Po skyrybų jaučiuosi visiška lūzerė ir dar net nežinau, ar susitaikiau iki galo su faktu, kad po svarbiausios mano gyvenimo dienos, man brangus sutuoktinis pranešė - sorry, dvidešimt metų buvai mano gyvenimo moteris, bet dabar įsimylėjau ir išeinu pas kitą. Mūsų vaikus palieku tau, aišku juos lankysiu, o kasdien tėvu bandysiu būt jos dviem vaikam.
Per tuos du mėnesius, kurie atrodo tarsi du metai sužinojau, kad kokius paskutinius penkerius jis nuolat turėjo kitą glėbį, kuriame ieškojo paguodos dėl to, kad aš nesu tokia, kokios jam reikia.
Pykstu ant savęs, kad nepastebėjau mūsų santykių yrimo, pykstu ant jo, kad ieškojo paguodos aplink, o ne bandė atkurti santykių su manim, pykstu ant mūsų abiejų, kad kalbėjom skirtinga ir vienas kitam nesuprantama kalba.
Jaučiuosi mirusi ir save pakabinusi kažkur tarp seno ir naujo gyvenimo.
Paradoksas, bet jaučiu, jog jį myliu. Atseit, turėčiau nemylėt...
Po skyrybų jaučiuosi mirusi ir nežinau, nuo ko, ir apskritai nenoriu pradėt naujo gyvenimo...nekenčiu atėjusios dvasinės vienatvės ir nenoriu pasinaudoti atisradusia unikalia galimybe - išmokti gyventi vienai...
Kad ir kaip banaliai beskambėtų, bet laikas užgydys žaizdas. Reikia laiko, kad atsigautumėt, reikia laiko, kad iškentėtumėt, reikia laiko...... Tikiu, kad Jūs dar šypsositės ir būsit laiminga. LAIKYKITĖS