Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

#73
QUOTE(gebene @ 2006 06 29, 15:31)
Tik žinokit, kad mažyliui pas Dievulį yra gerai, gal jam ir geriau, kad paliko šią ašarų pakalnę, nors Dievui geriau žinot kaip yra iš tiesų. Būkite stiprūs, laikykitės. Tegul mažiukas gyvena nuolatos jūsų širdyse...


O kas daugiau belieka, jei ne tikėjimas, kad jiems tenai geriau. Bet likusiems čia žemėje tai nepadeda geriau jaustis, ar numalšinti skausmą. Ir niekas niekada neužgydys šitos žaizdos. Belieka tik palinkėti niekam to nepatirti, nes yra nežmoniškai sunku gyventi su šituo skausmu.
Atsakyti
#74
Nei laikas, nei dar kažkas skausmo negydo ...
Ar pasidarys kada lengviau? Man jau atrodo, kad amžinybė prapėgo...
Kaip keista atrodo, kai žmonės pyksta, barasi, rėkia... vien dėl to, kad eilėj reikia stovėti ar ilgai laukti... Jiems tai tragedija... Kokios juokingos tokios problemos, toks jausmas, kad niekas nėra patyręs netekties skausmo arba bejėgiškumo susiklosčiusioje situacijoje...
Kad mums, kurie netekome savo artimųjų, o labiausiai savo Vaikų, tokios problemos... Tikriausiai galėtume kiekviena visą gyvenimą "stovėti eilėje", kad tik grįžtų pas mus Mūsų Mažiukai...
Atsakyti
#75
Šiandien lygiai 3 mėnesiukai, kaip nėra mūsų Mažyliuko angel_sadangel.gif
Šiandien negaliu suvaldyt ašarų nuo pačio ryto, vos laikiausi darbe..
tai su vyru po po darbo važiavom į kapiniukus pabūt, tai vos ne vieni patys buvom kapiniukuose, nes jau vėlu -21 val.
bet mano darbas tik tada baigėsi...
Šią naktį sapnavau Mažiuką, miegojo vežymėyje (tame kur buvom Jam nupirkę.. sad.gif ) verysad.gif , o mes su vyru Jį klosteme, kad nesušaltų... O Mažiukas šypsojos angel_sadangel.gif ...
Nebegaliu, neberašau....
Atsakyti
#76
Miela alde, negaliu apsakyti, kaip man Tavęs gaila. Perskaičiusi visą istoriją, supratau, kad Tu - puikiausia mama. Ir į klausimą, už ką Tau taip, neįmanoma atsakyti. Žinok, kad sūnelis angeliukas visuomet saugos Jūsų šeimą. Jūsų mintys, jausmai ir darbai bus jo palaiminti. Net neabejoju, jog kitam vaikučiui būsi TOBULA MAMA. Mes visos to mokomės ir mokomės, o Tu - jau moki. Šiuo metu linkiu ramybės, o ateityje - kuo didžiausios sėkmės.
Atsakyti
#77
Gyvename, ir nevertiname to, ka siandien turime. Aciu Dievui, o galbut ir likimui, kad siandien auginu sveika judru mazyli, kai pagalvoju kad buvo laikas kai galejau jo netekti ( neisnesiotumas, sunkus, komplikuotas gimdimas, kuris baigesi operacija) .Drasiai galiu sakyti, kad tokie sunkus isbandimai uzgrudina zmogu, ir i visokias gyvenimo smulkmenas ziuri pro pirstus, kai tenka buti akystatoj su mirtimi, ar ko nors netekti, gaila, taciau tik tada tai ivertini.
Praejus kuriam tai laikui susimastai, ir kaip as isgyvenau ta sunku perioda. Gyvenimas eina i prieki susigiveni su savo skausmu, privalai ziureti i prieki, nes kapiniu gyviems nera.
Atsakyti
#78
alde, nepažįstu tavęs,bet labai skauda širdį, kai skaitau tavo išgyvenimus. žinai, noriu tau padėkot,kad pasidalinai savo skausmu su mumis, mes negalim būti abejingos,visos pajutom dalelę tavo skausmo ir šiandien savo mažylius glaudžiam prie širdies labiau,šypsomės jiems dažniau...ačiū tau.
Atsakyti
#79
cray.gif labai tave uzjauciu,ir pati apsiverkiau,tai ka tau reikia isgyventi,bet nepasiduok likimui,buk savimi ir stipriai laikykites su vyru.negalvokit to kas galejo buti,mes visi nuo likimo nepabegsim,kaip mums skirta taip jau skirta ir niekur nuo to nepabegsim!as taip pat praradau savo sesute dvieju metuku,kuri zuvo,jau praejo 26metai,bet vistiek negaliu sulaikyti asaru,zinau jums sunku,bet reikia su tuo susitaikyti ir ta skausma nuraminti,zinok.kad vaikelis visada bus salia jusu ir jus noretu matyti laimingus! blush2.gif
Atsakyti
#80
Eidama į kapinytes nešu žaisliukus, kalbu su kapeliu, glostau žemelę, kur guli mano Mažiukas... Jau nebematau ką rašau per ašaras... Mes su vyru visada kalbames su Mažiuku kaip su gyvu, lyg Jis būtų visada šalia, su mumis...
Pirmas dienas įsivaizduodavau, kad Mažiukas guli lovytėje per viduriuką (tarp vyro ir manęs), ten padėdavau tokį žaisliuką, kuris buvo nupirktas Jam gimimo dieną...
Darbe priėmiau be eilės mamą su mažučiu vaikeliu, tai viena boba pasiuto ir pradėjo rėkti ant manęs, tai aš jai sakau, tai Jums gi lengviau palaukti, nei mažam vaikučiui vežimėlyje per tokį karštį, tai sako, ką tu supranti ir iš viso tikriausiai vaikų neturi ir čia išsidirbinėji.... Man taip buvo skaudu, kad vos susilaikiau neapsiverkusi... Ką jinai žino...
Atsakyti
#81
alde, mieloji, pavaikščiok pas psichologa.
Gal tau dabar atrodo kad jie nieko nesupranta, nelabai ka gali padeti, bet tikrai matosi, kad tu labai skausmingai su savo netektim gyveni...
Reikia tą skausmą išlieti, išleisti iš savęs ir "atiduoti" svetimiems, o kai apie tai kalbatės tik su tais pačiais žmonėm, kuriems tai taip pat skausminga tema, tai jus tiesiog "verdate savo sultyse" ir negalite nuo to skausmo bent kiek atsiriboti ir pailsėti....
Atsakyti
#82
Girdėjau psichologijos profesoriaus pasisakymą per televiziją, jis sakė, kad Lietuvoje psichologų praktikų niekas neruošia, taigi, nėra pas ką eiti. Užtenka vieno apsilankymo, kad tu pamatytum, kad jam tavo problema yra aiški, bet padėti jis negali.... Savo problemą žinome mes visos, kurios praradome vaikelius, taigi, stengiamės padėti viena kitai. Manau, kad nėra nė vienos mamos, kuri nekalbėtų su savo Mirusiu Vaikelių arba tos, kuri įsivaizduotų kaip jinai Jį augina...
Tokių nėra ...
Atsakyti
#83
matai čia tokia problema, kurios negali išpręsti kažkokiu stebuklingu būdu unsure.gif
visi mes esame labi skirtingi žmonės ir labai skirtingai reaguojame į bet kokias situacijas.
Atleisk, jei nuskambės kiek grubokai, bet pati išgyvenusi tokį skausmą leisiu sau pasakyti tai, kas šiuo momentu tau gali pasirodyti nelabai į temą.... blush2.gif
Tiesiog teko klausyti vieną paskaitą ir ten nuskambėjo tokie žodžiai - reikia mokėti/ išmokti į viską reaguoti adekvačiai Pavyzdys buvo toks žemiškas - skubi į stotelę ir pribėgęs pamatai, kad autobusas nuvažiavo, pradedi draskytis, pergyventi, blaškytis, o juk pakeisti tai nieko nebegali - autobusas dėl to nebesugrįš... taigi adekvatus reagavimas tokioje ir panašiose gyvenimo aplinkybėse yra toks, kai situacijose, kurių nebegali pakeisti, ieškai kitos išeities, o ne burnoji ant tų aplinkybių , kurios tau sudarė nepatogumų. nuvažiavo autobusas - gaudyk "mikriuką", taksi ar pan. O kur kažką dar gali pakeisti tai keisk.
Mūsų skausmingoje situacijoje, deja, kaip nebūtų gaila, "autobusas nuvažiavo"... dabar belieka dairytis aplink ir ieškoti kito sprendimo, kaip pasiekti kelionės tikslą
Alde, tikiuosi supratai mintį, tad tu tikrai laikykis, prašviesės ir tavo gyvenimas...
Atsakyti
#84
Aš nesidraskau, neiškau kaltų, suprantu, kad negaliu sugrąžinti to, ko netekome, negaliu nieko pakeisti... Aš viską puikiai suprantu ir man nėra taip blogai, kad reikėtų psichologo, papraščiausiai mes labai ilgai svajojom apie Vaikelį, o dabar Jo netekome. Tai mūsų vienintelis Vaikelis ir kad ir kur bebūtų, jis visada šalia mūsų... Todėl mes ir kalbame su Juo, kai kada garsiai, kai kada mintyse... Ir greičiausiai tai bus vienintelis mūsų Vaikelis... Todėl tą meilę, kurią mes norėjome Jam atiduoti, atiduodame dabar.
Aš tik noriu, kad visi suprastų, kad gyvename tik vieną sykį ir tą duotą gyvenimą reikia nugyventi taip, kad nieko neskaudinti, neskriausti, nežeminti, nes nežinai kada tai gali sugrįžti (kalbu apie tą moteriškę, kuri pyko ant manęs, kad priėmiau mamą su vaiku be eilės)...
Atsakyti