Tad rugpjūčio mėnesį sulaukusi draugikių po poros dienu važiavau pas ginekologę, kad ištrauktų spiralę ir galėtumėm pradęti žirniuko atėjimą į šį pasaulį. Ilgai laukti neteko, sekantį mėnesį pasidariau testą ir pamačiau du riebius II 
Taip ir prasidėjo visas smagus laukimas.Nėštumas buvo iš pradžių šiekt tiek nemalonus, nes retkarčiais rytais papykindavo, kvapai erzindavo baisiai, paskui galiausiai viskas liovėsi, pučiausi kaip tikras balionėlis, viskas buvo gerai kol neatėjo 8mėnuo, o tada ir prasidėjo visi smagumai: kojos tinsta, naktim rankos tirpsta - nuo skausmo net pabusdavau, bet tokia ta mūsų
dalia, ko jau nepadarysi dėl mažylio, tad ir kad ir kaip sunku buvo labai laukiau savo mažiuko...Kamiliukas tikriausiai labai jautė, kad yra laukiamas mūsų visų ir nusprendė pasibelsti į šį pasaulį daug anksčiau nei reikėjo, tad Gegužės 11d. kaip buvo tik 37savaitės jis sugalvojo pasibelsti.
5:30h rytinis tuoletas kaip visuomet, tik jis buvo lemtingas... Padarius sysiuku toks kaip pamaudimas pilvuke suėmė ir pliup ir išėjo gleivių kamštis, toks jausmas kaip būčiau padėjusi kiaušinį, bet dėja pamačiau daug kraujo ir sunerimus puoliau ieškot info ar verta važiuoti i GN ar ne, prisiskaičius, kad kitom išėjęs kamštis ir iškart būna atsivėręs kaklelis nemažai nusprendžiau krautis tašę (kurios dar nebuvau susikrovus, nes gi gimdyti tai turejau po 3savaičių) žadinti vyrą ir sūnelį, kad visi važiuotumem i priimamajį...
6:20h jau aš priėmime, laukiu kas bus toliau, iškart norėjo mane siųsti namo, bet sakau ar nereikėtu, kad apžiūrėtu gydytojas, tad laukėm gydytojos, jos nesulaukėm, išsiuntė mane į potologinį. Atėjo gydytoja, pasiguldė ant kėdės ir pasakė, kad kamštis pilnai išėjęs, vandenys po truputi eina, kadangi jau tai antras nėštumas ir pirmajam buvo CP tai net nesvarsčius - į operacinę darysim CP. Man iškart šokas, jau, dabar... Išsiunčiau vyrą su vaiku namo, kad kaip sulauktu uošvių paliktu jiems vaiką ir pats atskubėtu pas mane.
8:50h aš jau ant operacinės stalo, o po 30min: 9:20h bučiavau savo mažylį 3750g ir 53cm Kamiliuką. Pagal Apgaro skalę gavo: 9/10balų (pirmasis gimęs 41sav.nepernesiotas, su gražiais vandenukais gavo 8/9balu).
Guliu jau pooperacineje palatoje, visa išsišiepus rašinėju žinutes artimiesiems, kalbu ir pasakoju koks gražuolis gimė mum ir paskui po nepilnos valandos sulaukiu iš vyro skambučio, kad mūsų mažylis renimacijoje, tuomet maniau pasaulis apsivers... Atrodo katik mačiau garsiai verkiantį, didelį savo angeliuką sveiką, o dabar jis renimacijoje, ašaros teka upeliais, noriu kuo greičiau kilti ir bėgti pas savo mažiuką, bet žinau, kad jį galėsiu pamatyti tik sekančią parą, tas laukimas buvo baisus...
Ryte tik nubudus atėjo 6h slaugytoja, nuėmė šlangutes, sutvarkė mane, liepe dar kokia valanda po trupučiuka pasimankštinti po palatą ir tik tada eiti, bet užteko ir kelių minučių kaip nepajutau kaip atsistojau, ir nulipau laiptais i 1aukštą ir nuėjau pas savo mažiuką. Stoviu šalia, nieko negaliu jam padėti, o jis vargšiukas guli prijungtas prie visokių aparatų ir matau kaip jam sunku kvėpuoti, kaip jo pilvukas smarkiai kilnojasi, nuėjau pas gydytoja ir sužinojau, kad nors ir pagal gyd. 37sav.jau skaitosi išnešiotas vaikutis, bet kadangi mes gimėm dideli ir nesulauke 40sav.plaučiukai buvo pilnai neišsiskleidę ir per sunku pačiam buvo kvėpuoti, tad viskas taip įvyko... Gryžusi į palatą išsiverkiau ir nusiraminusi vėl sugryžau pas mažylį.
Kiauras dienas prasedėjau prie inkubatoriaus, į palatą gryždavau tik prieš gyd.vizitacijas, pavalgyti, miegoti... Pirmos paros buvo labai sunkios, jokio pagerėjimo nesimatė, tik trečią parą viskas pradėjo eiti greraja puse, ketvirtadienį man jau atnėšė į palatą Kamiliuką, nors ir vangiai, bet stengiausi kuo daugiau duoti krūtį, o ne buteliuką, tą dieną truputi teko pavargti, o jau sekančią gražiai apsėjom be buteliukų, visi stebėjosi, kaip greitai Kamiliukas persilaužė ir pats gražiai valgo, tada ir man jau buvo ramu ir gera... Sulaukėm savaitgalio, tikėjausi, kad išleis namo, bet kadangi tokios jau taisykles, kad neišnešiotukų neišleidžia savaitgalio dieną, nes sekančią dieną privalo ateiti sesele apžiūrėti tad ramiai laukėm pirmadienio...
Atėjo pirmadienis - Valiooo ir mes jau namuose
Mažylis jaučiasi puikiai, miega ir valgo, begalo ramus... Kaskart einant miegoti pabučiuoju savo angeliukus ir dėkoju Dievui, kad nepasiėmė mūsų Kamiliuko.
Tad tokia ta sunki mūsų Kamiliuko gimimo istorija, bet su laiminga pabaiga
Kamiliuko pirmoji dienele kartu su manim
O čia jau namučiuose:
