QUOTE(Ilgaplaukė @ 2012 06 24, 22:08)
Maciau is arti suzlugdytu moteru gyvenimus. Todel ir tvirtinu,kad nebegti isdegus akis i ta traukini. Nes toks ispudis,kad visoms paskutinis sansas gyvenime,kuo greiciau isteketi,ir visai nesvarbu kas ir kaip,svarbiau faktas,o ne pasekmes.
Netempkit visų ant vieno kurpaliaus. Niekada neturėjau baisaus noro tekėti, tačiau tekėti sutikau. Tuo metu vyras atrodė rūpestingas, rimtas, mylintis, iš panašios į mano šeimos, lyg ir panašiomis vertybėmis. Daug kalbėta apie tai, kaip svarbu saugoti santykius, o netrankyti durimis pirmiems nesklandumams ištikus (vėliau paaiškėjo, jog jis turėjo omenyje tai, kad aš turėsiu taikytis ir keistis, o jis kantriai lauks, kol aš tai padarysiu). Tai buvo kertiniai dalykai. Buvo ir nedidelių, bet nemirtinų neatitikimų - skirtingi pomėgiai, skirtingas aktyvumas, kitoks požiūris į draugus, bendravimo su kitais žmonėmis poreikis. O paaiškėjo galiausiai, kad daug kas buvo tik gera vaidyba. Ir vaidino jis tol, kol nenusprendė, kad aš jau "niekur nedingsiu"

Ir tikrai, kurį laiką daužiau galvą į sieną bandydama kažkaip tuos santykius gelbėti, bet paskui suvokiau, kad tuo nebendravimu, atsisakymu spręsti kylančias problemas, nekalbadieniais esu BAUDŽIAMA

Pasirodo, taip buvo įprasta jo šeimoje, jis taip "bausdavo" namiškius vaikystėje, o jie maloningai stengdavosi "persiauklėti" (nedetalizuosiu aplinkybių, bet visi žinom, kad pasitaiko šeimų, kur vaikai tampa mažais piktais karaliukais

) Suvokiau, kad aš taip nenoriu ir negaliu gyventi, labai džiaugiuosi, kad šis suvokimas atėjo tada, kai dar buvo lengva išeiti - manau po kokių 10 metų kartu, kai yra vaikų ir pan. tai padaryti būtų daug sunkiau, o gal ir neįmanoma.
Taip, daug moterų skuba tuoktis, laikosi to vyro kaip kokio išsigelbėjimo, o kur dar visuomenės požiūris - "taigi geras vyras, algą namo parneša, pas kitas neina, negeria, nemuša - ko tu dar nori?"