Rašiau jau ir kitoje temoje, tai pasikartosiu...Mūsų vaikas labai sunkiai adaptuojasi...klykimai, rėkimai, draskymąsis... nešte nešam ir paliekam grupėje..šiandien (5 lankymo diena) net abu su vaiko tėvu 'vedėm'
Pirmą dieną atvedus pabuvau su juo 1.5 val. ir palikau 1,5 val. vieną, nes ir pats sutiko pabūti vienas, liepė man eiti ir auklėtojos leido. Šypsojosi, buvo visai laimingas, jokių emocijų ir ašarų išsiskiriant.
Deja, ne vienas naujokėlis, tad antrądien pastebėjau, kad labai perima kitų vaikų emocijas..mažesnė naujokė mergaitė pradėjo verkti ir manasis iš paskos
Auklėtojos stengiasi, bet reikia suprasti ir jas..pvz. mūsų grupėje palaipsniui sugužėjo jau 4 naujokėliai, o ta adaptacija stebuklingu greičiu nevyksta...ašarojantis choras toms pedagogėms, man jų gaila ne mažiau, nei vaiko
Trečią dieną prašė neišeiti, bet ilgomis kalbomis ir gudravimu (tiesiog parodžiau ant laikroduko kur bus rodyklės, kai jį paimsiu) pavyko išeiti..sakė bandė prisijungti prie verkiančiųjų, bet buvo greit nuramintas nukreipiant dėmesį.
Po savaitgalio..
Ketvirta diena buvo baisi...tiesiog pabuvau 1,5 val. ir mačiau, kad išsiskyrimas darosi per ilgas, per sunkus, vaikas apsivijęs koją ir monotoniškai kartoja 'neišeikmama, nešeik mama, nešeik mama", tad tiesiog atplėšiau nuo savęs, linktelėjau auklei, pasakiau 'atia' vaikučiui ir išėjau
Kaip ir kiekviena mama turbūt, sustojau už durų ir klausiausi..baisu..klykimas, isterijos, pasikūkčiojimai, springimai, veržimąsis lauk, rūbų draskymas..neaitrinau savęs, išėjau ir neklausiau, ir labai pasitikėjau auklėtojomis
Atėjau paimt prieš pietų miegą, buvo dukart pats pavalgęs, nusiraminęs, žaidė su berniukais ir manęs atėjusios net nepastebėjo. Kai pamatė apsidžiaugė, paaiškino, jog be manęs verkė, bet buvo nusiteikęs gana pozityviai.
Išaušo 5 diena. Šiandiena ir kol kas pati baisiausia. Kad neis į darželį pareiškė mašinoje, šiaip ne taip įprašiau nueiti iki grupės. O ten nuėjus net nėjo iš rūbinės, prasidėjo ašaros, pasakė kad pasikalbės lauke, už durų..O už durų - į kojas
Nenorėjau draskytis kieme, grįžom į mašiną. O ten - isterija. Paskambinau vyrui, atvažiavo, ilgai kalbėjomės, o galų gale vyras paėmė ant rankų iš kėdutės ir nunešėm. Buvom kartu kol nuraminom ir pasodinom prie pasibaigusių pusryčių stalo (jau buvo 9.30 ..o į darželį atvažiuojam laiku, 8 val). Pabuvęs man liepė išeiti ir liko su tėčiu. Kažkaip su tėčiu sutarė ir 10 val. išleido tėtį darban. Pasiėmiau po poros val., prieš miegą su pretenzijom
(kodėl tėtis išėjo? Ir pasakojimu, kad jį vaikai tyčia muša 
) ir laimingą.
Visas tas dienas kaltinau save, graužiau, kad neteisingai elgiuosi, traumuoju vaiką...man labai sunku iškęsti, siaubingai sunku..net parašiau auklei ar galėtų grįžti
Bet kitąvertus suprantu, kad ne visi vaikai vienodai lengvai apsipranta ir mūsų, kaip tėvų, atsitraukimas nepadarys daug naudos, kad kitąkart (po metų, ar anksčiau) nebus lengviau nuvesti į darželį, kai žinos, jog ašaromis ir isterijos pavyko išsisukti pirmąkart..
Ėmiau ieškoti psichologų inf-jos apie adaptaciją daržleyje (kuo išsamesnės, kaip elgtis tėvams, kaip viską supranta vaikas, ir kaip išverti mamai
) ir radau gerą straipsnelį. Perskaičiau, viskas lyg susigulėjo, stojo į savo vietas, atsirado vidinės drąsos daugiau. Manau, kad tikrai vertingi patarimai, kuriais galima pasinaudoti:
http://www.namudarze...mus/straipsniaiPakalbėjom su auklėtojom, su vyru nuo dūšios aptarėm 'veiksmų planą' ir kol kas nepasiduosim, dar paimsiu 5 dienas atostogų..nors širdį drąsko gabalais toks vaiko pasipriešinimas
Nėra visai mažiukas (jau virš 3 metukų), labai noriai bendraudavo kieme (net auklė pastebėjo, kad vietoj suaugusiųjų pradėjo ieškoti bendravimo su vaikais), labai savarankiškas (senai eina ant puodo, pats pavalgo, pats bando rengtis kiek pavyksta, net nebijo būti vienas namuose (
su tėvu stovėjom už lauko durų 
, nes mums pareiškė, kad eitume į parduotuvę vieni, o jis pabus namie vienas 
Nors aišku kas jį vieną paliks.), o adaptacija daug sunkesnė už labai jautriaširdės, lepūnėlės sesės..net nesitikėjau, jog bus taip sunku
