Labos,
Dollilytem labau užjaučiu, kad tokios nemalonios procedūros jums su Jokūbėliu teko patirti. Bet toji sedacija irgi ne saldainis, jeit ik ėmanoma nuo jos išsisukti, geirau apsieiti be. Mano draugė Vilniuej tvarkė sūnui dantis, labai gyrė gydytoją, nes jiems irgi reikėjo į Žalgirį, su sedacija. Ji paieškojo kito varianto ir rado
. Jei aktualu- galiu paklausiti ir parašyti kontaktą. Tiesa, taisė ne priekinius
.
Mes gyvenmae neblogai, merginos abi auga, draugauja! Uma dabar yra 13kg ir 95cm, linksma, greita ir labai norinti draugauti. Mėgsta žaisti su lėlytėm, dėliones dėlioti, skaityti knygas, statyti lego. ir Makvyną labai mėgsta
(čia, suprask, darželio mados). Labai juokingai mažoji stengiasi neatsilikti, lapnoja paskui Umą, bando supti lėlę, padavinėja daiktus ir visiap kitaip asistuoja. Savaime suprantama, kartais merginš interesai išsiskirai ir minutei kitai įsirvyrauja prastesnė žaidimo nata
. Laimei, neilgam ir ne nuožmiai.
Uma paliko nedrąsi- labai prastokai jaučiais miške- visai ne į mus
. Dabar dar pradėjo siaubingai bijoti oro balionų- o anksčiau juos taip mėgo! Jai nepatinka tas skleidžiamas ugnies degimo garsas
. Kai einam pasivaikščioti link Vingio parko, visad susirūpinusi klausia "o tie balionai neatskirs???"
Vaikiški visokie virusai vis užsuka pas mus į svečius, bet, +-, nieko rimto.
Aš darbuojuosi jau po truputį. Kol kas namie, bet neužilgo eisiu pusdieniui ir iš namų. C'est la vie. Niekas nestovi vietoje, taip sakant.
Visiems didelis glėbys linkėjimų!