Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

Karštis nežmoniškas, bet kai skaičiau Nertuke tavo pasakojimą mane net šiurpas ir šaltis nukratė. Niekaip nesuprantu kodėl turi mirti nekalti vaikučiai. Kodėl gyvenimas taip surėdytas, kodėl negali vaikai užaugti, kodėl tėvai turi laidoti savo angeliukus, o turėtų būti atvirkščiai, kad visi turėtume mirti pasenę. Tikriausiai čia padaryta didžiulė klaida, dievas, jei jis toks yra kažkur padarė klaidą.

Nertuke, tau ir tavo šeimai daug daug stiprybės. Suprantu kaip jautiesi. Niekada gyvenime turbūt taip ir nesuprasiu, kodėl gyvenimas toks žiaurus. Kodėl atima vaikučius iš tų, kurie jų laukia, o duoda tiems, kuriems jie nereikalingi.

Nertuke,aš labai tave užjaučiu,pati išgyvenau sūnelio netektį aš irgi užduodu sau klausimą,kodėl taip atsitiko,o kai matau,kiek mūsų tokių mamų daug išvis baisu pasidaro.Dabar skaitau Aleksandro Svijašo"Išmintingas Pasaulis",rekomenduoju jums visoms,ten rasit daug atsakymų,nesakau,kad viskuo reikia tikėti,bet man padeda,kažkaip lengviau galvoti,kad yra kažkokios gyvenimo taisyklės.

Nertuke, labai Jus užjaučiu, suprantu kaip jaučiatės, ką išgyvenat... Visada galvoju, kad neturėtų taip būti ir taip baisu pasidaro, kai pamatau naują Mamytę, kuri neteko savo Angelėlio...
Labai užjaučiu... Po nelaimės keičiasi visi, pasidaro pikti arba apatiški, pasiklydę gyvenime arba kaip tik, stengiasi lėkti pirmyn, kad tik nebegalvotų apie "tai", bet visi maldaujantys atsakymo į klausimą KODĖL?
Jei tik reikėtų pagalbos ar dar kažko, rašyk, gyvenu Kaune, tai gal galėsiu kažkuom padėti.
Stiprybės Jūsų šeimai...

Labai ačiū visoms...
Kartais norisi visam pasauliui šaukti apie savo nelaimę... bet juk "jam" visiškai neįdomu...
Kartais atrodo, kad esu jau stipri : " šiandien aš jau pakalbėjau apie TAI ir neapsiverkiau..."
Kartais atrodo, kad visa TAI nutiko ne man, o aš buvau tik tik tos tragedijos liudininke...
Bet iš tikro, nenoriu nieko, niekas neįdomu, nenoriu galvoti apie ateitį, apie jokius planus... tesugebu kaip robotas valyti dulkes ir spinteles... ir verkti verkti verkti...

Nertuke, čia yra labai daug mamų, patyrusių tą patį ir puikiai suprantančių tavo jausmus. Jei reikia išsišnekėti šnekėk čia forume, išliek savo jausmus, kad nors kiek palengvėtų. Man asmeniškai labai padėjo šitas forumas. Laikykis ir būk stipri, deja, teks kažkaip išmokti gyventi su šiuo skausmu.

siandien ziurejau laida,kad tevai daznai daro kalida,daktaras tikrino namus visu mamu kurios pas ji gimde,ir visos pasirodo i vaiko lovelia visko pridejusios(o tai labai negerai,nes vaikas gali uzdusti)...tai daktaras pasibaisejo...paliko lovyteja tik ciuzinuka ir adijaliuka...

tai baisiausia, kas gali nutikti... visom dideles dideles stiprybes ir tikejimo

Alde, taip negalima... pati praradau mazyli, kuriam buvo tik dvi dienos. suprantu, kaip skauda, kaip ziauru, kaip ner kuo kvepuot po to. bet tavo skausmas tesiasi per ilgai. tu gyveni skausmu. o turi atsitiesti, atsisveikinti su mazyliu. as savaji irgi be galo myliu, tikrai ne maziau, nei mamos auginancios vaikus, bet galvoju, kaip auginsiu antra vaikuti, ir niekada negalvoju, kaip butu auges Benas... nes taip niekada neislipsi is duobes. niekada nepradesi sypsotis pasauliui. o juk tavo Danielius tave mato. jam rupi kaip tu jautiesi. tau nebereikia juo rupintis. dabar jis rupinasi tavimi. leisk sau gyvent. svajot. mylet. neprisileisk minties, kad tai vienintelis jusu vaikas. nes niekada nesusitaikysi su netektim. Danielius jums pasius broliuka ar sese - tik duokit jam sansa. gyvenimas, atsiuntes tokius slykscius isgyvenimus - nesibaigia. as prisimenu dziaugsmingas nestumo akimirkas, bet neleidziu skausmui manes valdyti. pakanka, kad jau neprisimenu 2 men po laidotuviu. visai neprisimenu. tai reiskia, kad buvau mirus. dabar pats laikas vel gyvent.

p.s. rekiau, zliumbiau, kad man nereikia kito, o ziurek, jau laukiuosi. mintys apie antra mazyli isvaduoja ir islaisvina siela nuo skausmo.....

atsitiesk.

mažučio žmogučio netektis - pats baisiausias išgyvenimas,didžiausias skausmas.stiprybės jums,ir linkiu kaip nors ištvert šį didžiulį skausmą

Užuojauta visoms tai išgyvenusioms.
Tai ką rašysiu čia, bus labai rimta ir iš visos širdies.
Žinoma, kiekviena netektis pirmiausia skaudi tam, kurį tai paliečia. , bet pasiguoskite, kad netekote naujagimio, o ne 2,3,4,....18 metų. Tai, patikėkit, netektis jau dešimteriopai didesnė. Dėl ko - nesismulkinsiu aiškindamas, tiesiog kuo didesnis vaikas - tuo daugiau vilčių į jį sudėta. Taigi kaip sakant yra tai, kas kartais vadinama mažesnės blogybės taisykle.
Kaip pergyventi? anksčiau žmonės pavesdavo tai Dievui: Dievas davė - Dievas pasiėmė. Kaip kitaip paaiškint, kada motinos per dieną netekdavo po 4 SUAUGUSIUS sūnus ir neišprotėdavo, nesižudydavo? gal reikia atsigręžti tikrai į tai, į ką žvelgdavo mūsų seneliai?

Sorry, jei kas nors ne taip supras.........

P.s. vėlgi kai bus kas nors labai blogo, pasiguoskite, kad GALI BŪTI DAR BLOGIAU - tai padės. Pasaulis su jums brangaus žmogaus mirtim nesibaigia - jis baigiasi su Jusu mirtimi..

Negaliu žinot kaip jaučiasi mamos,netekusios savo vaikiukų,bet galiu perimti jų skausmo dalelytę,galiu jas suprasti.Galiu suprasti liguistą kapo tvarkymą, šnekėjimasi su angeliuku,žaisliukų mylavimą,prisiminimų savinimasi,nenorą dalintis jų su kitais. Žinau,kad elgčiaus lygiai taip pat cfu cfu cfu....
Nuo tos akimirkos kai susitinki su ilgai laukta savo dalelyte,nebenori nei su niekuo ja dalintis,nes tai tik tavo ir tavo vyro,tai nedaloma,tai vientisa...
Mano sūnų,nors ir vienai dienai(ačiū dievui,o gal likimui), paimė iš manęs kai dar gulėjom ligoninėj po gimdymo.Gimdymas buvo sunkus,bet Gytis gimė sveikas,tik po kelių dienų užkilo aukšta temperatūra.Gydytojai reagavo taip kaip ir pridera,vaiką išvežė stebėt,o aš neradau sau vietos.Mylavau drabužiukus, bumbuliuką nukrytųsi nuo jo vilnonių kojinaičių nešiojausi ištysai prie savęs,verkiau kaip dar niekada nebuvau verkusi,nes žiauriai žiauriai skaudėjo...Tai mano,o iš manęs jį paimė,jam blogai,o aš negaliu niekuo padėti...Visą dieną darė tyrimus,o kai jie parodė kad viskas gerai,man jį atidavė.
Buvau laimingiausia pasaulyje mama Nors praėjo jau daugiau nei meta,nuo tos dienos,bet ją prisimenu su visom smulkmenom.
Visą tai pasakoju,norėdama pasakyti,kad atsidūrus tokioj situacijoj supratau,kaip jaučiasi mamos,kurių vaikams blogai,todėl galiu suprasti ir jus visas netekusias savo mažiukų. Ir dar dėl to,kad nuo tos dienos žiauriai pasikeitė santykiai su anyta.Na iš jos pusės nežinau ar kas keitės,bet aš jos niekada daugiau nuoširdžiai nebepriimu.
Ji atvažiavo lankyti anūkėlio ir rado mane intensyvioj priežiūroj maitinančią Gytį.Reikėjo matyti jos fizionomoją.Man buvo žiauriai sunku,viską laikiau savy,nes reikėjo guosti ją.Ji į mano vaikiuką žiūrėjo kaip į lavoniuką,na kaip į kokį pasmerktą mirtį.Nepamiršiu niekada,kaip ji sotvi prie inkubatoriaus ir sako,noriu atsižiūrėti ir prisiminti visus jo bruožus.Galvojau pritrankysiu negyvai tą žvėrį.Nesamonių klausinėją,pievas šneka...Nežinau kiek dar būtų mane taip kankinus,bet atvažiavo vyras ir mane nuo jos išvadavo.Tada troškau būti tik su juo ir savo vaiku,bet niekaip neatsikračiau tos įsibrovėlės,negalėjau dalintis skausmu,nes ji man svetima. Ji po to vyrui sakė, kad buvo išsigandus ,nes matė kad MAN labai blogai na aš nesiaiškinau,tik žinau,kad niekada niekada jai Gyčio nepaliksiu.

Linkiu mamytėm stiprybės.Laikas gydo žaizdas.Sėkmės