Adaptacija darželyje -

ar visi jusu grupeje vaikai naujokai?
galu gale aukletojos profesionales,ne vienus metus dirbancios....verkia vaikas,bet ji galima nuraminti,uzkalbinti,nukreipti demesi,juk tik vienetiniai atvejau buna kai itin sunku su vaiku susitarti.
Sunku net ka ir patarti as kitu principu dirbu su vaikais ir tik viena karta reikejo skambinti teveliams,kad paimtu anksciau sutarto laiko vaiko labui
Papildyta:

apie ka ir rasiau!!!
ir ne tik Mamytei patarti,bet ir vaikui padeti pereiti adaptacijos laikotarpi.

Skaitau ir negaliu patiketi, kad gali buti tokios problemos su vaiku isleidimu i darzeli Kadangi patys nejautem jokios darzelines adaptacijos, tai matyt ir nesuprantu tokiu rytiniu vaiko isteriju Nu bet vistiek, kad vaikas daeitu iki tokiu isteriju, draskymusi ir pan. kaip raso Rasma, tai jau turi buti kazkokia kita priezastis, ne tik darzeline adaptacija Maniskis irgi ozys kokiu reta, ir dazniausiai kaltinu tik save del dazno tokio vaiko uzsispyrimo. Vakar atejau vakarienes metu i darzeli, laukiu rubineje ir girdziu kaip mano vaikas isterikuoja, nes aukletoja jam valgant nedave vartyti knygutes. Mane toks variantas namie turbut palauztu ir del sventos ramybes as ta knygute jam paduociau, bet aukletoja, kiek girdejau, labai tolerantiskai viska issprende ir ikalbejo vaika valgyti, o po to varti knygute Nu ir nieko, pareke pareke ir su spysena atejo pas mane, o siandien su didziu noru vel keliauja i darzeli. Beje, maniskis i darza iskeliavo nepilnai dvieju metuku. Pas vaikus lekdavo nuo pirmuju tvirtu savo zingsniu, negalejau sulaikyti, taip buvo ir pirmaja diena darzelyje Nezinau nuo ko cia priklauso, gal dar ir tevu nusiteikimas labai daug ka reiskia, as niekados nesakiau nei vieno blogo zodzio apie tokias istaigas ir pati turiu tik grazius prisiminimus, nors lankyti darziuka pradejau tik nuo 4 m.
Ir dar, nepritariau ir nepritarsiu motinu smirinejimui grupeje Kaip jaustis kitiems vaikuciams, kai ju mamos tuo metu nera, taip ir prasideda grandinine reakcija

ne visi ir dauguma puikiai adaptavosi, mano matyt kitoks, šiandien palikau rėkiantį, pati aš dėl to mažiausiai stresuoju, man kliūna tik tai, kad visi vaikai jau daugmaž adaptavosi, bet auklėtoja pati neparodo iniciatyvos, kartais atrodo, kad joms patogu kai aš esu, nes nepykit, bet ne aš vadas, aš tiesiog ir laukiu, kad man pasakytu, eikit, mes pabūsim, pakalbinsim, nes šiuo momentu matyt to reikia, matau, kad nori žaisti, tiesiog tas atsiskyrimas jam sunkus



labai džiugu dėl Jūsų, tą patį aš galėčiau pvz. pasakyti apie savo dičkės adaptaciją mokykloje ir gražius šešis metus, kai aš neturiu jokio dėl to vargo, tiesiog ana matyt sutverta mokyklai, nes ten tiek jos elgesys, tiek pažanga yra superinė, bet va darželio ji nelankė, bandėm, bet nepavyko, o su mokykla viskas kaip iš pypkės sekėsi

apie šmirinėjimą, Jūs galvojat jau ten tom mamom kaip saldu, jos neturi ką veikt, nei velnio, jos kaip ir visi kiti tėvai nori vaikui tik gero, mato, kad jam sunku, gal jam tiesiog daugiau dėmesio reikia ir patikėkit jos laukia nesulaukia tos dienos kai nereiks ten šmirinėti. Tik ne visad viskas nuo mamos priklauso

Problemų gali būti visokių
Kai į darželį vedžiau dukrą, tai irgi negalėjau patikėti ir suprasti tų, kurie skundėsi, jog labai sunki adaptacija Nes dukra (būdama ypatingai sudėtingo charakterio) darželio adaptaciją praėjo lengvai ir nepastebimai. O priešingybė brolis (ypatingai paprasto ir gero charakterio žmogutis) šitokias dramas išgyvena..
Tad vienoje šeimoje du visiškai skirtingi vaikai, nors praktiškai vienodas auklėjimas

Priežastis viena vienintelė - nenoras eiti į darželį. Kasdien jį randu švytintį ir laimingą, net mane ne visada pamato, kad jau atėjau paimti.
Aš tai savęs nekaltinu, ne ta situacija, kad kaltinti. Jei ir kaltinčiau, tai nebent tuo, kad nenusileidžiu ir neieškau naujos auklės

Šiandien beje, nuėjo absoliučiai noriai, nė vienos ašaros nebuvo, prižadintas ryte ir rengėsi be problemos, ir visi puikiausiai išėjom iš namų, ir gražiai atsisveikino su manimi darželyje, pamojavo man nueinančiai pro langą ir puikiausiai praleido dieną darželyje Jokios isterijos. Tik aš neskubu džiaugtis, kita diena vėl gali būti kitokia. Buvo ir pradžioje geresnių dienų, blogesnių dienų..dar anksti sakyti - priprato
Papildyta:

Oi, tai jums buvo sunkiau
Mano vaiko isterija - momentinė, laikina prieštaravimo, pykčio išraiška, tad bent tuo aš džiaugiuosi Jokių naktinių rėkimų, darymų į kelnes, lovą ir juo labiau nervinių tikų...labai aš to nenoriu, todėl stebiu vaiką kaip pro didinamąjį stiklą, kad nepraleisčiau to momento, kai darželinė adaptacija jau išlenda kokia neurologine simptomatika ar virsta psichologinėm problemom

Na, mūsų vaikai turi kažką bendro..mano vaikas nepratęs prie pastabų, pabarimų (nes to negirdėjęs, man to nėsyk nereikėjo daryti, kol aš jį auginau....o ir auklė jį charakterizavo kaip 'auksinį berniuką' Tiesiog nebuvo reikalo jo barti, jam sakyti kažkokias pastabas, nes aš iš esmės esu pakankamai tolerantiška kol tai nekenkia sveikatai, gyvybei ir kitiems žmonėms) ir darželyje irgi pastebėjau, kad labai jautriai reaguoja į auklėtojų pastabas kitiems vaikams. Jis irgi darželyje daugiau stebėtojas, bet manau, kad reikia laiko, jog įgautų pasitikėjimą kitais ir jau tada būtų savimi

Taip, vaikai skirtingi Mano va vyresnioji labai sunkiai adaptavosi, o mazoji siemet isleke, antra savaite jau, net asara nenukrito.
O va didzioji eina, bet svajoja, kada susirgs, rodo, kaip koseja, kad tik eiti nereiketu. Dabar liezuviu kas minute apsilaizo lupas, raudonas jau visas smakriukas ir prie nosytes. Trina ir trina manau, kad garsiai nemaistauja kaip pernai, bet viduje isgyvena ir cia vel kazkoks nervinis tikas. Tik dziaugiuosi, kad aukletoja kita, protinga, suprato viska, ka norejau pasakyti ir negasdina man uz akiu. Dar kai bureliai prisidejo, tai labiau jau darzelis patinka
Bet jei butu galimybe rinktis, tai butu namie. Uzmiega tik mane apsikabinus ir nakti visada pas mane ateina, susikelia rankas kojas, kad tik mama salia ir skaiciuoja dienas iki savaitgalio

Mano berniukas labai sunkiai priprato. Pirmas bandymas - 2,5 metų. Mano nervai atlaikė 6 dienas.... Vaikiukas būdavo tik iki pietų tas dienas, rasdavau nusiverkusį, sekiodavo paskui auklėtoją ar auklytė, kad kuri ant rankų paimtų, jokios veiklose net nebandė dalyvauti. Paskutinę šeštąją dieną, atvedus į darželį pradėjo keliukai virpėti, trūkčioti petukai (vaizdas taip ir stovi iki šiol akyse), tai apsisukau ir nuvežiau verksniuką mamai. Antras bandymas, po pusmečio - be 1mėn trys metai. Šį kartą ilgiau palankė - 3 savaites. Vaizdas panašus, verkia, rytais auklėtojos atplėšia nuo manęs ar vyro. Visko bijo - sporto salės, baseino, dainavimo, niekur neina iš grupės, auklėtoja palieka būti su auklyte. Nevalgo, o jei bando pamaitinti - apsivemia...., pradėjo siusioti į kelnes. Trečias bandymas - po 1 metų, vaikas beveik 4 metų. Na ir normaliai, auklėtojos tai negali patikėti, kad čia tas pats verksniukas. Kol kas bijau džiaugtis, nes tik 3 savaitės. Pirmomis dienomis prašiau mamos kad anksčiau ateitų paimti, tai jis močiutę išvijo, nes norėjo su vaikučiais eiti miegoti pietų. Buvo pora rytų kad zyzė, kabinosi man į ranką. Tai vyrui perleidau šią pareigą, jis veda sūnų į darželį. Isterikų ir baimių kol kas nėra.

Na ka mergaites - sunkiai mums su ta adaptacija... Ryte asaros atsisveiknant, tiesiog rekia. Po to as iseinu. viskas sake gerai - nurimsta greit, palikau jau trecia diena ir miegui - sake be jokiu asaru uzmiega... Nu bet tie rytiniai verkimai Jau pavargau, siandien vyras vede, nes nebegaliu - griztu namo ir bliaunu...Naktimis irgi neramiai miega - siaip kitu kazkokiu negerumu nepastebejau - valgo, sisioja tvarkingai... Gal man dar kentet? Ar tikrai nekankinu vaiko? Na kaip padaryt kad baigtusi tie rytiniai "noriu mamos" "nepalik" ir tt...

maniškis panašiai adaptuojasi, palieku trečią dieną auklėtojos glėby verkiantį, pasiėmu prieš pietų miegelį, ir ką vakar radau jau ramiai žaidžiantį ir mamos laukiantį, bet va tas atsiskyrimas vis dar su ašarėlėm, šiandien, tai pats duoda auklėtojai jau ranką, o ašarytės vis tiek rieda, bet paskui nurimsta ir žaidžia, ir valgo, ir auklėtoją paleidžia, nebegano, tad galvoju reikia, reikia mažais žingsniukais į priekį, labai ačiū auklėtojoms, supratom vienos kitus ir sutarėm, kad kitaip nebus, kad palieku verkiantį, nes susitart, kad išeinu vis dar nepavyksta gražiuoju, bet jokių kitų nesklandumų nėra, ir miegelis geras, ir net kai kalbamės, tai visad sutariam, kad va yt ir vėl eisim į daržiuką, mokinamės kaip abu atsibučiuosim ir sakysim atia ir, kad mama visada ateis pasiimti, net auklėtoja pagyrė, kad va jis labai tiksliai žino, kad aš ateisiu ir jau be ašarų laukia, kada vaikai miegelio eis, o jis namučio. Aš nenoriu nusileist, nes tikrai pakliuvom į labai gerą daržiuką, ir pati mačiau kaip auklėtojos su vaikais užsiima, ir viskas ten man tinka, ir patinka, manau ir mažėliui su laiku tie atsiskyrimo momentai lengvės, vakar grupėje buvo psichologė, aš kaip tik saviškį rėkiantį auklėtojai palikinėjau tuo momentu, o šiandien ją sutikau ateinančią į darbuką, tai ir paklausė, kaip mes, pati pasakė, kad tikrai nurimo po mano išėjimo ir kad taip iš lėto jos manymu, tikrai viskas susitvarkys, o tai įpūtė dar daugiau pasitikėjimo ir drąsos.

Ateinu papasakot istorijos finalo Pasirodo, kad ta mūsų baisioji didžioji isterija su šokimu iš važiuojančios mašinos buvo visos adaptacijos kulminacija
Nuo tos dienos nebebuvo isterijų, nebebuvo ašarų. Ačiū Dievui, aš turėjau stiprybės ir kantrybės nepasiduoti ir viskas baigėsi laimingai
Manau, kad mūsų adaptacija jau į pabaigą....tpfu tpfu tpfu, kad neprisikalbėčiau...tos kelios savaitės man buvo tikras košmaras, pragaras kažkoks matyti tokį savo vaiką ir tikiuosi, kad greit viskas bus pamiršta. Jau visą savaitę vaikas į darželį ėjo noriai, pasišokinėdamas ir linksmas, atsisveikindavo greit (bučkis, žodžiai 'aš tave myliu mama' ir bėga man pamojuot su plačia šypsena veide), jau darželyje tapo savimi (vaiku, kuris nevengia ir paišdykauti, aktyviu, drąsiu, norinčiu bendrauti), puikiai užmiega ir pailsi, puikiai valgo (kas mane laaaabai stebina:ax: ) ir mums jau pradėjo rūpėt kitos aktualijos (tai su kažkuo bandė muštis, tai mėtė kaladėles, tai skundžiasi, kad pats nuo vaikų gavo kailin ir t.t.)

Mes irgi susidureme su sia situacija... Vaikui 2 su puse metu, pradejom lankyti nuo rugsejo 1 dienos, 2 savaites atvaiksciojo, rytais verkdavo bet eidavo, nemiegodavo ...pirma kart uzmigo po 8 dienu tik, dvi dienas pamiegojo ir susirgo ....taigi vel dvi savaites namuose, vel atprato nuo darzelio...dabar vel visa savaite leidau tai miega bet visa savaite nieko darzelyje nevalge...siaubas, vaiko paakiai raudoni, nusiverkes, ryte keltos rengtis nenori per prievarta viska darom, susikalbeti neimanoma, klykia rekia kad neis, paliktas darzelyje visa diena su vaikais nezaidzia vaiksto aplink aukletojas ir 1000 kartu klausia kur mama? jam atsako pasako kad mamyte darbe, o jis visvien ta pati ir trinasi salia...dabar jau net miega nakti pasoka is lovos ir verkdamas rekia kad nevaziuos i darzeli....siaubas, seneliai ji kai pamate issigando...visas sukudes, po akim melynes, nieko nenori, keistas kazkoks....as nezinau ka daryti...sirdi skauda...nejaugi taip ilgai ta adaptacija vyksta? vaikas taip isproteti gali...jam dabar tikrai jau nervai pakriko...patarkite ka nors...
Dabar galvoju kad pora dienu nevesiu duosiu issimiegoti, pailseti, tegul pavalgo normalei gal biskeli apsiramins...nezinau net ka galvoti...vyras irgi sako vaikas soka gavo siaubas gaila jo...visada iki tol zaisdavo su vaikais, likdavo pas senelius be problemu, o dabar pasikeite 100 procentu viskas...

Mes nuo rytojaus pradedam savo kelionę į darželį. Jau dabar nerandu sau vietos Buvau penktadienį palikus 10 min su vaikučiais . Atėjus radau nusisukusią nuo visų ir tyliai ašarojančią. Jau taip širdį suspaudė bandau aiškint kad pas leles bus smagu, daug žaislų, bet žinau, kad pradžia bus sunki, nes labai prie manęs prisirišusi jau net su močiutėm nelabai nori likt, nors seniau nekildavo problemų.
O apie pietų miegą tai net baisu pagalvot

sveikos gal galit pasakyt ar cia vaikui prasidejo adaptacinis laikotarpis, pradejo eiti i darzeli pries pusantro menesio, pirmus tuos pabandymus kartus ir menesi mazoji ejo i darzeli be problemo atsibusdavo anksti ryte leliai leliai tik nuvesdavau begdavo pas vaiku pamojuodavo ir dumdavo su vaikais zaisti, o dabar jau antra savaite neimanoma palikti vaiko darzeli, tik davaziavus darzeli ir isjungus masinos varikli sako kad nenori eiti geriau vaziuojam, kol davedu iki duru jau pradeda kriokti o i ejus i vidu neleidzia nei nurengti pradeda isterikuoti, neimanoma atplest jos nuo kaklo....paciai sirdis skauda, auklytes atplesia pati isvaziuoju vergdama nzn kas yra nutike