Juozas Erlickas
Tie lietūs, jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.
Jie būna susigūžę, išsigandę,
Kai slepiasi nuo vėjo debesy,
Pavargę būna beldžiasi į langą
Tik niekada nebūna jie sausi.
Jie lanko naktimis Mėnulio kiną,
O miega neilgai visai trumpai,
Nes šokinėt nuo debesų tramplinų
Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,
Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas
Klajoja po miškus ir jiems nešalta,
Po visą Lietuvą klajoja lietūs,
Kur laukiami, kur nekviesti svečiai
O rudenį lyg paukščiai į pietus jie
Greičiausių vėjų lekia traukiniais.
Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios
Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai
Ne danguje yra, o vandenynuos
Jie tik atostogauja ten aukštai
Nerealu... Sakykit ką norit, bet vieni žmonės tiesiog turi talentą: taip parašyti, kad stebintų ir džiugintų begalybes kitų
Gyventi galima dvejopai: pirma, gyventi taip, lyg stebuklų iš viso nebūtų. Antra - taip, lyg viskas būtų stebuklas.
