Vasara
Autorius: Ona Baliukienė
Baltų beržų pavėsy vakaras sustoja,
Prabėgo dar viena svaiginanti diena,
O vasaros gaiva vakaris vėl alsuoja,
Pasklido pienių pūkas po kalvas.
Gimtinės ežerėliuose saulutė nusiprausia
Ir debesų verpetai plaukia dangumi.
Sustoju vakaro gaisrų sulaukus-
Palaukėje,kur pievos kvepia medumi.
Prigludo sutemos liepų alėjoj,
Skardenanti lakštingalos giesmė
Atsklido iš toli nutilus vėjui.
Dabar žinau-kokia gili šio vakaro prasmė.
Kaip nuostabu į vasarą įžengti
Su savo nesibaigiančia daina!
Todėl einu rami šiai nakčiai nusilenkti
Ir su beržais sulaukti,kol nušvis aušra.
Tylus sudie
Aidas Marčėnas
Tylus sudie nei vasaros lietus
į visą tai ko mudu nesuprantam
aš atveriu lyg užslėptus vartus
vienatvę gražią tarsi kitas krantas
kasnakt žiauriau aš išeinu sudie
ir visa tai kas buvo pasakyta
išliks tačiau ne žodžiai ir ne tie
kuriais meldžiausi keikiausi kas rytą
sudie kaskart kai dar kažką švelnaus
sakyti noriu gerklę tuoj užspaudžia
ranka kuri šienavo ir šienaus
per amžių amžius nepriprast kaip skaudžiai
sudie sudie per laiką per kartas
kalba išgrynins ką atmint reikėtų
o ką šneku kaip pamazgas srutas
nuplaus lietus aš pranašauju lietų
sudie sudie darsyk sudie sudie
ką vergas vergui gali pasakyti
ir visa tai tik žodžiai bet ne tie
kuriais man šis baisus pasaulis švyti..
IMPERATYVAS
Nukalti saulę
kad regėtum
savo kūrinio menkystę
apšviest jį taip
kad akintų
žiūrėti ir suvokti
kaip suklysta
ir
tobulinti tai
ko nekenti
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys:
Nukalti saulę
kad regėtum
savo kūrinio menkystę
apšviest jį taip
kad akintų
žiūrėti ir suvokti
kaip suklysta
ir
tobulinti tai
ko nekenti
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys:
Chuanas Ramonas Chimenesas
Paskutinė kelionė
... Ir aš išeisiu. Ir paukščiai toliau giedos,
ir liks mano sodas, ir žalias medis,
ir baltas šulinys.
Kas vakarą dangus bus mėlynas ir minkštas,
ir varpinėje skambins varpais,
kaip visuomet skambindavo.
Ir tie numirs, kurie mane mylėjo;
ir žmonės jau bus nebepažįstami;
ir žydinčio sodo kampe prie nubaltintos sienos
slapstysis nuliūdusi vieniša mano dvasia.
Ir aš išeisiu; ir liksiu be namų,
be žalio medžio prie balto šulinio,
be mėlyno minkšto dangaus...
Ir paukščiai toliau giedos.
Paskutinė kelionė
... Ir aš išeisiu. Ir paukščiai toliau giedos,
ir liks mano sodas, ir žalias medis,
ir baltas šulinys.
Kas vakarą dangus bus mėlynas ir minkštas,
ir varpinėje skambins varpais,
kaip visuomet skambindavo.
Ir tie numirs, kurie mane mylėjo;
ir žmonės jau bus nebepažįstami;
ir žydinčio sodo kampe prie nubaltintos sienos
slapstysis nuliūdusi vieniša mano dvasia.
Ir aš išeisiu; ir liksiu be namų,
be žalio medžio prie balto šulinio,
be mėlyno minkšto dangaus...
Ir paukščiai toliau giedos.
Maxima
Aidas Marčėnas
Metų pradžios išpardavimas, tarytum
lesalo vištoms pabėrus pulkelis
raibų moterų prie vežimaičių
su nupigintais skudurėliais valdyk,
sakau, valdyk savo žemuosius
instinktus nejaugi norėtum
atrodyti apsirėdžiusi taip, kaip ir jos
arba jų giminaičiai modifikuotu
goduliu akyse, papilkėjusia
veido oda, drapanomis be dvasios
pamušalo, lengvai išverčiamomis
pažiūromis, euroeilėraščiais, vienodais
vokiškai ar lietuviškai, geriau,
sakau, second handas tai tai,
ko jiems nebereikia tasai
Gianfranco Cornelio švarkelis,
gulantis kaip tik tau, o ir man
Celanas arba Rilke, Poundas
Ir Eliotas, prašmatnus Hölderlino
kliedėjimas, giliau pasiknisus tikiu,
atrastume ką nors iš Versaces
Giotto arba Botticellio,
atrastume Dantes pragaro priešangį
Anykščių šilelyje Baranausko..
Eilėraštis iš rinkinio "Pasauliai" 2005.
Renata Kuršytė
Laukimas
Šiąnakt žvaigždės geso ir krito...
Merkės akys lelijų baltų.
Taip kas kartą nuo ryto lig ryto
Aidint žingsniams suvirpu- gal Tu?
Subyrėjo žvaigždė man prie kojų,
Verkė,blaškės viltis nevilty.
Vienumoj , paskandinus rytojų,
Skausmą tyliai paslėpsiu savy...
Šiąnakt žvaigždės geso ir krito,
Merkės akys lelijų baltų.
Taip kas kartą nuo ryto lig ryto
Aidint žingsniams žinau- tai ne Tu...
Laukimas
Šiąnakt žvaigždės geso ir krito...
Merkės akys lelijų baltų.
Taip kas kartą nuo ryto lig ryto
Aidint žingsniams suvirpu- gal Tu?
Subyrėjo žvaigždė man prie kojų,
Verkė,blaškės viltis nevilty.
Vienumoj , paskandinus rytojų,
Skausmą tyliai paslėpsiu savy...
Šiąnakt žvaigždės geso ir krito,
Merkės akys lelijų baltų.
Taip kas kartą nuo ryto lig ryto
Aidint žingsniams žinau- tai ne Tu...
Silvija Garšvaitė
Vienatvės gatvė
Man laiško nerašyk - aš jau nebetikiu
Tuo paskutiniu melo trupiniu saldžiu.
Mėnulis mano širdyje nebeteka,
Sustingo dangūs, jau nebėr žvaigždžių.
Pro drumstą stiklą sklaidosi viltis
Į užmarštį nusineša ramybę.
Nukrito šypsena, ir veidrodžių griūtis
Sudaužė paskutinę skausmo ribą.
Prie kryžiaus vienišo raudodami suklupome -
Pasibaigė gyvenimo pilnatvė.
Man laiško nerašyk bekraujėm lūpomis
Tuo adresu:
Pasaulio pakraštys,
Vienatvės gatvė.
Vienatvės gatvė
Man laiško nerašyk - aš jau nebetikiu
Tuo paskutiniu melo trupiniu saldžiu.
Mėnulis mano širdyje nebeteka,
Sustingo dangūs, jau nebėr žvaigždžių.
Pro drumstą stiklą sklaidosi viltis
Į užmarštį nusineša ramybę.
Nukrito šypsena, ir veidrodžių griūtis
Sudaužė paskutinę skausmo ribą.
Prie kryžiaus vienišo raudodami suklupome -
Pasibaigė gyvenimo pilnatvė.
Man laiško nerašyk bekraujėm lūpomis
Tuo adresu:
Pasaulio pakraštys,
Vienatvės gatvė.
sulaužytais pirštais negaliu rašyti,
Kad ir kaip noris širdį išlieti,
Galiu tik tylėti..
Ramiai sau sėdėti..
Arba kalbėti..
Bet žinau, kad niekas nesiklauso..
Sunku patikėti..
Man norisi rėkti...
Širdis akmeninė..
O nervai šilkiniai..
Pirštai nori judėti...
Raides sulieti...
Jei tik galėtų..
Jei sugebėtų...
Ji širdį išlietų...
Jai palengvėtų...
Žodžiai bereikšmiai,
Kai jų neklausai..
Girdi tik garsus,
Bet ne žodžius..
Matai tik veiksmus,
Bet ne jausmus...
Atversiu sielą Tau...
Tu tik tikėk..
Nereikia mylėt,
Užtenka padėt...
Ašaros rieda,
bet Tu nematai..
As tyliai toliau sau laišką rašau..
O tu tik stebi..
Daugiau negaliu..
Daugiau negaliu
Kad ir kaip noris širdį išlieti,
Galiu tik tylėti..
Ramiai sau sėdėti..
Arba kalbėti..
Bet žinau, kad niekas nesiklauso..
Sunku patikėti..
Man norisi rėkti...
Širdis akmeninė..
O nervai šilkiniai..
Pirštai nori judėti...
Raides sulieti...
Jei tik galėtų..
Jei sugebėtų...
Ji širdį išlietų...
Jai palengvėtų...
Žodžiai bereikšmiai,
Kai jų neklausai..
Girdi tik garsus,
Bet ne žodžius..
Matai tik veiksmus,
Bet ne jausmus...
Atversiu sielą Tau...
Tu tik tikėk..
Nereikia mylėt,
Užtenka padėt...
Ašaros rieda,
bet Tu nematai..
As tyliai toliau sau laišką rašau..
O tu tik stebi..
Daugiau negaliu..
Daugiau negaliu
Vasaros mūšis
Juozas Erlickas
Ankstyvą rytą Vasaros auksinės
Virš mano kiemo avinėlis plaukė -
Sparnuotas, garbanotas, baltaplaukis -
Dangaus pačiu giliausiu vandenynu.
Bet pasirodė du ginkluoti, rūstūs
Laisvai juodi, iš Vakarų ir Šiaurės
Ir susidūrė jie virš kiemo mūsų,
Norėdami šią dieną užkariauti,
Atimt iš paukščių ir vaikų visuomenės
Saulutę ryto bilietą į kiemą -
Perkūnijom ginkluotos dvi kariuomenės,
Bet aš linkėjau pralaimėt abiem joms.
Ir užvirė dar nematytas mūšis
Danguj tarytum knygose Diuma, -
Visi visi tupėjom susigūžę -
Kas po stalu, kas po lapu kieme,
Ir tapo rytas panašus į naktį,
Tik blyksteldavo sprogę sviediniai,
Ir vėjai keturi pasiuntiniai -
Net švilpdami stogais kaip katės lakstė.
Nutilo mūšis viršum mano kiemo,
Ir nežinau aš, kas tenai laimėjo -
Tik avinėlis verkė visą dieną
Gal sužeistas, gal jam sparnus skaudėjo?..
Žaibai ir vėjai
Henrikas Radauskas
Žaibų ir vėjų sudraskytos upės
Nuo juodo kalno krenta į mane,
Ir sakalas, ant debesio nutūpęs,
Pamatė vakarą dangaus dugne.
Žaibai ir vėjai neša mano širdį,
Nežinančią nei meilės, nei klastos.
Ją saulė pamaitins, lietus pagirdys,
Jai mėnuo vario antkapį atstos.
Metai be žiogo
Aidas Marčėnas
Šalta naktis. Bet dieną dar atšyla.
Greta mirtis, todėl gyvybė kaupias
prieš pirmą šalną. Vasara jau traukias, -
greit amžiną mirties gyvybės bylą
išspęs ruduo. Laiškai neparašyti
sudegs. Taip parkuos deginami lapai.
Vienutėn iš vienutės šie etapai.
Be žiogo metai. Bandymai išgyti.
Iš nervų visos. Tik viena iš meilės.
Kas nemylėjo tas ir negyveno.
Tremčių ir kryžių! Tautai reikia meno
suprantamo. Ką reiškia šitos eilės?
Žiogeli, griežk. Nesigailėk kojelių!
Aš negirdžiu, bet gal išgirs koks glušas?
Rudens liūtis blaivyklos šaltas dušas, -
išleis, ir eik neklausinėjęs kelio.
Nubusk ir melskis: Tėve nebe mūsų,
neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, -
pyrago duok. Kasdien mažiau tėvynės.
Teliko himnas,o giesmė užduso.
Juokinga skųstis. Giedrą keičia lietūs,
tad saulės blyksniai skaudūs kaip patyčios.
Joks šventraštis neišaugins garstyčios, -
todėl esu. Ir tik todėl poetas.
Todėl kiekvienas laiškas paskutinis.
Išspaustas vynas neraškytų vaisių.
Todėl esu. Ir tik todėl išeisiu
užrašęs turtą rudenį auksinį.
Rugsėjo auksas visos brangenybės.
Diena trumpyn, bet ir naktis trumpėja.
Gimimo dienai dovanok man vėją.
Gimimo nakčiai dar šiek tiek gyvybės.
Prisiminiau šitą eilėraštį-dainą:
S.Šlapikas
Aš nežinau
Aš nežinau, kaip tau gyvent
šitam krašte, kur šaltos aušros.
Kur nukerpa karčius arkliams
ir išveda per tuščią lauką.
Prie kalvės linksmas šurmulys,
auksinis žaizdras krosny aušta,
ir niekad laiko neturįs
juos kalvis paskubom nukausto.
Į sunkvežimius tempia juos
ir riša už kaklų lenciūgais.
Dar vakar jie šituos laukuos
bulvienoj traukė sunkų plūgą.
Po kojom žemė nebe ta
tik kietos lentos, skaudžios rykštės.
Tu nusilenki, Lietuva,
arkliams, pas protėvius išvykstantiems.
S.Šlapikas
Aš nežinau
Aš nežinau, kaip tau gyvent
šitam krašte, kur šaltos aušros.
Kur nukerpa karčius arkliams
ir išveda per tuščią lauką.
Prie kalvės linksmas šurmulys,
auksinis žaizdras krosny aušta,
ir niekad laiko neturįs
juos kalvis paskubom nukausto.
Į sunkvežimius tempia juos
ir riša už kaklų lenciūgais.
Dar vakar jie šituos laukuos
bulvienoj traukė sunkų plūgą.
Po kojom žemė nebe ta
tik kietos lentos, skaudžios rykštės.
Tu nusilenki, Lietuva,
arkliams, pas protėvius išvykstantiems.
