Sveika drauge Alde,
Mes su tavim patyrem ta pati,pas mus vaikeliu skirtumas buvo tik kazkur savaite,diagnoze ta pati,ir vardai musu suneliu tokie patis Danielius.As zinau kaip tau sunku,nes ir man sunku,bet as jau stengiuosi kazkaip po biskeli ziureti i prieki,galvoti apie antra vaikeli,gal bus viskas gerai?Pati rasau ir netykiu,kad cia rasau as,man taip sunku,bet as labai noriu padeti ir tau,kad tau tik butu lengviau.Mes viena kita labai labai suprantam.
Ziurekyte su vyru i prieki,pagalvokite kad Danieliukas tikrai nori kad jus turetumete dar suneli ar dukryte.Ir as pilnai tykiu,kad taip ir bus...
Laikykis drauge
Kaip skaudu skaityti, ašaros bėga, sunku nesuprasti ir likti abėjingam tokiam skausmui. Vaiko netektis - tai sunkiausias, baisiausias ir žiauriausias išbandymas. Niekada neskaičiau ir bijojau tokių temų, ko gero, dėl to, kaip kažkas rašė, kad neprišaukti bėdos.
Bet šiandien sužinojau, kad draugė prieš 5 dienas pagimdė 24savaičių berniuką, o šiandien jis išėjo pas angeliukus. Verkiu visą dieną, negaliu rasti vietos, taip spaudžia širdį... suprantu tik vieną, kad nėra tokių žodžių, kokiais galima paguosti ir užjausti. Prisimenu kaip kartu laukėm savo pirmų vaikelių ir beveik vienu metu pagimdėm (2 sav.skirtumas); kaip džiaugiausi, sužinojusi, kad ji pastojo ir taip pat, turės pametinukus; kaip ji norėjo ir laukė antro vaikelio; kiek turėjo planų...
o šiandien.... Supratau, kaip arti gali būti nelaimė, nors atrodo, kad nieko panašaus tau ar tavo artimiesiems negali atsitikti, kaip sunkiai reikės tai išgyventi ir kažkaip gyventi toliau.
Mielos mamos, kuriems teko patirti tą skausmą, laikykitės. Taip norisi jus stipriai apkabinti ir palaikyti. Tikiu, kad tai rimčiausias ir sunkiausias išbandymas, kurį jūs turit atlaikyti. Priimkit mūsų palaikymą, mūsų nuoširdžius žodžius ir mūsų ištiestą ranką, kad tik žinotumėm, kaip galima jūms padėti... Tikiu, kad kiekviena mama, gavusi iš jūsų kokį pagalbos prašymą, būtų laiminga, galėdama nors kažkiek jūms padėti ir palengvinti tas kančias...
Jūs stipriausios moterys, nuostabiausios ir tobuliausios mamos. Ir būtų nuodėmė, jei jus neglvotumėt dar apie kitus vaikus, jūs tiesiog privalot juos turėti.
Bet šiandien sužinojau, kad draugė prieš 5 dienas pagimdė 24savaičių berniuką, o šiandien jis išėjo pas angeliukus. Verkiu visą dieną, negaliu rasti vietos, taip spaudžia širdį... suprantu tik vieną, kad nėra tokių žodžių, kokiais galima paguosti ir užjausti. Prisimenu kaip kartu laukėm savo pirmų vaikelių ir beveik vienu metu pagimdėm (2 sav.skirtumas); kaip džiaugiausi, sužinojusi, kad ji pastojo ir taip pat, turės pametinukus; kaip ji norėjo ir laukė antro vaikelio; kiek turėjo planų...
o šiandien.... Supratau, kaip arti gali būti nelaimė, nors atrodo, kad nieko panašaus tau ar tavo artimiesiems negali atsitikti, kaip sunkiai reikės tai išgyventi ir kažkaip gyventi toliau.
Mielos mamos, kuriems teko patirti tą skausmą, laikykitės. Taip norisi jus stipriai apkabinti ir palaikyti. Tikiu, kad tai rimčiausias ir sunkiausias išbandymas, kurį jūs turit atlaikyti. Priimkit mūsų palaikymą, mūsų nuoširdžius žodžius ir mūsų ištiestą ranką, kad tik žinotumėm, kaip galima jūms padėti... Tikiu, kad kiekviena mama, gavusi iš jūsų kokį pagalbos prašymą, būtų laiminga, galėdama nors kažkiek jūms padėti ir palengvinti tas kančias...
Jūs stipriausios moterys, nuostabiausios ir tobuliausios mamos. Ir būtų nuodėmė, jei jus neglvotumėt dar apie kitus vaikus, jūs tiesiog privalot juos turėti.
[quote=lavaza,2006 07 17, 00:04]
Bet šiandien sužinojau, kad draugė prieš 5 dienas pagimdė 24savaičių berniuką, o šiandien jis išėjo pas angeliukus.
Labai skaudu, kai dar viena šeima turi išgyventi pragarą, neviltį, skausmą... Labai gaila tavo draugės... Tik nepalikite Jos vienos, jai reikia paramos, nes žmonės tada linkę nusisukti, nes "kažko bijo". Palaikykite jos šeimą
Bet šiandien sužinojau, kad draugė prieš 5 dienas pagimdė 24savaičių berniuką, o šiandien jis išėjo pas angeliukus.
Labai skaudu, kai dar viena šeima turi išgyventi pragarą, neviltį, skausmą... Labai gaila tavo draugės... Tik nepalikite Jos vienos, jai reikia paramos, nes žmonės tada linkę nusisukti, nes "kažko bijo". Palaikykite jos šeimą
QUOTE(alde @ 2006 07 26, 10:55)
ko gero čia mūsų lietuviškos prigmties išraiška, mums tikrai labai sunku išreikšti savo jausmus, netgi paguosti sunku, mes esam santūrūs, nereiškiam savo emocijų kaip kokie italai ar kiti pietiečiai, kurie tikrai pripuls, paglostys, apkabins... tačiau kartais ir pabuvimas greta ir patylėjimas kartu guodžia - nesijauti vienišas ir paliktas vienas su savo skausmu...
QUOTE(alde @ 2006 07 26, 10:55)
Labai skaudu, kai dar viena šeima turi išgyventi pragarą, neviltį, skausmą... Labai gaila tavo draugės... Tik nepalikite Jos vienos, jai reikia paramos, nes žmonės tada linkę nusisukti, nes "kažko bijo". Palaikykite jos šeimą
Kad draugai bijo ir aš pastebėjau, pati net kviečiau drauges ateiti, bet jos neina... vis ieško priežasčių atsisakyti, tai sako, kad man dar sustiprėti reikia tai vėl ką išsigalvoja... Aš net tiesiai šviesiai joms paskiau, kad juk ne į "pakasynas" einate... Tada jos prasitarė, kad ateis kai pasirįš ir kai susikaups.... tai va jau trys savaitės laukiu.... Gerai, kad giminės palaiko, nes iš tikro tai labai sunku... Jau atrodo susiimi, pradedi kažkuo užsiimti, bet tas skausmas vis nepalieka, staiga užpuola... ir visa saviįtaiga, kad reikia gyventi ne praeitimi o dabartimi dingsta kaip miražas, nieko tuo metu negali su savim padaryti...
Nertuke, matau dukrytę turi, o kaip jos maža galvelė priėmė liūdną žinią? Maniškė tai net neprisimena, nes tuomet jai buvo tik pusantrų metelių, dabar net kartais progai pasitaikius jaučiu šiek tiek su pasididžiavimu pareiškia "ir aš turėjau brolį, bet mirė mažas..." gal dėl to, kad kito brolio ar sesers taip ir neturi ir tai būna lyg pasiteisinimas kai kalbama apie broliukus, sesutes... 
QUOTE(jolaxus @ 2006 07 26, 11:54)
Nertuke, matau dukrytę turi, o kaip jos maža galvelė priėmė liūdną žinią? Maniškė tai net neprisimena, nes tuomet jai buvo tik pusantrų metelių, dabar net kartais progai pasitaikius jaučiu šiek tiek su pasididžiavimu pareiškia "ir aš turėjau brolį, bet mirė mažas..." gal dėl to, kad kito brolio ar sesers taip ir neturi ir tai būna lyg pasiteisinimas kai kalbama apie broliukus, sesutes...
Na, manoji jau 7 metukų, bet mes ją stengėmės apsaugoti nuo ... net nežinau kaip išsireikšti, žodžiu pačio kūdikėlio (broliuko) ji nematė, o ir į laidotuves jos nesivežė, beje kaip ir manęs... namiškiai taip nusprendė, kad mudvi reikia palikti namie...
Bet ji vaikas labai savotiškai tai išgyvena... ji gana laisvai kalba apie savo broliuką Martynuką... piešia "lėliukus" ir neša man (dovanoja)... aš stengiuosi susitvardyti ir vaizduoju, kad džiaugiuosiu jos dovana...
Va prieš kelias dienas pradėjo iš stalčiaus traukti savo gražiausius piešinukus, kuriuos nupiešė man nematant, sako "mamyte, aš norėjau tau padovanoti kai gims lėliukas, bet kadangi jis numirė tai dabar dovanoju..."...
Jei kur būna išėjusi ar išvažiavusi, tai paskambinus visada manęs paklausia ar aš neverkiau... aš aišku visada sakau, kad ne..."Šaunuolė",- pagiria .
Ir dar, labai pradėjo mūsų šuniuką nešioti... kai sudraudžiau, sako "dabar čia mano sesytė, ji vienintelė man liko, kai broliukas numirė"...
QUOTE(Nertukė @ 2006 07 26, 11:16)
Jau atrodo susiimi, pradedi kažkuo užsiimti, bet tas skausmas vis nepalieka, staiga užpuola... ir visa saviįtaiga, kad reikia gyventi ne praeitimi o dabartimi dingsta kaip miražas, nieko tuo metu negali su savim padaryti...
Praėjo jau beveik 4 mėn., stengiamės su vyru tvardytis, atrodyti stiprūs..., bet deja, kartas nuo karto namie pratrūkstame. Skausmas nemažėja, jis darosi "kitoks", tik nesidaro lengviau... Vakar nubėgau į kapinytes, ten aš sau draudžiu verkti, bet vakar pratrūkau, vos tvardžiausi neverkusi garsiais... Labai skaudu...
O lietuviai tokia tauta, kai reikia paramos, kad ir tylios, jie dingsta, nesunku gi paklausti žmogaus kaip tu laikaisi, gal kažką galiu dėl tavęs padaryti...? Kad ir nieko nereikia, bėt dėmesys ir parama tada daug ką reiškia.
QUOTE(Nertukė @ 2006 07 26, 13:32)
Bet ji vaikas labai savotiškai tai išgyvena... ji gana laisvai kalba apie savo broliuką Martynuką... piešia "lėliukus" ir neša man (dovanoja)...
...
Jei kur būna išėjusi ar išvažiavusi, tai paskambinus visada manęs paklausia ar aš neverkiau... aš aišku visada sakau, kad ne..."Šaunuolė",- pagiria .
Ir dar, labai pradėjo mūsų šuniuką nešioti... kai sudraudžiau, sako "dabar čia mano sesytė, ji vienintelė man liko, kai broliukas numirė"...
...
Jei kur būna išėjusi ar išvažiavusi, tai paskambinus visada manęs paklausia ar aš neverkiau... aš aišku visada sakau, kad ne..."Šaunuolė",- pagiria .
Ir dar, labai pradėjo mūsų šuniuką nešioti... kai sudraudžiau, sako "dabar čia mano sesytė, ji vienintelė man liko, kai broliukas numirė"...
vaikai turbūt paprastesni, nespėjo pamatyti - nespėjo pamilti, o mums teko nešioti ir prisijaukinti tą mažulėlį...
o gal reikia iš jų tokio paprastumo pasisemti stiprybės, gal tai ir yra ženklas, kad gyvenimas nesustojo, kad reikia stumtis į priekį...
QUOTE(jolaxus @ 2006 07 26, 14:15)
vaikai turbūt paprastesni, nespėjo pamatyti - nespėjo pamilti, o mums teko nešioti ir prisijaukinti tą mažulėlį...
o gal reikia iš jų tokio paprastumo pasisemti stiprybės, gal tai ir yra ženklas, kad gyvenimas nesustojo, kad reikia stumtis į priekį...
o gal reikia iš jų tokio paprastumo pasisemti stiprybės, gal tai ir yra ženklas, kad gyvenimas nesustojo, kad reikia stumtis į priekį...
Kad nustumti į šalį mintis apie tai kas įvyko, pusseserė apkrovė knygomis...Paulo Coelgo, gal teko skaityti, tai vienoje iš jų "Penktasis kalnas" vienoje vietoje būtent ir moko pasimokyti iš vaikų gyventi dabartimi užmiršus praeitį...
Tik va, net ir labai stengiantis nelabai išeina... gal išgydys "geriausias gydytojas - laikas" ??? Aš tikrai tikiuosi... gal jam pavyks...???
Uzuojauta Jums, Mamos, praradusios savo vaikucius, negaliu teisingai isivaizduoti skausmo dydzio, netekus jau gimusio maziuko 
, nes man savo pirmu vaiku akuciu taip ir nepavyko pamatyti, bet realiai suprantu, jog tas skausmas butu buves dar didesnis.... Po netekties, ilgo liudesio, man reikejo tik vieno griezto zodzio, kuris lyg pazadino mane tolesniam gyvenimui, uzteko suvokti pagaliau tuos zodzius- " Tavo vaiko nera-viskas, esi tu, tavo seima, jusu ateitis..." Zodziai tasyk atrode ziaurus, priemiau ta ziauria tiesa ir atsitiesiau, daugiau niekada nebelaidojau mintyse savo vaiku 
..... tik kartas nuo karto "atnesu zydinciu geliu"....
Patareja menka is manes, o ir patarimai cia , ko gero, butu ne vietoje, dar karta linkiu stiprybes ir sielos ramybes
, nes man savo pirmu vaiku akuciu taip ir nepavyko pamatyti, bet realiai suprantu, jog tas skausmas butu buves dar didesnis.... Po netekties, ilgo liudesio, man reikejo tik vieno griezto zodzio, kuris lyg pazadino mane tolesniam gyvenimui, uzteko suvokti pagaliau tuos zodzius- " Tavo vaiko nera-viskas, esi tu, tavo seima, jusu ateitis..." Zodziai tasyk atrode ziaurus, priemiau ta ziauria tiesa ir atsitiesiau, daugiau niekada nebelaidojau mintyse savo vaiku ..... tik kartas nuo karto "atnesu zydinciu geliu".... Patareja menka is manes, o ir patarimai cia , ko gero, butu ne vietoje, dar karta linkiu stiprybes ir sielos ramybes
