Maniškis lankė 12 dienų, po to savaitei susirgo. Pirma diena po ligos buvo su ašarom ir isterija (kai jau atvykom į darželį ir įėjo į grupę, bet didelių atsisveikinimų nebuvo, neaitrinau vaiko ir savęs. Atsisveikinau, askyriau nuo savęs ir auklėtoja paėmė ant rankų). Auklėtoja sakė, kad nurimo greit. Visądien buvo aktyvus ir elgėsi įprastai: valgė, žaidė, miegojo, ėjo į kiemą ir t.t.
Šiandiena vainikavo viską

Isterija prasidėjo namie, niekaip nesugebėjau per pusvalandį viena aprengti: labai priešinosi, draskėsi, ką apvelku, tą nusiplėšia nusivelka, ant žemės griūna, į lovą nagais įsikabina ir aišku klykia. Pasikviečiau pagalbon tėtį, grįžo iš darbo, bandėm kalbėtis. Kalbos tuščiai, matosi, kad per isteriją net nereaguoja į nieką. Abu aprengėm žviegiantį ..vienas prilaiko, kitas rengia. Tada išnešėm į mašiną, važiuot, kėdėj prisegam automobilyje, o jis atsisega..Galų gale šiaip ne taip prisegiau, pradėjau važiuot, o jis atsisegęs atsidarė duris ir vos neiškrito iš važiuojančio automobilio (gerai, kad labai lėtai judėjau kieme), tai spėjau sugriebt už striukės. Sukilo baisi baimė sumišusi su pykčiu. Įtraukiau į auto, vėl pasodinau į kėdutę ir prisegiau. Matyt pajuto mano emocijas, nes jau sėdėjo ir zyzė - nenoriu į daržiuką, nenoriu į daržiuką. Bet aš pradėjau atkreipti dėmesį į kitas mašinas, žmones, gatvę, tai vis pamiršdavo ir imdavo dairytis, kalbėtis. Į darželį vedėm abu su tėčiu, isterija buvo tokia, kad skambėjo visa darželio teritorija..klykė, draskėsi. Atėjus buvo problema nurengt..nuimu batus, tas griebia autis, reik striukę nuvilkt ir tos neduoda. Galų gale su visais lauko drabužiais nunešiau į WC (nes namie nebuvo), padarė reikalus ir nuėjo plaut rankų. Vanduo šaltas..paėmė muilą ir aš pradėjau improvizuot, pradėjau rėkti vaidindama muilą - "nenoriu šalto vandens, neisiu, nesimaudysiu, nenoriu į vandenį, būsiu muilinėje, neimk manęs" ir pan (taip kaip jis rėkė apie daržiuką)..žiūriu vos laikosi nesijuokęs, tą muilą murkdo ir vis tą mano spektaklį stebi. Kol galų gale nusijuokė

Iš prausyklos išėjom jau ramesni, nusirengėm lauko rūbelius, apsiavėm šlepetes, apsikabinom abu ir kalbėjomės, kol man visiškai nurimęs pasakė 'išeik', pasiliko su tėčiu. Pamojavau jam (stebėjo pro langą) ir nuėjau... vyrą irgi paleido iš darželio po 5 min. man išėjus - visiškai ramiai. Auklėtoja sakė buvo linksmas, aktyvus ir elgėsi visiškai įprastai.
Taip, gal ir atrodo, kad laužau vaiką. Tikrai 'laužau', nes pažįstu savo vaiką, pažįstu jo isterijas (kada jos turi ir vaidybos, yra hiperbolizuotos ir kada liūdesys, ašaros - tikresni). Jis nėra mamyčiukas, prisirišęs ir bailiukas, todėl aš matau ne tiek darželio adaptacijos stresą, kiek bandymą išsikovoti gyvenimą pagal savo norus. Jis nori, kad mes būtume paklusnesni tėvai ir labai nemėgsta žodžio 'reikia'. Nes vos mums išėjus staiga kažkas jį pakeičia į kitą vaiką: aktyvų, drąsų, bendraujantį, visur dalyvaujantį. Jei jis jaustų tikrą, baisų stresą, jo ir elgesys darželyje būtų kitoks

Jis nuosekliai rodytų savo liūdesį, baimę ir pan.
Jaučiu, kad dabar nusileidus, po metų kažin ar man bus lengviau vesti...juolab dabar reiktų ieškoti naujos auklės ir pratinti prie jos, irgi savotiška adaptacija. Neturiu kam palikti, dirbti reikia (galų gale namuose buvo iki 3 m 3 mėn). Jei matysiu kažkokias pasekmes jo elgesyje, jo įprastame režime, tada aišku jau keisis ir mano mintys apie tolimesnį lankymą, kol kas tiesiog turiu turėti kantrybės