Knygos knygos knygos :)

Oi kaip gaila, kad nepavyko Bet šiaip tai turbūt būtum spėjusi į antrą dalį Mes iš ten gal po 17 val išėjom.

taiklus apibūdinimas, bet toks baisus

Gėlių kraujas man viena iš pačių pačiausių pas mane pakolkas irgi knygų skaitymas nurimo visada nešuosi į naktinę pamainą knygą, bet laisvų minučių taip ir nepasitaiko dar ir mokslai užspaudė...na bet už poros savaitėlių atlaisvėsiu- galėsiu skaityti nors......vyras iš manęs juokiasi, kad aš ir grabe su knygom gulėsiu vasarą lankysiu anglų kalbos kursus- negaliu nesimokyt

gero oro visoms, pas mus, parūry, jis toks įdomus, taip s`kant

O man atvirkščiai, ji labai patiko. Tų žiaurumų tai net gerai ir nebepamenu, kažkaip per daug neįstrigo, bet kaip detektyvinė istorija knyga buvo labai įdomi.

Ir kodėl gi? Nėra laiko ar noro?
Beje, jau seniai norėjau paklausti, ar tikrai skaitai tą anglišką knygą, kaip rodo Suknyga.lt?
Man tai irgi neskaitadieniai. Paskutinias kokias dešimt knygų greit ir lengvai suskaičiau, o dabar esu pradėjusi visą krūvą, bet nė viena per daug netraukia.

Trumpai apie dvi paskutines:

Jose Luis Sampedro "Etrusko šypsena". Apie sunkiai sergantį seną vyrą, kuris atvyksta iš kaimo pas sūnų į Milaną ir netikėtai iš naujo atranda gyvenimo prasmę savo ryšyje su mažu anūku. Vietomis gražu buvo skaityti apie jų "draugystę", vietomis darėsi pikta ant senioko, tebegyvenančio seniai praėjusiais laikais ir viską vertinančio pagal savo šiek tiek iškreiptus kriterijus, bet šiaip knyga tikrai nebloga.

Cees Nooteboom "Ritualai"- sunku aprašyti, apie ką tiksliai ši knyga, tai ir nebandysiu. Pasakysiu tik tiek, kad ji man patiko. Gal tik pati pradžia vertė abejoti, ar bus įdomu, bet kai įsiskaičiau, tikrai buvo. Ir net pasidarė gaila, kad taip greit pasibaigė.

Na... labai norint laiko visada galima atrasti O va to noro kaip tyčia ir sumažėjo...

Paskutiniu metu (per keletą pastarųjų mėnesių) kai ką perskaičiau pakartotinai: "Vėjų nublokšti", "Bridžitos Džouns dienoraštis" (abi dalis). Taip pat perskaičiau "Silva Rerum " II dalį (kuri man visgi patiko mažiau nei pirmoji, antroji lyg ir "sausesnė" ) bei Užkalnio "Prijaukintoji Anglija" (pirmoji jo knyga apie Angliją irgi patiko labiau). Taigi kad visai nebeskaitau, neturėčiau sakyti
O ir namie, galima sakyti, skaitytinos knygos pasibaigė Pirkti nebesinori, tai morališkai ruošiuosi grįžti prie bibliotekos.

Apie knygą "Feel" klausi? Taip, aš ją skaitau (tiksliau skaičiau, du penktadalius knygos perskaičiau), bet vokiečių kalba. Tiesiog vokiškos knygos suknyga.lt nebuvo, tai pasižymėjau, kokią radau. Įdomi knyga. Bet, tiesą sakant, gana slegianti... O kaip tau? Mačiau, irgi ją skaičiusi. Mano vokiečių k. žinos buvo visiškai užmirštos , bet su žodynu skaitydama šią knygą gerokai jas atitaisiau Bet visgi... nebežinau, ar prie jos grįšiu

Apie tą pačią. Aš taip ir pagalvojau, kad kita kalba, ne anglų, ją skaitai. Bet kaip keista, kad ji tau slegianti pasirodė. Man tai visai ne. Va apie Cobainą tai tikrai slegianti buvo, o šita... Tiesa, jau senokai skaičiau, bet nieko sunkaus apie ją neišliko, nors neblogai dar prisimenu. O dėl patikimo- patiko ji man, nežiūrint į tai, kad kažkuriuo metu lyg ir buvo truputį pabodusi, nes atrodė, kad tas pats per tą patį. Bet tikrai buvo įdomi, tokia be pagražinimų (bent man taip pasirodė), o ir autorius- tiesioginis įvykių liudininkas, ką matė, tą ir rašė, nereikėjo įsivaizduoti, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo.
Ir dar man įstrigo tokia smulkmena- kaip jis smarkiai norėjo turėti savo ponią Williams. Visada po to pamačiusi jo nuotrauką ar kokį straipsnį iškart tą norą prisimindavau. O kai galiausiai neseniai ta ponia Williams atsirado, tai taip kvailai dėl jo apsidžiaugiau (lyg man būtų koks skirtumas).

Dėl to, kad pavadinau ją slegiančia. Mat man vienas dalykas skaityti kažką liūdnoko, žinant, kad tai grožinės literatūros kūrinys. O visai kas kita, kai skaitai tai apie realų žmogų, jo biografiją. Plius dar kai šios knygos herojus yra vienas iš pačių mėgstamiausių tavo dainininkų... Tada jau susikoncentruoji skaitydama į visas detales. Tarkim , apie Cobainą tai aš net nelabai norėčiau skaityt, na nebent visai atsitiktinai. Nei aš jo muzikos mėgau, nei jis man kaip asmenybė įdomus Nebent tik bendram išprusimui , norint šiek tiek sužinot apie tai laikmetį muzikos pasaulyje.
Kas liečia patį herojų - vat skaitant tą knygą mano nuomonė apie jį gerokai pablogėjo... Daug žinojau iš geltonosios spaudos. Bet ši knyga itin atvira, sakyčiau, net perdaug... Tarkim, gal kartais atsimeni, kuo specifiškas įžymiosios dainos Angel studijinis įrašas ? Va kai apie tai perskaičiau, to studijinio klausyti kažkaip... net prisibijau Kad neišgirsčiau, ko nesinorėtų išgirsti Jeigu ką, galiu priminti į AŽ Mėgstu šią dainą, tai dabar tenka klausytis live įrašo
Ir dar viena detalė (kurią norėjau jau pačioje pradžioje parašyti, bet paskui mintys nuplaukė tolyn). O kokia gi dar daugiau knyga gali būti apie depresija sergančio žmogaus gyvenimą, jei ne slegianti? Optimizmo ten nėra daug...
Na jei būtų lietuvių k. ar rusų k., tai , manau, tikrai pabaigčiau. Nes man tikrai įdomi ta muzikos pasaulio virtuvė, ypač kai čia viskas taip atvirai. Na o dabar visgi suabejojau, ar verta skirti tiek laiko su žodynais, žinant, kad nuotaikos ji tikrai nepakels

Apie tą dalyką tai jau tikrai nepamiršau. Paskui galvojau, ar verta buvo apie tai rašyti, juk galima buvo ir nutylėti, nes juk tikrai visko visko į knygą niekas nesudeda. Bet, pagalvojus, gal kam tokie faktai praskaidrina protą, kad ir didžiausios žvaigždės tėra tik žmonės.
O vat apie depresiją tai nelabai prisimenu, nors daug visokių smulkmenų išliko galvoj. Gal ne tokia stipri ji ir buvo? Vis tiek, daugeliui apie tokį gyvenimą tik pasvajoti, su depresija ar be jos. Aišku, nesinori, tai neskaityk, bet man knyga nebuvo iš tų, kurios numuša nuotaiką.

Visgi prisiminei Na man tas faktas tvojo per smegeninę Tai aišku, jie irgi žmonės, bet dauguma žmonių (manau, kad didžioji) taip nesielgtų... Jau ir taip tos tiesos, atvirumo pakankamai, kažką matyt visgi reikėjo pasilaikyti sau. Ir apskritai muzika man gal per šventas dalykas, kad iš jos taip tyčiotis... Na o gal kiekvienas turim savo ribas... Tai va ko nepadarė faktai iš spaudos ir pan., tai padarė knyga.
O apie depresiją keista, kad tau neužsifiksavo. Na bet aš apie tai žinojau jau ir anksčiau. Galbūt knyga tik atvėrė labiau akis, kaip tai pasireiškė herojaus gyvenime, jo mąstyme. Atvirai sakant, dėl knygos net požiūris į jo muziką pablogėjo. Galbūt labiau supratau, kas norima ja pasakyti. Ir kad ji taip pat turi tų depresiškų gaidų (minčių), kaip ir ją kurianti asmenybė. Netgi labai nemažai... Žodžiu, išvedžiau paraleles.
Kas dėl svajonių - na jau aš jo kailyje tai tikrai nenorėčiau atsidurti. Konkrečiai jo gyvenimas per daug sudėtingas ir komplikuotas. Galbūt buvo. Galbūt dabar su ponia Williams (kuri, beje, dabar laukiasi lėliuko, tuoj RW bus tėtis ) ir atsikračius daugelio demonų tas gyvenimas žymiai šviesesnis ir paprastenis. Ko ir norėtųsi tos mano nebaigtos skaityti knygos herojui palinkėti.

Sveikos

Hermanas Hesė ”Sidharta”

Turbūt labiausiai filosofinė knyga, kurią esu skaičiusi. Nors skaitosi lengvai ir greitai, tačiau kūrinys yra labai gilus, teko stabtelėti keliose vietose, perskaityti dar kartą ir pamąstyti.

Knygoje pasakojamas vaikino, vardu Sidharta gyvenimas, kuris dar jaunas būdamas palieka tėvo namus vedamas noro atrasti save ir savo pašaukimą. Sidharta ilgus metus gyvena Samano (asketo) gyvenimą, vėliau paragauja ir turtuolio gyvenimo. Tačiau nei vienas, nei kitas nesuteikia jam pilnatvės, savęs atradimo jausmo. Sidharta neseka paskui Budą, paskui kurį seka daugelis žmonių, nes pasak Sidhartos, visi Budos sekėjai – “tik krintatys lapai, ne iš jų pačių vidaus kilo tas mokymas ir įstatymas“. Tad vaikinas neina kito mokytojo keliu, nepritaiko jo išminties sau, bet ieško tiesos pats.

Kūrinys verčia susimąstyti, kad viskas sukasi ratu, tam tikra prasme lazda turi du galus, kaip nutinka pagrindiniam veikėjui su jo sūnumi. “Sidharta” – tai knyga apie kiekvieną iš mūsų, nes mes visi ieškome savojo Aš, savo pašaukimo, gyvenimo tikslo.

Keletas man patikusių citatų:

“Aš manau, kad iš tikro nėra vadinamojo “mokymosi”. [...], yra tiktai žinojimas, kuris slypi visur, [...], kuris glūdi ir manyje, ir tavyje, ir kiekvienoje būtybėje. Ir aš imu galvoti: pikčiausias šio žinojimo priešas – noras žinoti, mokymasis.”

“Ne, jokiu mokymu negali sekti tikras ieškotojas, norintis atrasti.”

“Kai žmogus ieško, [...] tada lengvai atsitinka, kad jo akys mato tik tą dalyką, kurio ieško, ir jis nieko kita neįstengia pastebėti ar suvokti, nes visą laiką galvoja tik apie ieškomą daiktą – jis turi tikslą, apsėstas savo tikslo. Ieškoti – tai turėti tikslą. Bet rasti – vadinasi, būti laisvu, atviru pojūčiams, neturėti jokio tikslo.”

Labas vakaras rasau cia pirma karta, neseniai vel atgaivinau si nuostabu pomegi - skaityma prikaupiau jau nemazai knygu, kai kurias dovanoju progai pasitaikius, kai kurios visam laikui uzgula mano lentynas tik iskilo klausimas - ar is tiesu skaitote knygas, labiausiai patikusias, antra ar trecia karta? filma kartais pasiziuriu jau matyta, bet dar nebandziau dar karta skaityti skaitytos knygos... net nezinau ar galeciau, juk tiek daug yra neperskaitytu knygu, kada rast laiko perskaitytoms? taigi, kiek laiko turi praeit, kad paimt i rankas jau skaityta romana ir ji dar syki perskaityt? dabar galiu ivardint nebent tik viena knyga, kuria butu idomu perskaityti antra karta. ir tai yra gal pries kokius penkiolika metu skaityta dzeko londono baltoji iltis... knygos beje deje jau nebeturiu

tai matai, telefonų neturėjau... nieko - labai smagiai pavaikščiojom po senamiestį, nuėjom į Užupį - nebuvau buvusi kaip patiko

pradėjau E. Aukštikalnytės Mama Afrika, jau bent metus laukia ji. kol kas blaškausi - norėčiau ar ne į Afriką, bet rašymo stilius patinka.

Kaip faina. Man keistai ilgai skaitėsi "Naujojo Hampšyro viešbutis". Labai bijojau, kad "Paskutinė naktis Tvisted Riveryje" nebūtų prastesnė. Nes paskutiniu metu itin nuvylė Paulo Coelho naujos knygos. Ir tas pats Irving'as su "Vidutinio svorio santuoka".
Po tokio aprašymo labai skubėsiu susirasti bibliotekoje.


Dėkui už citatas. Ypač patiko paskutinioji. Aš taip pat visada šalia pasidedu užrašų knygą, kad persirašyčiau patikusias citatas.

Aš perskaičiau Rosamund Lupton - Sesuo.

Psichologinis detektyvas. Tikrai taip ir net daugiau. Man tai knyga, palietusi vidų, galiausiai širdyje palikusi slogutį Perskaityti ypač rekomenduočiau toms, kurios turi seserį/-ų.
Knyga parašyta tarsi dialogas tarp seserų, nors pasakotoja yra Beatrisė (kalba pirmuoju asmeniu), tai ji kalba su seserimi, kuri paslaptingai dingo, o vėliau randama negyva. Be galo daug jausmingų kreipinių-dialogų-monologų, susijusių su dingusia seserimi Tese, bandant nupiešti seserų glaudaus ryšio buvimą, jų nenugalimą meilę viena kitai. Rašymo stilius labai įdomus (tokio detektyvo dar neteko skaityti) - čia galima rasti ir seserų pokalbius pateiktus kaip žinutes iš iphone išmaniųjų telefonų. Beatrisė greitai sužino, kad jos sesuo negyva. Kaip sako policija - savižudybė. Bet ar tikrai? Čia ir prasideda Beatrisės paaieškos, siekiant surasti žudiką ir įrodyti, kad seserį ji geriau nei bet kas kitas pažinojo. Tuose ieškojimuose daug jautrių akimirkų, daug netikėtumų, kurie Beatrisę priverčia suvokti, kiek dar daug ji apie seserį nežinojo, daug netikėtų vingių (kaip ir priklauso detektyvui).
Užsirašiau ne tik kelias citatas, bet ir man pasirodžiusius įdomius sakinius, pvz.:
" Pakeičiau vieną frazę kita, įvyniojau šiurkščią jo žodžių prasmę į plastiką su pūslelėmis."
" [...] kūnas - ne tik sielos indas. "
" [...] nes rūpestis - irgi mano sielos makiažas."
" Žmonės mano, kad posakis "gyvenimas eina toliau" ramina, negi jie nesupranta, kad kaip tik mintis, jog tavo gyvenimas vėl eina, o žmogaus, kurį myli, jau nutrūko, kelia didžiausią sielvartą."

318 puslapių, kurie neleidžia atitraukti akių nuo knygos, stipriai paveikia emociškai. Siužetas vystosi gan įtemptai - nėra kada nuobodžiai versti lapus, o svarbiausia, kad sunku nuspėti, kas žudikas, nes kaskart vis išnyra daugiau keistų detalių, apverčiančių viską aukštyn kojomis.
Puiki, kitoniška knyga su netikėta pabaiga.