hefaiste, nėra už ką, linkiu iš visos širdies. Dabar bent galiu pasidžiaugti už kitų laimę. Džiaugiuosi kuo nuoširdžiausiai. Didelės sėkmės Jums
QUOTE(alde @ 2006 06 12, 20:48)
Indre_G, labai labai dėkoju už gražiu žodžius, stengiamės su Vyru kilti iš duobės kaip galime. Niekada nepamiršime savo Mažiuko, jo niekas nepakeis ir dar nežiania ar bus kitų Vaikiukų, nes baimė vėl prarasti didesnė už norą... Vieną Vaikelį mes turime ir turėsime savo širdelėse...
Negalvok apie kitą vaikutį,sūnelio nieks nepakeis,o šito ir nereikia.Aš visada sau sakau ,kad turėsiu dar vieną vaikelį,o ne kitą,mane labai skaudino,kai per laidotuves kiti sakė:jūs jauni turėsit kitų vaikų,nieks jo nepakeis,nežadu ir nenoriu jo pamiršti.Turėsiu dar vaikelį,jei dievas duos ir ne vieną,bet visada bus šalia mūsų sūnaitukas,pirmagimis,vyriausias brolis ARNUTIS,savo vaikam pasakosiu apie jį,neleisiu pamiršt,visada prisiminsiu tą akimirką ,kai pagimdžiau,pirmą kart jį pamačiau,maitinau...mes buvom tokie laimingi.Toliau gyvenu tik dėl to,kad vėl patirčiau tai,MAMYTĖS NEPASIDUOKIM
alde, buk stipri. Pasikliauk tave supančiais žmonėmis. Žinau, kad tokiomis aplinkybėmis žemė tikrai slysta iš po kojų... Mano Pauliukui po dviejų savaičių būtų net 8-eri 
Būtų... nes jam likimas lėmė tik tris savaites.... Atrodo tiek laiko praėjo, o širdį taip suspaudžia... Ir spaus ją tikrai, nedings niekur tas skausmas, tačiau gyventi reikia. Man tuomet labai padėjo šeima, vyras ir pat skaudžiai pergyveno, tačiau kad nors žodelį priekaišto būčiau išgirdusi, kaip dažnai tenka išgirsti per tv, kad tokiais atvejais vyrai kaltina tą, kuri gimdė, pamiršdami savo vaidmenį tame procese... Gal man lengviau buvo, nes jau buvo dukrytė, sveika, graži tad tikrai yra dėl ko gyventi, dabar labai rimtai svarstau gal pasiryžti dar vienam vaikeliui, nelengvas tas sprendimas, amžiaus skirtumas didokas, aš pati jau ne tik pagal tos netekties aplinkybes bet ir pagl amžių priklausau rizikos grupei tačiau jau labai kirba ta mintis...
o tu, alde, tiesiog būk stipri. Kažkada viena moteris sužinojusi mano gyvenimo skausmo istoriją taip gražiai pasakė "tik sunkūs išbandymai ir skausmas taip ugdo asmenybę ir kloja pamatus tikrai gražesnei ateičiai..." tikrai ta ateitis bus, šiandien aš ją jau turiu, tikrai gyvenimu nesiskundžiu... Tikėkim, kad gyvenimas jau pakankamai atseikėjo savo nuodų ir man ir tau ir visoms, išgyvenusioms skaudžias netektis...
Labai konkretus patarimas iš patirties: jei tik gali, tuoj pati išeik į darbą. Aš išėjau praėjus pusantro mėnesio po laidotuvių. Be abejo, jei tai buvęs darbas, tai susidursi su žinojusių, kad laukeisi reakcija, užuojauta, bet tai neišvengiama, ankščiau ar vėliau teks apie tai kalbėti su žmonėmis... Patikėk kitiems taip pat labai sunku išreikši užuojautą tokiu atveju, tai nepalyginimai sunkiau nei pasakyti "užjaučiu" dėl giminaičio mirties.... Jei nori išvengti kontaktų su buvusiais kolegomis, susirask kitą darbą, kur tavo istoriojos nežinos arba sužinos, kai tu to pati norėsi... Tegul tai nebus didelės pajamos, tačiau darbe liks mažiau laiko apverkinėti savo nelemtą situaciją, greičiau grįši į normalesnį ritmą.
Laikykis.
Būtų... nes jam likimas lėmė tik tris savaites.... Atrodo tiek laiko praėjo, o širdį taip suspaudžia... Ir spaus ją tikrai, nedings niekur tas skausmas, tačiau gyventi reikia. Man tuomet labai padėjo šeima, vyras ir pat skaudžiai pergyveno, tačiau kad nors žodelį priekaišto būčiau išgirdusi, kaip dažnai tenka išgirsti per tv, kad tokiais atvejais vyrai kaltina tą, kuri gimdė, pamiršdami savo vaidmenį tame procese... Gal man lengviau buvo, nes jau buvo dukrytė, sveika, graži tad tikrai yra dėl ko gyventi, dabar labai rimtai svarstau gal pasiryžti dar vienam vaikeliui, nelengvas tas sprendimas, amžiaus skirtumas didokas, aš pati jau ne tik pagal tos netekties aplinkybes bet ir pagl amžių priklausau rizikos grupei tačiau jau labai kirba ta mintis...o tu, alde, tiesiog būk stipri. Kažkada viena moteris sužinojusi mano gyvenimo skausmo istoriją taip gražiai pasakė "tik sunkūs išbandymai ir skausmas taip ugdo asmenybę ir kloja pamatus tikrai gražesnei ateičiai..." tikrai ta ateitis bus, šiandien aš ją jau turiu, tikrai gyvenimu nesiskundžiu... Tikėkim, kad gyvenimas jau pakankamai atseikėjo savo nuodų ir man ir tau ir visoms, išgyvenusioms skaudžias netektis...
Labai konkretus patarimas iš patirties: jei tik gali, tuoj pati išeik į darbą. Aš išėjau praėjus pusantro mėnesio po laidotuvių. Be abejo, jei tai buvęs darbas, tai susidursi su žinojusių, kad laukeisi reakcija, užuojauta, bet tai neišvengiama, ankščiau ar vėliau teks apie tai kalbėti su žmonėmis... Patikėk kitiems taip pat labai sunku išreikši užuojautą tokiu atveju, tai nepalyginimai sunkiau nei pasakyti "užjaučiu" dėl giminaičio mirties.... Jei nori išvengti kontaktų su buvusiais kolegomis, susirask kitą darbą, kur tavo istoriojos nežinos arba sužinos, kai tu to pati norėsi... Tegul tai nebus didelės pajamos, tačiau darbe liks mažiau laiko apverkinėti savo nelemtą situaciją, greičiau grįši į normalesnį ritmą.
Laikykis.
QUOTE(jolaxus @ 2006 06 13, 10:24)
alde, buk stipri. Pasikliauk tave supančiais žmonėmis. Žinau, kad tokiomis aplinkybėmis žemė tikrai slysta iš po kojų... Mano Pauliukui po dviejų savaičių būtų net 8-eri Būtų... nes jam likimas lėmė tik tris savaites.... Atrodo tiek laiko praėjo, o širdį taip suspaudžia... Ir spaus ją tikrai, nedings niekur tas skausmas, tačiau gyventi reikia. Man tuomet labai padėjo šeima, vyras ir pat skaudžiai pergyveno, tačiau kad nors žodelį priekaišto būčiau išgirdusi, kaip dažnai tenka išgirsti per tv, kad tokiais atvejais vyrai kaltina tą, kuri gimdė, pamiršdami savo vaidmenį tame procese... Gal man lengviau buvo, nes jau buvo dukrytė, sveika, graži tad tikrai yra dėl ko gyventi, dabar labai rimtai svarstau gal pasiryžti dar vienam vaikeliui, nelengvas tas sprendimas, amžiaus skirtumas didokas, aš pati jau ne tik pagal tos netekties aplinkybes bet ir pagl amžių priklausau rizikos grupei tačiau jau labai kirba ta mintis...
o tu, alde, tiesiog būk stipri. Kažkada viena moteris sužinojusi mano gyvenimo skausmo istoriją taip gražiai pasakė "tik sunkūs išbandymai ir skausmas taip ugdo asmenybę ir kloja pamatus tikrai gražesnei ateičiai..." tikrai ta ateitis bus, šiandien aš ją jau turiu, tikrai gyvenimu nesiskundžiu... Tikėkim, kad gyvenimas jau pakankamai atseikėjo savo nuodų ir man ir tau ir visoms, išgyvenusioms skaudžias netektis...
Labai konkretus patarimas iš patirties: jei tik gali, tuoj pati išeik į darbą. Aš išėjau praėjus pusantro mėnesio po laidotuvių. Be abejo, jei tai buvęs darbas, tai susidursi su žinojusių, kad laukeisi reakcija, užuojauta, bet tai neišvengiama, ankščiau ar vėliau teks apie tai kalbėti su žmonėmis... Patikėk kitiems taip pat labai sunku išreikši užuojautą tokiu atveju, tai nepalyginimai sunkiau nei pasakyti "užjaučiu" dėl giminaičio mirties.... Jei nori išvengti kontaktų su buvusiais kolegomis, susirask kitą darbą, kur tavo istoriojos nežinos arba sužinos, kai tu to pati norėsi... Tegul tai nebus didelės pajamos, tačiau darbe liks mažiau laiko apverkinėti savo nelemtą situaciją, greičiau grįši į normalesnį ritmą.
Laikykis.
Būtų... nes jam likimas lėmė tik tris savaites.... Atrodo tiek laiko praėjo, o širdį taip suspaudžia... Ir spaus ją tikrai, nedings niekur tas skausmas, tačiau gyventi reikia. Man tuomet labai padėjo šeima, vyras ir pat skaudžiai pergyveno, tačiau kad nors žodelį priekaišto būčiau išgirdusi, kaip dažnai tenka išgirsti per tv, kad tokiais atvejais vyrai kaltina tą, kuri gimdė, pamiršdami savo vaidmenį tame procese... Gal man lengviau buvo, nes jau buvo dukrytė, sveika, graži tad tikrai yra dėl ko gyventi, dabar labai rimtai svarstau gal pasiryžti dar vienam vaikeliui, nelengvas tas sprendimas, amžiaus skirtumas didokas, aš pati jau ne tik pagal tos netekties aplinkybes bet ir pagl amžių priklausau rizikos grupei tačiau jau labai kirba ta mintis...o tu, alde, tiesiog būk stipri. Kažkada viena moteris sužinojusi mano gyvenimo skausmo istoriją taip gražiai pasakė "tik sunkūs išbandymai ir skausmas taip ugdo asmenybę ir kloja pamatus tikrai gražesnei ateičiai..." tikrai ta ateitis bus, šiandien aš ją jau turiu, tikrai gyvenimu nesiskundžiu... Tikėkim, kad gyvenimas jau pakankamai atseikėjo savo nuodų ir man ir tau ir visoms, išgyvenusioms skaudžias netektis...
Labai konkretus patarimas iš patirties: jei tik gali, tuoj pati išeik į darbą. Aš išėjau praėjus pusantro mėnesio po laidotuvių. Be abejo, jei tai buvęs darbas, tai susidursi su žinojusių, kad laukeisi reakcija, užuojauta, bet tai neišvengiama, ankščiau ar vėliau teks apie tai kalbėti su žmonėmis... Patikėk kitiems taip pat labai sunku išreikši užuojautą tokiu atveju, tai nepalyginimai sunkiau nei pasakyti "užjaučiu" dėl giminaičio mirties.... Jei nori išvengti kontaktų su buvusiais kolegomis, susirask kitą darbą, kur tavo istoriojos nežinos arba sužinos, kai tu to pati norėsi... Tegul tai nebus didelės pajamos, tačiau darbe liks mažiau laiko apverkinėti savo nelemtą situaciją, greičiau grįši į normalesnį ritmą.
Laikykis.
Sveikute, tikrai labai graziai parasei, manau kad Aldei kad ir po biskuteli bet kazkaip padesime mes visos moraliskai. Tu tikrai stipri moteris, rasai kad nori antrojo vaikelio, saunu, nesvarbu tas metu skirtumas, tarp manes ir mano sesers skirtumas net 15 metu, taciau mano tevai tokie laimingi dabar, as jau senai su tevais nebegyvenu, turiu savo seima, o jie turi dar viena dziaugsmeli, mano sesuo paaugle...
aisku visuomet galvoji o kas jeigu? na negalvokite taip!!!!viskas bus gerai, tikejimas...
sekmes visoms
laikykus Alde
Papildyta:
QUOTE(pince @ 2006 06 13, 08:45)
Negalvok apie kitą vaikutį,sūnelio nieks nepakeis,o šito ir nereikia.Aš visada sau sakau ,kad turėsiu dar vieną vaikelį,o ne kitą,mane labai skaudino,kai per laidotuves kiti sakė:jūs jauni turėsit kitų vaikų,nieks jo nepakeis,nežadu ir nenoriu jo pamiršti.Turėsiu dar vaikelį,jei dievas duos ir ne vieną,bet visada bus šalia mūsų sūnaitukas,pirmagimis,vyriausias brolis ARNUTIS,savo vaikam pasakosiu apie jį,neleisiu pamiršt,visada prisiminsiu tą akimirką ,kai pagimdžiau,pirmą kart jį pamačiau,maitinau...mes buvom tokie laimingi.Toliau gyvenu tik dėl to,kad vėl patirčiau tai,MAMYTĖS NEPASIDUOKIM
sveikute, Pince, tu sauni moteris!!!didziausios sekmes nesiojant savo leliuka, butinai parasyk savo gimdymo istorija forume- Mano gimdymo istorija-, vajetaus kaip as laukiu to lapkricio!!!!
aukstyn nosiuka!!!!
Labai ačiū Jums visoms. Jūs labai geros išklausytojos ir guodėjos.
Dabar žinutes galiu paskaityti tik vakarais, nes pradėjau eit į darbą... Kažkaip keista... Vis galvoju, kas mano kepelį patvarkys, palaistys gėlytes... nebenueisiu kiekvieną ar kas antrą dieną... Kažkaip graudu...
Gal kas žinote kodėl paminkliuką galima statyti tik praėjus metams? Šiandien kai man taip pasakė, tai biškutį iš proto pradėjau kraustytis, nebežinau ką daryti...
Jolaxus, dėl amžiaus nepergyvenk, viskas bus gerai. Mano mama mane gimdė 36, o sese 39 m, o tėčiui buvo 50 m. Ir viskas buvo gerai. O vat mums - nepasisekė, nors man 26 m. Tėčio puseserė gimdys liepą, jai 46 m. ir tai pirmas jos vaikas. Kol kas viskas gerai. Jei tik Jūs norit, tai kodėl neturėti dar vieno "Mažojo stebūkliuko". Liunkiu visoms, kurios to trokšta, turėti "Mažučius stebūkliukus", kurie nuolat Jus džiugintų...
Dabar žinutes galiu paskaityti tik vakarais, nes pradėjau eit į darbą... Kažkaip keista... Vis galvoju, kas mano kepelį patvarkys, palaistys gėlytes... nebenueisiu kiekvieną ar kas antrą dieną... Kažkaip graudu...
Gal kas žinote kodėl paminkliuką galima statyti tik praėjus metams? Šiandien kai man taip pasakė, tai biškutį iš proto pradėjau kraustytis, nebežinau ką daryti...
Jolaxus, dėl amžiaus nepergyvenk, viskas bus gerai. Mano mama mane gimdė 36, o sese 39 m, o tėčiui buvo 50 m. Ir viskas buvo gerai. O vat mums - nepasisekė, nors man 26 m. Tėčio puseserė gimdys liepą, jai 46 m. ir tai pirmas jos vaikas. Kol kas viskas gerai. Jei tik Jūs norit, tai kodėl neturėti dar vieno "Mažojo stebūkliuko". Liunkiu visoms, kurios to trokšta, turėti "Mažučius stebūkliukus", kurie nuolat Jus džiugintų...
QUOTE(alde @ 2006 06 13, 20:58)
...Gal kas žinote kodėl paminkliuką galima statyti tik praėjus metams? Šiandien kai man taip pasakė, tai biškutį iš proto pradėjau kraustytis, nebežinau ką daryti...
...
...
Čia ko gero labai žemiška priežastis, o ne prietarai - žemė tiesiog turi susigulėti, nes jei pastatysi paminklą ant netvirto, išjudinto pagrindo jis gali pasvirti ir pan. Tik.... tas mažiuko kapelis toks mažas, gal kapavietės pakraštyje gruntas net nejudintas, tai tuomet abejoju ar yra kokių priežasčių laukti ištisus metus
QUOTE(alde @ 2006 06 13, 20:58)
Gal kas žinote kodėl paminkliuką galima statyti tik praėjus metams? Šiandien kai man taip pasakė, tai biškutį iš proto pradėjau kraustytis, nebežinau ką daryti...
Būtent dėl žemės susigulėjimo reikia metus laukti. Tačiau, kaip ir rašė Jolaxus, tas kapelis toks nedidelis, kad neturėtų kilti problemų. Aš irgi nusprendžiau nelaukti metų, nusprendžiau iki vasaros pabaigos sutvarkyti kapelį. O be to jau bus maždaug 8 mėnesiai po mano angeliuko laidotuvių. Tad nemanau, kad vienas kitas mėnuo dar kažką pakeis. Be to, kiek atsimenu, kažkas net po mėnesio pastatė paminkliuką.
2 dienas nebuvau pas savo Mažiuką kapeliuose, nes reikėjo į darbą, tai šiandien vos sulaukiau vakaro, kad kartu su vyru galėtume nuvažioti. Tik nuvažiavus labai susinervinau, nes anyta vėl nesamonių pridarius, ten aišku nieko baisaus, bet aš kaip koks žvėriukas puolu ginti kapelį nuo visų. Mes norim viską su vyru daryti patys ir taip kaip norime, tik kartu mes viską sodiname, darome figurėles iš gėlyčių... Kad nebūtų primakaluota, yra tik 2 spalvos, tai anyta bent tiek sugebėjo suprasti, kad spalva reiketu prisiderinti ir iš kažkokių šiukšliukų nedaryti "vazelių", kad primerkti smilgų ar dar ko... Nežinau, mane taip suerzino, nes mūsų gėlytes ištraukė, kotus nuskynė, primerkė kitur, tik vandens lašiuką įpylė, kur net koteliai nepasiekia.... Kodėl jinai taip daro... Nesuprantu... Žinau, kad jinai nori prisidėti, bet galėtų pasitarti 
Ką daryti ? Abu su vyru nusprendėm, kad jai nieko nesakysim, bet aš vos susilaikau kiekvieną kartą...
Suprantu, kad jinai prarado Anūkėlį, bet kapelis mūsų
Ir žinutes nesąmoningas rašo, tai kai darbe tokią perskaitai, nebežinai į kurią sieną įlipti..., o tai kaip su klientais dirbti nusibliovusiai ...
Nebežinau, negaliu jau daugiau, o pyktis nenoriu, nes anksčiau sutardavome gerai... Nežinau, tikriausiai aš labai pasikeičiau ir dėl to į viską perdėtai reaguoju.
Ką daryti
? Abu su vyru nusprendėm, kad jai nieko nesakysim, bet aš vos susilaikau kiekvieną kartą...Suprantu, kad jinai prarado Anūkėlį, bet kapelis mūsų
Ir žinutes nesąmoningas rašo, tai kai darbe tokią perskaitai, nebežinai į kurią sieną įlipti..., o tai kaip su klientais dirbti nusibliovusiai ...
Nebežinau, negaliu jau daugiau, o pyktis nenoriu, nes anksčiau sutardavome gerai... Nežinau, tikriausiai aš labai pasikeičiau ir dėl to į viską perdėtai reaguoju.
QUOTE(alde @ 2006 06 16, 21:08)
2 dienas nebuvau pas savo Mažiuką kapeliuose, nes reikėjo į darbą, tai šiandien vos sulaukiau vakaro, kad kartu su vyru galėtume nuvažioti. Tik nuvažiavus labai susinervinau, nes anyta vėl nesamonių pridarius, ten aišku nieko baisaus, bet aš kaip koks žvėriukas puolu ginti kapelį nuo visų. Mes norim viską su vyru daryti patys ir taip kaip norime, tik kartu mes viską sodiname, darome figurėles iš gėlyčių... Kad nebūtų primakaluota, yra tik 2 spalvos, tai anyta bent tiek sugebėjo suprasti, kad spalva reiketu prisiderinti ir iš kažkokių šiukšliukų nedaryti "vazelių", kad primerkti smilgų ar dar ko... Nežinau, mane taip suerzino, nes mūsų gėlytes ištraukė, kotus nuskynė, primerkė kitur, tik vandens lašiuką įpylė, kur net koteliai nepasiekia.... Kodėl jinai taip daro... Nesuprantu... Žinau, kad jinai nori prisidėti, bet galėtų pasitarti
Ką daryti ? Abu su vyru nusprendėm, kad jai nieko nesakysim, bet aš vos susilaikau kiekvieną kartą...
Suprantu, kad jinai prarado Anūkėlį, bet kapelis mūsų
Ir žinutes nesąmoningas rašo, tai kai darbe tokią perskaitai, nebežinai į kurią sieną įlipti..., o tai kaip su klientais dirbti nusibliovusiai ...
Nebežinau, negaliu jau daugiau, o pyktis nenoriu, nes anksčiau sutardavome gerai... Nežinau, tikriausiai aš labai pasikeičiau ir dėl to į viską perdėtai reaguoju.
Ką daryti
? Abu su vyru nusprendėm, kad jai nieko nesakysim, bet aš vos susilaikau kiekvieną kartą...Suprantu, kad jinai prarado Anūkėlį, bet kapelis mūsų
Ir žinutes nesąmoningas rašo, tai kai darbe tokią perskaitai, nebežinai į kurią sieną įlipti..., o tai kaip su klientais dirbti nusibliovusiai ...
Nebežinau, negaliu jau daugiau, o pyktis nenoriu, nes anksčiau sutardavome gerai... Nežinau, tikriausiai aš labai pasikeičiau ir dėl to į viską perdėtai reaguoju.
Dieve skaitau ir verkiu...
Vakar žiūrėjome filmą "Poseidonas". Rodė tokią sceną, kai laivas skęsta, o mama gelbėja savo vaikelį, paskui srovė juos atskiria ir kažkaip atsiduria už kažkokių grotų, tik vienas vienoje grotų pusėje, kitas kitoje... Mama sunelį ramina ir sako, kad jis nebijotų, nes mama visada bus šalia su juo ir nesitraukia nuo tų grotų... Pasiryžusi su juo kartu nuskęsti. Tik įvyksta stebuklas ir vienas vyriškis išgelbėja vaikelį ir sugrąžina mamai... Žiurėdama, vos laikiausi neverkusi, galvojau, jei man butų taip buvę, būčiau iki galo su savo Mažiuku.... Deja, prisiminiau, kad nebuvau su savo Mažiuku kaip Jis mirė... , nespėjau 15 min., nors ir be leidimo pabėgau iš ligoninės... Taip blogai pasidarė... Pagalvojau, kad nelabai kokia mama iš manęs...
QUOTE(alde @ 2006 06 16, 21:08)
2 dienas nebuvau pas savo Mažiuką kapeliuose, nes reikėjo į darbą, tai šiandien vos sulaukiau vakaro, kad kartu su vyru galėtume nuvažioti. Tik nuvažiavus labai susinervinau, nes anyta vėl nesamonių pridarius, ten aišku nieko baisaus, bet aš kaip koks žvėriukas puolu ginti kapelį nuo visų.....
...Nežinau, tikriausiai aš labai pasikeičiau ir dėl to į viską perdėtai reaguoju.
...Nežinau, tikriausiai aš labai pasikeičiau ir dėl to į viską perdėtai reaguoju.
alde, tik nepadaryk kulto iš kapelio. Aišku, susitarti kažkaip su anyta reikia, pagaliau susitarkit dėl įtakos zonų - tarkim ji tegul rūpinasi gyvomis gėlėmis, jų pamerkimu į vazeles, ar kokios puokštelės pastatymu, žvakučių uždegimu, o jūs su vyru rūpinatės sodinamais į žemę augalais ir pan., taip žinosit kur kieno reikalas ir anyta irgi nesijaus visai atstumta....
o apskritai, suprask, kad kapai - tai amžino poilsio zona, mirusiems irgi reikia duoti poilsį... ne veltui maldoje sakoma "tegul ilsisi ramybėje..." nereikia ten sėdėti ištisomis dienomis arba jaustis kalta, kad keletą dienų nenuvažiavot. Ištisu sėdėjimu prie kapelio tik dar labiau sau užsikrausit kaltės naštą, o kaltės tai juk nėra, yra gyvenimo kryžius, kurį tau teko būtent taip pakelti... Man anyta tuomet, prieš aštuonerius metus labai taikliai pasakė: "Vaikeli, nelaimės eina ne medžių viršūnėm, o per žmones, štai kliuvo ir reikia kažkaip pakelti tą nelaimę..."
Leiskit sau gyventi toliau, kurti naujus planus, tokios negandos stiprius žmones ugdo, silpnesnius žlugdo, prisijunkit prie stipresnių, atsitieskit, kaip tie palenkti medžiai ir braukitės į priekį.
Sveika, pilnai sutinku kad del kapeliu turite sisutarti..
bet pamaniau, tau Alde pasiulyti viena dalyka, tu gerai pagalvok, jeigu Jus abu kreiptumetes pas psichologa, manau kad tikrai Jusu atveju padetu, girdejau daug geru atsiliepimu apie tokius dalykus. Tam gydytojai ir yra, kad padetu..pagalvokit.
bet pamaniau, tau Alde pasiulyti viena dalyka, tu gerai pagalvok, jeigu Jus abu kreiptumetes pas psichologa, manau kad tikrai Jusu atveju padetu, girdejau daug geru atsiliepimu apie tokius dalykus. Tam gydytojai ir yra, kad padetu..pagalvokit.
