............................
Mylėti reiškia vieną balsą
Pažint iš tūkstančių kitų,
Pajaust kiekvieno žodžio skalsą
Ir sielos skrydį link žvaigždžių.
Mylėti reiškia vieną žodį
Ir stiklo šukę širdyje.
Karai su savimi neguodė-
Pasaulis skendo ugnyje.
Mylėti reiškia prisileisti
Gyvenimą prie pat sapnų,
Į dangų aitvarą paleisti,
Užkrėst visus šituo jausmu.
Mylėti reiškia atiduoti
Tai, kas priklauso tiktai tau,
Ir amžiais tarp gėlių miegoti,
Kurios atneštos tiktai tau.
H. RadauskaS
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki, linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu
Rami šviesa pro švelnią migla
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki, sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki, linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu
Rami šviesa pro švelnią migla
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki, sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.
kas gi klausia
aišku, kad kažko ieškojot
savo laiku.
kas gi klausia, ko.
sulijo jus lietūs
sniegai jus apsnigo.
kas gi klausia, kodėl.
turėjot savo džiaugsmą.
turėjot savo skausmą.
kas gi klausia, kokį.
galėjot keiktis.
galėjot juoktis.
kas gi klausia, dėl ko.
[Ernst Jandl]
aišku, kad kažko ieškojot
savo laiku.
kas gi klausia, ko.
sulijo jus lietūs
sniegai jus apsnigo.
kas gi klausia, kodėl.
turėjot savo džiaugsmą.
turėjot savo skausmą.
kas gi klausia, kokį.
galėjot keiktis.
galėjot juoktis.
kas gi klausia, dėl ko.
[Ernst Jandl]
Nepyk, tai paskutinis mano laiškas
Nenoriu drumst ramybės tau daugiau
Laimingas būk, o tylios juodos naktys
Tau pasakys, ko aš nepasakiau...
Aš nežinau ko tu norėjai iš manęs
Ko siekei savo bučiniais
kam tiek gražių žodžių prikalbėjai
O nusibodus viską pamiršai..
Atleisk, bet man kažko dar gaila...
Šitų naktų ir miego, ir tavęs
Tu neprašei širdies, tau nereikėjo meilės,
Tik perėjom kartu kelias gatves.
Man norisi grįžt, paimti sniego saują,
prispaust prie degančios širdies...
Tylu... tylu.. Tik žodžiai dar nemiega...
Ir ašaros.. Ir pagaliau... Tiek to..
Aš tau atleidžiu, nors šią naktį - sningant.
Tu mane vadinai kitu vardu,
Už nemeluotą šilumą aš tau dėkinga,
Dėkinga taip kad žodžių nerandu...
Atleisk, kad aš tave mylėjau,
Atleisk, kad aš tave trukdžiau,
Atleisk, kad aš tavim tikėjau,
Ir tik šiandieną supratau.
Atleisk,gyvenime juk būna dar ne taip,
O aš juk nieko blogo tau nepadariau,
Todėl skubu iš kelio pasitraukt,
Kad būtų TAU geriau...
Nenoriu drumst ramybės tau daugiau
Laimingas būk, o tylios juodos naktys
Tau pasakys, ko aš nepasakiau...
Aš nežinau ko tu norėjai iš manęs
Ko siekei savo bučiniais
kam tiek gražių žodžių prikalbėjai
O nusibodus viską pamiršai..
Atleisk, bet man kažko dar gaila...
Šitų naktų ir miego, ir tavęs
Tu neprašei širdies, tau nereikėjo meilės,
Tik perėjom kartu kelias gatves.
Man norisi grįžt, paimti sniego saują,
prispaust prie degančios širdies...
Tylu... tylu.. Tik žodžiai dar nemiega...
Ir ašaros.. Ir pagaliau... Tiek to..
Aš tau atleidžiu, nors šią naktį - sningant.
Tu mane vadinai kitu vardu,
Už nemeluotą šilumą aš tau dėkinga,
Dėkinga taip kad žodžių nerandu...
Atleisk, kad aš tave mylėjau,
Atleisk, kad aš tave trukdžiau,
Atleisk, kad aš tavim tikėjau,
Ir tik šiandieną supratau.
Atleisk,gyvenime juk būna dar ne taip,
O aš juk nieko blogo tau nepadariau,
Todėl skubu iš kelio pasitraukt,
Kad būtų TAU geriau...
....................
Palinkęs į meilę žmogau
Palinkęs į meilę žmogau,
Su krintančio lapo dvasia!
Kai šauksi tamsoj - neužgauk
Gėlės arba paukščio balse.
Kai ranką ištiesi - tegu
Šviesa sulapoja jinai.
Dejuoja už mūsų langų
Pavargę gyvybės sparnai.
........................
Kas dieną tūkstančiai kodėl:
Kodėl meilė praeina,
Kodėl mirtis ateina,
Kodėl tiesa kartais būna skaudi,
Kodėl vienatvė žiauri,
Kodėl vienišas esu,
Kodėl eiles kuriu,
Kodėl dažnai savęs nesuprantu,vengiu žmonių žvilgsnių šaltų,
Kodėl mirties geidžiu,
Kodėl vilties meldžiu,
Kodėl į šiuos ir kitus tūkstančius klausimų sau aš atsakyti negaliu,
Juose lyg nakty klaidžioju kelio į šviesą nerandu,
Kodėl kas dieną tūkstančiai kodėl...
Palinkęs į meilę žmogau
Palinkęs į meilę žmogau,
Su krintančio lapo dvasia!
Kai šauksi tamsoj - neužgauk
Gėlės arba paukščio balse.
Kai ranką ištiesi - tegu
Šviesa sulapoja jinai.
Dejuoja už mūsų langų
Pavargę gyvybės sparnai.
........................
Kas dieną tūkstančiai kodėl:
Kodėl meilė praeina,
Kodėl mirtis ateina,
Kodėl tiesa kartais būna skaudi,
Kodėl vienatvė žiauri,
Kodėl vienišas esu,
Kodėl eiles kuriu,
Kodėl dažnai savęs nesuprantu,vengiu žmonių žvilgsnių šaltų,
Kodėl mirties geidžiu,
Kodėl vilties meldžiu,
Kodėl į šiuos ir kitus tūkstančius klausimų sau aš atsakyti negaliu,
Juose lyg nakty klaidžioju kelio į šviesą nerandu,
Kodėl kas dieną tūkstančiai kodėl...
.....................
Nakties tyloj nušvito spalvos
Ant kranto ežero vaiskaus,
O tolyje giružė snaudžia,
Kol rytas ją palies delnais.
Regiu prašvitusią padangę,
Joj- savo tolimas svajas,
Lyg būtų pasaka nužengus
Į vandenų melsvas gelmes.
Čia lyg rembrantiškoj paletėj-
Tamsa ir apšviesta erdvė.
Kaip gera naktį šią stebėti,
Kai žemė lyg gelsva gėlė.
Nakties tyloj nušvito spalvos
Ant kranto ežero vaiskaus,
O tolyje giružė snaudžia,
Kol rytas ją palies delnais.
Regiu prašvitusią padangę,
Joj- savo tolimas svajas,
Lyg būtų pasaka nužengus
Į vandenų melsvas gelmes.
Čia lyg rembrantiškoj paletėj-
Tamsa ir apšviesta erdvė.
Kaip gera naktį šią stebėti,
Kai žemė lyg gelsva gėlė.
.......................
Suspaudžia širdį kraupus vienišumas,
Tas jausmas lyg replės sugnybia ją-
Atrodo, bedvasis gyvenimo rūmas,
Ir kvepia vašku eglės skuja.
Pilka kasdienybė skrydį suvaržo,
Kraupus vienišumas tarytum uola.
Tik teka balandį iš vienišo beržo
Pabudusios žemės ąsotin sula.
Suspaudžia širdį kraupus vienišumas,
Tas jausmas lyg replės sugnybia ją-
Atrodo, bedvasis gyvenimo rūmas,
Ir kvepia vašku eglės skuja.
Pilka kasdienybė skrydį suvaržo,
Kraupus vienišumas tarytum uola.
Tik teka balandį iš vienišo beržo
Pabudusios žemės ąsotin sula.
.............................
Kai rytas, prisigėręs tavo kvapo,
Nuskęs puodelyje arbatos,
Kai kalendoriuje pradės maištauti datos,
Aš būsiu ta, kuri prieš paskutinįjį patepimą
Nupieš tau šypseną veide,
Jei sugebėsi man atleisti
Už tai, kad būdama netaisyklinga,
Taip uoliai savo trūkumus slepiu
Po popierine melo kauke
Ir tobulumo manija sergu.
Aš būsiu ta, kuri nekloja lovų,
Kad naktys niekad nesibaigtų,
Maištauja švelnumu prieš aistrą,
Kuri sustoja vietoj to, kad eitų.
Sustoja tam, kad sustabdytų laiką,
Kuris kas naktį po lašelį
Tave iš mano sapno vagia.
Įaugsiu šaknimis į tavo dirvą.
(Nes paniškai bijau nepastovumo)
Į tavo kūną savimi įaugsiu.
Jei sugebėsi man atleisti,
Už šiurkščią odą ir klastingą lūpų tamsą
Kai rytas, prisigėręs tavo kvapo,
Nuskęs puodelyje arbatos,
Kai kalendoriuje pradės maištauti datos,
Aš būsiu ta, kuri prieš paskutinįjį patepimą
Nupieš tau šypseną veide,
Jei sugebėsi man atleisti
Už tai, kad būdama netaisyklinga,
Taip uoliai savo trūkumus slepiu
Po popierine melo kauke
Ir tobulumo manija sergu.
Aš būsiu ta, kuri nekloja lovų,
Kad naktys niekad nesibaigtų,
Maištauja švelnumu prieš aistrą,
Kuri sustoja vietoj to, kad eitų.
Sustoja tam, kad sustabdytų laiką,
Kuris kas naktį po lašelį
Tave iš mano sapno vagia.
Įaugsiu šaknimis į tavo dirvą.
(Nes paniškai bijau nepastovumo)
Į tavo kūną savimi įaugsiu.
Jei sugebėsi man atleisti,
Už šiurkščią odą ir klastingą lūpų tamsą
Mes visgi retkarčiais pajuntam,
Koks atgrasus kasdienis vyksmas.
Ir sulaižytoj sieloj bunda
Toksai tiesus ir nuogas riksmas.
Mintis laukinė skaudžiai spardos,
Tuoj tuoj pavirs į aiškų žodį -
Išrėksim bent jau savo vardą,
Ir jis šleikštus nepasirodys.
Bet, vos užuodę aitrią laimę,
Lyg šunys lakam padorumą.
Mes atrajojam savo baimę,
Į būdą lendam - šiltą rūmą.
[Daiva Čepauskaitė]
Koks atgrasus kasdienis vyksmas.
Ir sulaižytoj sieloj bunda
Toksai tiesus ir nuogas riksmas.
Mintis laukinė skaudžiai spardos,
Tuoj tuoj pavirs į aiškų žodį -
Išrėksim bent jau savo vardą,
Ir jis šleikštus nepasirodys.
Bet, vos užuodę aitrią laimę,
Lyg šunys lakam padorumą.
Mes atrajojam savo baimę,
Į būdą lendam - šiltą rūmą.
[Daiva Čepauskaitė]
KARALIAUS ŠUO
NUMIRĖ karaliaus šuo - šunelis geras,
Geriausias iš šunų...
Ir sušaukė karalius visą dvarą
Ant šunio šermenų.
Markizai, freilinos, baronai, grafai,
Ir daug kareivių, daug tarnų
Karaliui meilinos pas šunio kapą,
Geriausio iš šunų...
Karaliui ašara nukrito ant to kapo,
Geriausio iš šunų -
Nukrito freilinų, markizų, grafų,
Baronų ir tarnų...
O juokdarys tik juokino karalių: -
Turi, karaliau, daug šunų,
Bet kur tu rasi kitą tokį pat šunelį,
Geriausią iš šunų?
Užsirūstino karalius ir jo visas dvaras -
Iš tiek dvariškių, tiek tarnų!..
Pakorė juokdarį, kad šmeižė šunį gerą,
Geriausią iš šunų...
[Jonas Aistis. Kaunas, 1928.5.6]
NUMIRĖ karaliaus šuo - šunelis geras,
Geriausias iš šunų...
Ir sušaukė karalius visą dvarą
Ant šunio šermenų.
Markizai, freilinos, baronai, grafai,
Ir daug kareivių, daug tarnų
Karaliui meilinos pas šunio kapą,
Geriausio iš šunų...
Karaliui ašara nukrito ant to kapo,
Geriausio iš šunų -
Nukrito freilinų, markizų, grafų,
Baronų ir tarnų...
O juokdarys tik juokino karalių: -
Turi, karaliau, daug šunų,
Bet kur tu rasi kitą tokį pat šunelį,
Geriausią iš šunų?
Užsirūstino karalius ir jo visas dvaras -
Iš tiek dvariškių, tiek tarnų!..
Pakorė juokdarį, kad šmeižė šunį gerą,
Geriausią iš šunų...
[Jonas Aistis. Kaunas, 1928.5.6]
Būk sveikas! Tavo
sielą neša vėjas.
Voratinklį
baltų lengvų dienų,
Kurį taip tyliai
numezgė rugsėjis,
Tiktai ne tau,
o vėjui dovanų.
Ir tau negaila
sielos padėvėtos.
Prabėgusios.
Laimingos. Apgautos.
Tau ištisas
pasaulis pasilieka.
Grąžinamas.
Nežinomas. Ne toks.
[Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1990]
sielą neša vėjas.
Voratinklį
baltų lengvų dienų,
Kurį taip tyliai
numezgė rugsėjis,
Tiktai ne tau,
o vėjui dovanų.
Ir tau negaila
sielos padėvėtos.
Prabėgusios.
Laimingos. Apgautos.
Tau ištisas
pasaulis pasilieka.
Grąžinamas.
Nežinomas. Ne toks.
[Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1990]
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Gaubė tylą sidabro drobulė.
Uodas baidė palėpėj kregždes.
Kibiruos tu nešei po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.
Pirkioj tykiai varvėjo rožančius
Su motulės maldų dusuliais,
O mergystė netilpo užančiuos,
Rodės, ims ir visa prasiskleis.
Sujudėti ir sapno netekti
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Taip arti
Taip be galo toli
Ir po to, kai atskyrė rytojus,
Kai pakando rūtelę šalna
Man visur, visada tu kartojies,
Tos nakties mėnulio nešina.
Bals išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes.( P. Širvys)
Neklauskit meilės vardo
Autorius: Paulius Širvys
Neatnešė jis rožių
Nei aukso dovanų,
Įpynė tik jos grožį
Gražiausiom iš dainų.
Jauna jaunam patiko
Be jokios puošmenos.
Tokia jinai ir liko
Skambėjime dainos.
Ji skris dainoj kaip aidas,
Visur pasisvečiuos.
Kiti pažins jos veidą,
Nors ir ne ją bučiuos.
Pažins jos rankų jėgą,
Nors kitos apkabins,
Sapnuos ir šauks per miegą,
Brangiais vardais vadins.
Prabėgs dienų grandinė,
Užkris kasas šarma, -
O meilė pirmutinė
Dainoj ir liks pirma.
Kai naktį mėnuo nardo
Tarp mirgančių žiedų,
Neklauskit meilės vardo
Jai tūkstančiai vardų.
Gaubė tylą sidabro drobulė.
Uodas baidė palėpėj kregždes.
Kibiruos tu nešei po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.
Pirkioj tykiai varvėjo rožančius
Su motulės maldų dusuliais,
O mergystė netilpo užančiuos,
Rodės, ims ir visa prasiskleis.
Sujudėti ir sapno netekti
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Taip arti
Taip be galo toli
Ir po to, kai atskyrė rytojus,
Kai pakando rūtelę šalna
Man visur, visada tu kartojies,
Tos nakties mėnulio nešina.
Bals išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes.( P. Širvys)
Neklauskit meilės vardo
Autorius: Paulius Širvys
Neatnešė jis rožių
Nei aukso dovanų,
Įpynė tik jos grožį
Gražiausiom iš dainų.
Jauna jaunam patiko
Be jokios puošmenos.
Tokia jinai ir liko
Skambėjime dainos.
Ji skris dainoj kaip aidas,
Visur pasisvečiuos.
Kiti pažins jos veidą,
Nors ir ne ją bučiuos.
Pažins jos rankų jėgą,
Nors kitos apkabins,
Sapnuos ir šauks per miegą,
Brangiais vardais vadins.
Prabėgs dienų grandinė,
Užkris kasas šarma, -
O meilė pirmutinė
Dainoj ir liks pirma.
Kai naktį mėnuo nardo
Tarp mirgančių žiedų,
Neklauskit meilės vardo
Jai tūkstančiai vardų.
