Atsikelti rytą ir eiti Per rasą, per rūką, Per pabudusio paukščio čiulbėjimą, Per pabundantį medžio šešėlį, Atsikelti rytą ir eiti Per saulės šviesą, per skardų Balsą žmogaus ir per gausmą Balsų, pripildžiusių erdvę, Atsikelti rytą ir eiti Per savo ir tavo buvimą, Per mudviejų didelę dieną, Kuri pabaigos neturi, Atsikelti rytą ir eiti Ir vadint visa tai — gyvenimu.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Kad paukštis skrisdamas pro šalį manęs nepasibaido.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Audra mano kieme nurimsta,
O vėjas skalbinių neskraido...
Galbūt man taip tiktais atrodo,
Bet ten, kur aš einu, nutyla žmonės.
Vanduo bangelėmis į krantą
Skuba pas mane ir nesustoja.
Aš gyvenu taip tyliai,
Kitiems atrodo, kad nuobodžiai,
O aš žinau, triukšme išgirsti tylą
Tegali tas, kurio vidus nutyla.
Kaip tyliai teka saulė, saulė leidžias,
Kaip tyliai eina laikas, žiedas skleidžias,
Taip tyliai gyvenu aš tyliai laukiu,
Dar didesnės tylos, kuri visus pašaukia.
Primink man Kai ruduo ateis Kad mudu sakėm Viens kitam kažką Į ausį Kai dangus pražys Baltom pūgom Kai medžiai sužydės Baltais žiemos žiedais Kai paikščių čiulbesį Atstos staugimas vėjo Priminki man Šaltais snieguotais vakarais Kad jis mane Labai labai Mylėjo.
Mes su tavim jau šitiek amžių tai atskirai, tai vėl kartu. Esi pati nežinomiausia iš man pažįstamų žvaigždžių. Ir kiek gamtoj bebūtų paradoksų – visi jie sutelpa tavy. Tavy galiu paskęst lyg jūroj. Bet jei paliest – tu ištirpsti.
Tave galiu užuost lyg puokštę ką tik pražydusių gėlių. Ir tarsi žiedą tavo širdį galiu nunešti vėjeliu Ten, kur sapnais pavirs tikrovė, o realybe virs sapnai, Ten, kur prapliupsi ašarom bežadėm. Dėl ko? Pati net nežinai.
Aš dar norėsiu karšto vyno iš tavo lūpų paragaut. Ir taip lengvai, tarsi drugelį, laimės paukštę pagaliau sugaut. Aš dar norėsiu tau atnešti baltų lelijų iš nakties Ir iš rasos nupintą dainą, išmargintą vilties.
Bet tu išeisi saulei tekant, dar nesuspėjus man nubust. Ir kaip kiekvieną dieną silpna lyg nuo pagirių man bus. Aš lauksiu, lauksiu šitos šventės, kai vėl žvaigždė man sužibės, Bet vėl per savo neapdairumą tavęs prigersiu. Iš širdies.
Likau vienas, Be vilties ir be jausmų, Likau vienas širdyje taip šalta ir baisu. Tariau sau žodį - šia naktį išeinu, Nors kelias toks ilgas ir eiti baugu..
Norėjau gryžti, bet kelio neradau., Norėjau skristi, bet jau nepajiegiau.. Sakiau - čia liksiu, Bet sau pamelavau, Juk melas skaudina, man skauda vis labiau.
Žiemos rytais, pažadintas iš miego, Lyg vaikas iš gilių sapnų nubudęs Ir už langų išvydęs sniegą, Trinu akis, kaip ir kadais, dar kūdikis, Pro langus pirmą kartą apsnigtus laukus regėdamas: Asla ir sienos spindi akinančia ir liūdna šviesa;
Atsikeliu ir prieš laukus tuščius ant suolo atsisėdęs, Slepiu nuo šalčio kojas po savim basas Ir laukiu, kol įeis snieguota motina su viedrais, Spindėdama, kaip sienos ir asla, niūria šviesa.
Dar ir šiandien išplėtęs mėlynas akis iš džiaugsmo šauktum Ir vėl, pamatęs, kad visi namie, ramiai užsnūstum, Bet už langų dabar skausmingai tuščias laukas, Ir mes jau nepajėgiame nubusti.
Tomas Venclova Po paskaitos
Eilėraštis sapnuojasi pats sau. Mes turime sudrumsti tuos sapnus, išvesti jį iš ten – tiksliau, iš nieko – į sintaksės, fonetikos aikštes. Ir tai sunku. Čia lemia ne kalba, bet, įtariu, kažkas už ją aukštesnis.
Dabar Kai esam taip toli Vienas nuo kito Mus teskiria tiktai menkas Netekties laiptelis Už kurio kliūva Neištarti mūsų žodžiai Lyg sausos šakos Neįmestos į gęstančią ugnį.
Nejaugi tai mes Tarp tų žodžių Tebežaidžiam savo likimais.
