QUOTE(Ilgaplaukė @ 2012 07 21, 22:44)
Jau baigiu isitikinti,pries tekant reikia labai gerai savo zmogu pazinti,o ne tik pasiule ir rengtis ta sukne.Kaip sakydavo musu senoliai,ne viena puda druskos reikia suvalgyti,kad pazinti.
Jei tai skolos is jo praeito gyvenimo,tai jo problema.Ir tai lengva irodyti. Ir tegul suka galva pats.Kaip sakoma,ne mano darzas,ne mano pupos.
Kazkaip idomiai cia,advokatui turite,pragyvenimui ne,ar as kazka ne taip supratau.
Na jusu santykiu peripetiju nezinau,bet...zmogus nepasikeicia per viena diena. Kazkuri cia diskutuojanti gerai pasake,paziurek i jo teva ir pamatysi savo busimo vyro ir savo vaiku tecio atvaizda.
Su tuo žmogumi draugavome 6 metus iki santuokos, taip kad neįšokau į tą "suknelę" žmogaus visai nepažinodama. Jis našlaitis, mums draugaujant neteko mamos, kuri jau senai su tėvu buvo išsiskyrusi. Jo tėvas - buvo nelabai sveikos psichikos žmogus, bet aš pati "alkoholiko" dukra, kuri yra protinga, turinti du aukštuosius, neturinti priklausomybių, todėl ir kitiems žmonėms gyvenime netaikau "etikečių". Skolos kai kurios pasirodo buvo jau prieš draugaujant, kitos atsirado - bebūnant drauge, tačiau laiškai apie jas ėjo jo namų adresu, mes kartu negyvenom, todėl jam lengva buvo jas nuslėpti. Kaip pasiaiškino - nenorėjo, kad knisčiaus, jo skolos - jis ir susitvarkys. Bet gavosi, kad mokėti jas tenka iš bendro biudžeto.
Advokatui turiu, nes turiu santaupų. Nemanau, kad jas verta sukišti, nes žinau, kad iš jo nieko negausiu. Prieš susituokdama dirbau, uždirbau pakankamai, kad save išlaikyčiau, jei galėčiau dirbti dabar, tai save ir savo vaiką taip pat išlaikyčiau. Bet vaikas dar per mažas leisti į darželį, atlyginimas į rankas ženkliai skyrėsi nuo popierinio, todėl likus tik su dekretinėmis, ne kažin kaip išsiversčiau, o kai santaupas pradedi naudoti pragyvenimui, tai irgi ne išeitis.