Adaptacija darželyje -

va butent pasak aukletoju vaikas pats pribresta miegui, nebuna jokiu antru adaptaciju, maniskis paskutini karat kai buvau jau pats buvo miegamajam su vaikasi, jei nebuciau atejusi butu miegojes manau

Mano vaikas jau antra diena eina i darzeli iki 12 val. Gal kas turite patirties: mes dar valgome mamos pienuka. Ka daryti-ar staigiai nutraukineti ar , kaip perskaiciau straipsni, ejimas i darba ir i darzeli ne priezastis nutraukti maitinima. Gal kas susidure su panasia situacia? Vis pergyvenu kaip jis uzmigs be kruties....

Sveikos mamytės,mes darželį lankome nuo rugsėjo 1,adaptacija buvo sunkoka,bet kai jau atrodė,kad viskas gerai, tai ir išlindo nauja problema..nuo penktadienio rytai būna isteriški pas mus,nenori rengtis,aš aprengiu,tai sūnus pradeda nusirenginėti,arba tiesiog neleidžia nei kelnyčių apmauti, nei megztuko,o ką bekalbėti apie batus ir kepurę..taip išsidraskę,šiap ne taip apsirengę išvažiuojame į darželį,visa kelią zirzia,rūbinėje dar bando pabėgti,bet tik kai grupės duris atidarau pats nubėga ir baigiasi visi verkimai..ką daryti tokiom situacijom,per prievarta nesinori prispaudus tą vaiką aprengti, o susitarti tai irgi neįmanoma..gal buvo kam tokia problemytė?kaip ją sprendėt?

užmigs, nesijaudinkit, nenutraukčiau maitinimo, aš jau nemaitinu, bet pas mumi grupėj yra mergaitė kuriai sausį trys ir mama ją vis dar maitina, nors mama išėjus į darbelį jau seniausiai, jei yra noras viskas suderinama kiek yra tekę jau paaugusį saviškį palikt, tai su užmigimu be MP niekad nebuvo bėdos, tiesiog nėra mamos, nėra MP.

Sveikutes,


Mes irgi siandien kaip 6 diena.. Pirma diena buvau palikus iki pietu, o paskui ir miegui, lygiai kaip jus Bet mes verkiam rytais, vaikas pasirodo grupeje raudonom akim, graudu ziuret, gaila, sirdele skauda..bet tikiuosi, kad vis lengviau bus..nes kai psiimu, tai nesiskundzia, zada rytoj i darzeli einant naverkti..nelabai zinau, kaip jam padeti greiciau prisitaikyti, kaip pguosti, paskatinti..bandau ir graziai kalbet ir pabart..bet matyt reikia laiko..


Nu maniskis irgi dazniausoiai nemiega darzelyje, na bet praejusi savaitgali ir namie nemiegojo, tai matyt jam uztenka nakties miegelio (ismiega apie 11 val.)..stengiuosi per anksti nepaguldyt, ryte reik zadint, bet vistiek diena neuzmiega, nors gal siandien jau bus pamiegojes..

Bukim stiprios, nesinervuokim, kad vaikai galetu mumis pasitiketi ir mum pasiguosti..

Maniškis lankė 12 dienų, po to savaitei susirgo. Pirma diena po ligos buvo su ašarom ir isterija (kai jau atvykom į darželį ir įėjo į grupę, bet didelių atsisveikinimų nebuvo, neaitrinau vaiko ir savęs. Atsisveikinau, askyriau nuo savęs ir auklėtoja paėmė ant rankų). Auklėtoja sakė, kad nurimo greit. Visądien buvo aktyvus ir elgėsi įprastai: valgė, žaidė, miegojo, ėjo į kiemą ir t.t.

Šiandiena vainikavo viską Isterija prasidėjo namie, niekaip nesugebėjau per pusvalandį viena aprengti: labai priešinosi, draskėsi, ką apvelku, tą nusiplėšia nusivelka, ant žemės griūna, į lovą nagais įsikabina ir aišku klykia. Pasikviečiau pagalbon tėtį, grįžo iš darbo, bandėm kalbėtis. Kalbos tuščiai, matosi, kad per isteriją net nereaguoja į nieką. Abu aprengėm žviegiantį ..vienas prilaiko, kitas rengia. Tada išnešėm į mašiną, važiuot, kėdėj prisegam automobilyje, o jis atsisega..Galų gale šiaip ne taip prisegiau, pradėjau važiuot, o jis atsisegęs atsidarė duris ir vos neiškrito iš važiuojančio automobilio (gerai, kad labai lėtai judėjau kieme), tai spėjau sugriebt už striukės. Sukilo baisi baimė sumišusi su pykčiu. Įtraukiau į auto, vėl pasodinau į kėdutę ir prisegiau. Matyt pajuto mano emocijas, nes jau sėdėjo ir zyzė - nenoriu į daržiuką, nenoriu į daržiuką. Bet aš pradėjau atkreipti dėmesį į kitas mašinas, žmones, gatvę, tai vis pamiršdavo ir imdavo dairytis, kalbėtis. Į darželį vedėm abu su tėčiu, isterija buvo tokia, kad skambėjo visa darželio teritorija..klykė, draskėsi. Atėjus buvo problema nurengt..nuimu batus, tas griebia autis, reik striukę nuvilkt ir tos neduoda. Galų gale su visais lauko drabužiais nunešiau į WC (nes namie nebuvo), padarė reikalus ir nuėjo plaut rankų. Vanduo šaltas..paėmė muilą ir aš pradėjau improvizuot, pradėjau rėkti vaidindama muilą - "nenoriu šalto vandens, neisiu, nesimaudysiu, nenoriu į vandenį, būsiu muilinėje, neimk manęs" ir pan (taip kaip jis rėkė apie daržiuką)..žiūriu vos laikosi nesijuokęs, tą muilą murkdo ir vis tą mano spektaklį stebi. Kol galų gale nusijuokė Iš prausyklos išėjom jau ramesni, nusirengėm lauko rūbelius, apsiavėm šlepetes, apsikabinom abu ir kalbėjomės, kol man visiškai nurimęs pasakė 'išeik', pasiliko su tėčiu. Pamojavau jam (stebėjo pro langą) ir nuėjau... vyrą irgi paleido iš darželio po 5 min. man išėjus - visiškai ramiai. Auklėtoja sakė buvo linksmas, aktyvus ir elgėsi visiškai įprastai.

Taip, gal ir atrodo, kad laužau vaiką. Tikrai 'laužau', nes pažįstu savo vaiką, pažįstu jo isterijas (kada jos turi ir vaidybos, yra hiperbolizuotos ir kada liūdesys, ašaros - tikresni). Jis nėra mamyčiukas, prisirišęs ir bailiukas, todėl aš matau ne tiek darželio adaptacijos stresą, kiek bandymą išsikovoti gyvenimą pagal savo norus. Jis nori, kad mes būtume paklusnesni tėvai ir labai nemėgsta žodžio 'reikia'. Nes vos mums išėjus staiga kažkas jį pakeičia į kitą vaiką: aktyvų, drąsų, bendraujantį, visur dalyvaujantį. Jei jis jaustų tikrą, baisų stresą, jo ir elgesys darželyje būtų kitoks Jis nuosekliai rodytų savo liūdesį, baimę ir pan.
Jaučiu, kad dabar nusileidus, po metų kažin ar man bus lengviau vesti...juolab dabar reiktų ieškoti naujos auklės ir pratinti prie jos, irgi savotiška adaptacija. Neturiu kam palikti, dirbti reikia (galų gale namuose buvo iki 3 m 3 mėn). Jei matysiu kažkokias pasekmes jo elgesyje, jo įprastame režime, tada aišku jau keisis ir mano mintys apie tolimesnį lankymą, kol kas tiesiog turiu turėti kantrybės

Viska ka Jus parasete, tai lygiai taip pat pries metus man aiskino Austeja. Mano vaikas taip pat elgesi, isterijos tokios, kad net macius nebuvau. Sake, kad bando issikovoti savo taisykles ir tiek. Neissikovojo ir praejo isterijos. Nors po to per menesi kelis kartus dar pasitikrindavo, maza ka, mes persigalvojom ir eiti nebereikes. Bet apibendrinant, prie darzelio taip ir nepriprato

O kaip suprasti 'nepriprato'? Nusprendėt nevest ir augo namie iki m-klos? Ar nebuvo dienos, kad norėtų eiti, bet eidavo, nes 'reikia'?
Aš irgi nemanau, kad bus kažkas stebuklingo ir labai nenorėjęs eiti staiga ims dievinti darželį. Tačiau manau, kad isterijos aprims (gal ir kartosis, po savaitgalių, ligų ar šiaip dar sykį pabandant kiek pasikeitė tėvų nuomonė) ir tiesiog lankys, nes kitaip nebus, nes 'reikia'. Aš pati būdama vaikas darželio nekenčiau, irgi galiu sakyt - niekada nepripratau ir net dabar aš darželių labai nemėgstu, nors jie visiškai kitokie nei mano vaikystėje, bet būdama vaikas ėjau kasdien, nes taip nusprendė mano tėvai ir galvoju, kad jie elgėsi teisingai

Įstengčiau aš samdyt ir mokėt auklei už visą dieną, man dar realiai būtų paprasčiau - nei kelt rytais, nei tą vaiką tampyt (ypač šaltu oru) ir biuletenių ne visada reiktų vos rimtesne sloga susirgus..
Aš esu labai minkšta ir nuolaidi mama, ir mano vaikai palepinti, bet va dėl darželio šįsyk sūnui nenoriu nuolaidžiaut... nežinau net kodėl, nemoku paaiškint Tiesiog nuojauta, kad neturiu to daryti

jei pas jusu vaika to nebuvo ar jus su tokiais atvejais nesusidurete ,tai nereiskia,kad antru adaptaciju tokiu atveju nebuna! Tai nera nei isimtis nei taisykle,tiesiog pas kai kuriuos vaikus taip buna.

Papildyta:

As manau,kad kai kurioms aukletojoms patogiau paskambinti teveliams,kurie atbega paimti savo vaika.
Itin reti atvejai kai nebeimanoma nuraminti/uzmigdyti/apraminti/paguosti vaiko.Kitu atveju tiesiog taip buna patogiau.Nes vaiko pratinimas prie darzelio tai ir aukletojos indelis.
Papildyta:

vaikui???

Ne, jis nuo pat pirmų dienų labai linksmas, aktyvus, labai savarankiškas, bendraujantis ir drąsus vaikas (ne tik svetimų žmonių nevengia, bet dar ir vienam kažkur eiti, likti vienam namie - nebaisu (nors mes jo vieno namie nepaliekam, bet keliskart pabėgusį iš parduotuvės jau gaudėm ) . Toks yra ir darželyje, ir namie po jo, ir savaitgaliais..bet va rytais dėl to darželio atrodo galėtų mašinas aukštyn kojom išsvaidyt ir namus aukštyn pamatais apverst.
Jis gyvenime nėra isterikavęs ar kritinėjęs, tokių dalykų paprasčiausiai nebuvo. Aš jo nė sykio nesu barus (nebuvo už ką, nes klauso besąlygiškai, galima susitarti dar lengviau nei su kitu suaugusiu), jis manęs nė sykio nebuvo išvedęs iš kantrybės, tuos 2 m. suvirš, kai aš su juo buvau namie - buvo be proto lengvi, paprasti, tiesiog stebuklingi metai - pati sau pavydžiu

Valerijonai nieko nepadės nuo vaiko principų ir noro, kad būtų 'pagal jį'.

Šiaip tai mes patys to nesitikėjom, tad sunku dabar susitaikyti, o labiausiai tai stebisi auklėtojos, kai pamato keturiom išsiskėtusį ir žviegiantį vaiką Ir koks kontrastas vos tik mes išeinam - lyg nieko nebuvę..

Labai sutiksiu su jolita. martyna, bet ką daryt? pvz. šiandien man išsakė pastabą, kad aš veltui pasilikau su vaiku po kelių dienų, kai paliktas vis verkė, bet nei viena nepasiūlė, nepasakė, kad eikit pabandysim pabūt, aš gi ne akla, aš matau, kad sunku toms auklėtojoms ir nenoriu palikt vaiko verkiančio, nes maniškis ne tai, kad parodo isterija, paskui nurimsta, ne, aš galiu su juo atsisveikint, susitart, bet paskui visą tą valandą jis tiesiog praverkia, kiekvieną kart grįžus aš jį randu verkiantį, tad pati bandau vis įliet į tą kolektyvą. Tikrai nepykstu, o ir auklėtojos, ir pats darželis man patinka, tik va vaikui mano atrodo kitaip, taip buvo palikau valandėlei ir gavai žinutę - pasiimkit, kitą dieną radau verkiantį, atėjus po poros valandėlių, nors išėjau gražiai atsisveikinus, palikus smagiai žaidžiantį, tai va ačiū supratau, kad mano vienos pastangų negana Tarp kitko išsakyta pastaba likau nepatenkinta, nes ir tą dieną tiesiog auklėtoja galėjo pasakyt, išeikit, mes susitvarkysim, nes mano galva, joms lengviau matyt, kas ir kaip, o ne paskui tiesiog konstatuoti faktą.

Ejo, su pykciais, asarom rytais. Rekdavo naktimis kartais. Pradejo sysioti i lova net. Po keliu menesiu isterijos aprimo. Bet periodiskai uzeidavo vis. Nerviniai tikai prasidedavo. Ir atsimenu, kai jau buvo praeje mazdaug 6-7 men, tai aukletojos pasake, kad apsiprato vaikas. Nes siaip ji nors ir draugiska, aktyvi, bet darzelyje budavo stebetoja. Laaaabai jautriai reaguodavo i pastabas, kurias pvz aukletojos sakydavo net ne jai. Arba kokia mergaite lepteldavo, kad tu negraziai piesi ir verkia ryte, kad neis, nes va kazkas sake. Bijodavo aukletoju gasdinimu, kad isves i kita grupe ar mama neateis. Nors ir ne jai tai sakydavo, bet ji stebedama girdedavo VISKA ir parejus atpasakodavo ka aukletoja kalbejo su kita aukletoja gerdama kava
O siaip labai baisu nebuvo, bet metai buvo sunkus
Beje, as mazi labai darzeli megau, patys geriausi prisiminimai