Labukas, pagaliau pabaigiau knygą- sunkoka, įdomi
Danielis Štainas, vertėjas
Liudmila UlickajaTikriausiai prieš pradėdama savo atsiliepimą turėčiau pažymėti, jog knygos anotacija mane buvo nuteikusi dvejopai. Iš esmės, nemėgstu žydų tematikos. Nepagalvokite nieko pikto, tačiau turiu susiformavusią savo nuomonę, kurią dar labiau sustiprina pastarųjų metų įvykiai mūsų šalyje. Kita vertus, pasirodė ir įdomu. Tik tad įdomumas/ smalsumas buvo persmelktas baime nusivilti knyga
Knygos ašis- vienuolis, žydas, vėliau apsikrikštijęs krikščionių kunigas- Danielis Štainas. Vertėjas iš didžiosios raidės, nes jo gyvenimo pašaukimas buvo būti tarpininku tarp susipriešinusių tautų ir religijų, o kartais, atrodytų, netgi tarp Dievo ir žmogaus. Sudėtingai ir painiai derindama atsiminimų, dienoraščių, laiškų formas autorė laviruoja tarp Danielio ir aplinkui jį supančių žmonių. Iš pradžių galvojau, jog negalėsiu knygos skaityti, nes nelabai mėgstu laiškų/ dienoraščio tipo knygas, o ir tema taip pat buvo minusiukas mano akyse. Tačiau skaičiau toliau. Įdomu jog prieš mane skaitęs skaitytojas (knyga paimta iš bibliotekos) knygą skaitė savitu būdu- braukdamas kiekvieną eilutę pieštuku. Ties dvidešimtuoju pulslapiu prirašyta daug klaustukų, ties keturiasdešimtuoju- pieštuku užrašyta pastaba ,,ką ji čia rašo

ties penkiasdešimtuoju- pieštuko žymės nutrūksta. Tikriausiai trūko ir kantrybė
.Manoji trūko ties ketvirtosios dalies viduriu. Man pasirodė, jog autorė pernelyg pasidavė religinių klausimų nagrinėjimui, aiškinimui. Tokio pobūdžio (grožinės literatūros) knygai tai per daug gilu, per daug sausa, vietomis per daug emocinga ir subjektyvu.
Tai knyga apie ,, gyvenimo vertę, pamintą į purvą, apie laisvę, kuri nedaug kam reikalinga, apie Dievą, kurio vis mažiau mūsų gyvenime, apie pastangas iškrapštyti Dievą iš apšiurusių žodžių, iš viso to bažnytinio šiukšlyno ir savyje užsisklendusio gyvenimo. Mane sužavėjo pats Danielio Štaino personažas (o juk realiame gyvenime jis turi prototipą, realų žmogų- Oswaldą Rufeiseną), jo tiesiog dieviška išmintis. Kaskart gaudžiau eilutes, kuriose Danielis dalijo savo patarimus ir patirtį pas jį atėjusiems žmonėms: merginai, kuri mylėjo vedusį, mergaitei, kuri nenorėjo savo kūdikio, vyrui, kuris įvykdė žmogžudystę
. Jei galėčiau atsukti laiką atgal norėčiau susitikti su juo, Danieliumi, nes man jis pasirodė idealus nuodėmklausys, tiksliau širdies balso- klausys. Nes man nesvarbu, kas kur ir kaip tiki, svarbu, kad jis geba klausyti, patarti ir protingai nuoširdžiai padėti
,,Kai mūsų žemė apšiurs ir bus susukta kaip senas kilimas, kai pliki kaulai prisikels- mus teis ne už tai, kokia kalba mes meldėmės, o už tai, ar mes atradom savo širdyse atjautos ir gailesčio. Štai ir visas tikslas. Kito neturime.
Prisipažinsiu, nors esu nemažai perskaičiusi, šią knygą ,,krimtau ilgai, kelis kartus norėjau padėti į šoną, nes tai knyga, reikalaujanti ypatingo susikaupimo, supratimo, kultūros, teologijos, sociologijos žinių. Ir nors man ,,religinių motyvų pasirodė per daug, tai negali būti akmuo į rašytojos daržą. Tiesiog man buvo per daug. O darbo įdėta labai daug, man net sunku suvokti, kiek daug medžiagos autorė turėjo surinkti, aprobuoti ir viską sudėti į painius laiškus, atsiminimus, protokolus, dokumentus taip, jog gautųsi vientisas, rišlus ir (tai svarbiausia skaitytojui) įdomus. Bet, kaip viename interviu sako pati rašytoja, dirbanti biologe, ,,Visa, kas pasaulyje turi santykį su žmogumi, susiję su antropologija. Ir mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o būtent žmogaus sąlytis su problemomis, idėjomis ir visa kita. Mes juk puikiai žinome literatūrą, kuri šiandien kuriama gana dažnai, literatūrą, kuri iš esmės nekalba apie žmogų. Kas ne apie žmogų man neįdomu. Jei apibrėžtume mano interesų kryptį, tai žmogus. Tai tas pat, kas ir genetiko profesija. Vakar tyriau fermentus, šiandien kitą kokybę, kuri taip pat susijusi su žmogumi, linkusi keistis, tokia pat paslaptinga. Šia prasme mokslas ir menas auga iš vieno kamieno
Šią knygą savo galvos lentynoje dedu prie sunkiosios artilerijos. Ten yra jau keltas tokių- sunkiasvorių

ši puikiai tinka- sunki, bet savotiškai įdomi. Nors Ulickaja ir pažymi, jog rašydama šią knygą pasilieka ,,visiškos nesėkmės teisę, to tikrai neatsitiks- ji jau rado savo gerbėjų savo šalyje ir užsienyje. Aš, manau, ieškosiu ir kitų jos knygų .
Ką apskritai vadiname stebuklais? Tai, ko niekas anksčiau neregėjo, kas niekados nenutiko? Tai, kas išsprūsta iš mūsų patirties ribų? Kas prieštarauja sveikam protui? Kas mažai tikėtina arba nutinka taip retai, kad nėra net liudininkų? [...] Stebuklas atpažįstamas iš to, kad jį padaro Dievas. Ar tai reiškia, kad stebuklas negali nutikti netikintiesiems? Ne, nereiškia. Nes netikinčio žmogaus protas taip sukurtas, kad jis stebuklą aiškins remdamasis natūraliomis priežastimis, tikimybių teorija arba išimtimi iš taisyklės. Tikinčiam žmogui stebuklas- tai Dievo įsikišimas į natūralią įvykių tėkmę, todėl tikintis žmogus džiaigiasi ir dėkoja, kai nutinka stebuklas. p.s Kiekviena knyga laukia savo laiko. Man labai patinka vieno knyginio blog`o pavadinimas- Good books still sleep
Tikrai, geros knygos tiesiog snaudžia ir laukia tik tinkamo laiko, kada prabusti. Todėl pagalvojau, kokiom akimirkom tiktų ši knyga. Viename tinklalapyje radau atsiliepimą, jog ,, kuo daugiau žmonių turėtu perskaityti šią knygą butent dabar, kada vėl kelia galvą nacionalai-fašistai. (citata), tačiau aš linkusi nesutikti. Pats Danielis nebuvo linkęs skirstyti žmones į žydus- nežydus, baltus- juodus, blogus- gerus, jis tiesiog norėjo skleisti gėrį ir supratimą. ,,Pasaulyje, kurį paveldėjome, pernelyg daug priešiškumo. Po to, kai baigėsi paskutinysis karas Europoje, atrodė, kad jau neįmanoma sukaupti didesnės neapykantos, kuri buvo sukaupta tais metais. Tačiau neapykantos liko ne mažiau. Niekas nieko nepamiršo, niekas niekam nenori atleisti. Atleisti iš tiesų yra labai sunku
------
sorry, kad daug, tiesiog perkopinau iš savo blog`o