QUOTE(JOSSERA @ 2008 01 21, 19:09)
kangi mano mama mire staiga,vakare dar snekejom,o ryte jau radom negyva,tai man kapuose patinka visada.......as atejus mintimis su ja pasisneku.......jau lyg apsiprantu,kad jos niekada nepamatysiu.........sake visi,kad turiu ja pakleist,nes jai dar sunkiau.......dievuliau,as vakar kaip cia apsilankiau,lazkaip siandien visa diena neiseina is galvos tas,ka as cia skaiciau......taip noretusu kazkuo padeti
Gyvenimas neteisingas... mes visi jo įkaitai ir turime jam paklusti

Gal ši gyvenimiška filosofija nėra visada pasitvirtinanti, bet anksčiau ar vėliau likimas į mus pasisuka ne visai tokiu kampu, kuriuo mes pripratę jį matyti
Vakar kažkaip su vyru kalbėjom apie kapelius, tai sako, mums kapiniukai kaip antri namai...
Kai pagalvoji, kiek kartų ten buvom per nepilnus 2 metus, kiek kartų esame ten verkę, kiek kartų vyras ar sesuo padėdavo atsistoti, kai nualpdavau... Kiek valandų su vyrų ten esame stovėję tyloje...
Per tą laiką niekas nepasikeitė, gal tik labiau išmokstame apsimesti, kad viskas mums gerai, ačiū Dievui, kad niekas nemato mūsų akių vakare....
Palaidojus bet kokį artimą žmogų skausmas pasilieka mūsų širdyse, jis niekur nedingsta, kartais mes tą skausmą išmokstame suvaldyti, kartais - nelabai.... Netektis visada smogia mums pačiu aštriausiu ginklu...
Didžiausiai pagalba yra išsikalbėjimas ir išklausymas... Taip mes galime padėti vieni kitiems ir nesvarbu kas, kaip ir kada paliko mus.. Visus mus jungia skausmas ir noras padėti kitiems ir sau su juo susitaikyti
Jei galėčiau sapnuoti amžinai...
Jei galėčiau niekada nepabusti...
Jei galėčiau būti kartu amžinai...
Jei tik galėčiau ...