Kaip pasitikėti aukle?

va susiradome auklę valandinę savo mažyliui..... ji 21 metų..... ir biškutį pradeda kirbėti man širdutė, o kaip pasitikėti.. kaip palikti ir baisu ir nedrasu ir nežinau jau...

Juk iš karto vienos su vaiku nepaliksi, tai ir pažiūrėsi, kaip jai seksis.
Mano mergytę taip pat prižiūri valandinė auklė, nors ji šiek tiek pažįstama, vis tiek buvo neramu palikti, o ir šiaip buvo pavydu savo mažytei svetimam palikt
Maniškė tai susitvarko puikiai, prižiūri nuo to laiko kai dukrai buvo penkios savaitės. Pirmais kartais skambindavau dažnai ir klausdavau kaip sekasi, bet vėliau aprimau Tikiu, kad ir Tavo vaikučio auklė bus gera draugė jam ir pagalbininke Tau. beje, Tavo vaikutis jau ne kūdikėlis, tad manau dar lengviau bus jiems susidraugati. O neramu visoms mamoms būna, net su artimu žmogum paliekant, ką jau kalbėt apie svetimą

tai is pradziu aukle su vaiku palik tik trumpam laikui. isleisk i lauka,namie kol nuvaziuosit apsipirkt. grizusi matysi vaikas nusiverkes ar ne, jei lauke bus tai galesi pro langa stebet kaip elgiasi,zaidzia....

dėkoju jums visoms už patarimus. Žinau kad tas nerimas labai natūralus tiesiog pasitikėjimas, Labai sunku pasitikėti svetimu, o dar jauna mergina kuri niekada nėra vaikų prižiūrėjusi... Buvo atvykus, pakalbėjom pabendravom, nieko visai manau...gal laikas parodys.

Sveikos, Mamulytės.

Nors Viliukui auklytės dar nereikia noriu sužinoti į prieki. Tai va. Su Beta buvo tokiu atveju, kad pasireikšdavo, kad auklė nepatikima, bijau, kad taip nebūtų ir su Viliuku.

Man toks jausmas, kad kai išeisiu iš namų, auklė su vaiku nesusitvarkys, arba jei nesusitvarkys, numes jį klykti ar dar kaip nors. . O jei auklė vaikučiu nesirūpins, o ateis pažiūrėti teliko ir ,,paėst" dykai?

Kaip atsikratyt šios baimės?

Jeigu viską padarėte, kad taip neatsitiktų (tikrinote, ilgai pažindinotės, gal ir testavote), pabandykite tiesiog pati prisipratinti prie susirastos auklės. Tai yra, kai Jums žmogus nebeatrodys tiesiog "iš gatvės", o kaip pažįstama (tam taip pat reikia ilgesnių pokalbių, kavos pagėrimų kartu, apsilankymų pas ją namuose), tada baubų sumažės.

Baimė yra natūralus dalykas ir jos galima nusikratyti maždaug 90 proc. per kažkurį laiką stebint savo vaiką. Jeigu vaikui smagu, reiškia akivaizdžių problemų nėra. O prieš samdantis reikia labai įsiklausyti į savo intuiciją, suleisti su vaiku pabūti ir dar pabūti kelias dienas ir savaites kartu, kad vaikas priprastų prie svetimo žmogaus. Nors manasis itin greit priprato, bet vis tiek nepasidaviau įkalbinėjimams nesirūpinti, nes man pačiai reikėjo laiko įsitikinti, jog viskas gerai. Atbuvau 1,5 savaitės kartu ir šiek tiek apsiraminau. Visai ramu pasidarė po poros mėnesių.

Manau geriausia patikrint,nelauktai gryzt namo,taip pat svarbu nepranesus apsilankyti pas aukle namuose!

itaisykit slapta kamera!!!! Ju galima issinuomot, bet tada tiksliai zinosit viska kaip su jusu vaiku elgiasi. Uzteks vienos dienos pafilmuot!

Pabandykit Jūs mane pafilmuot, tai atsidursite teisme labai greitai.

Kiek aš aukle dirbu viskas vykdavo maždaug taip:

Pirmas pokalbis dėl sąlygų parodydavo pagrindinius sugebėjimus bendrauti, save "vesti" , kai klausinėja kitą kartą labai asmeniškų dalykų. Antrą kartą susitikus aptarti paskutinių detalių (jei po pirmo pokalbio preliminariai abiem pusėms viskas tiko) dalis bendravimo laiko jau būna su vaiku, nes pirmą kartą tai neįmanoma dėl paties vaiko reakcijos, neimsi gi čiupinėt, jei prisibijo svetimų). Galiausiai pradžia darbo dar kartu su mama-pasidarom arbatėlės ir kalbam ameninėm temom, kas mamai labai rūpi, net jei ne apie vaiką-tarkim ar turiu draugą/vyrą (kitos mamos labai bijo, kad jaunesnė auklė nepasitaikytų pasileidusi ), kartu darom įprastus darbelius-maistelį, maitinam, žaidžiam su vaiku, kartais mama išeina iš kambario arba trumpam iš namų, jei vaikas gerai jaučiasi su aukle. Pirmą savaitę dalis laiko būna su mama. Per tą savaitę mama pamato kas ir kaip maždaug, apytiksliai, kaip auklei sekasi ir kaip vaikas su ja jaučiasi. Tada dar pirmą mėnesį ir retsykiais vėliau būna netikėti kurio nors šeimos nario grįžimai namo-pasiimti plikto daikto, persirengti, pavalgyti ar pan.
Be to skambučiai auklei, kai ji su vaiku. Juk telefonu daug kas girdisi-ar verkia vaikas, ar lauke ir pan. O, kad su aukle verkia pradžioje, tai niekam iki šiol nepasitakė problema, bent mano atveju, nes man pasisekė-mamos manęs nebijo tiesiog aš pati klausiu ko mama norėtų dar paklausti, pati pasakoju apie vaikus. Visas stresas būna dėl didelio kiekio neigiamos informacijos, dažnai kuriami stereotipai, kad auklė iš esmės toks padaras, kuris linkęs daryti žalą, bet taip tikrai nebūtinai turi nutikti. Manau, mama rinkdamasi aukle turi jausti asmeninę simpatiją jai, nes teks bendrauti, ne tik atlyginimą paduoti. O auklė, kurią tiesiog pakenčia, nes vaikas priprato, manau netinka iš principo.

Matyt turi ką slėpti .