Nenoriu vaiko

Laba,
as turbut ne is tu, kurios save ivardija kaip "nenorincias" vaikelio, bet is pasimetusiu Vyresneliui 7m. Kai jis gime, planavau, kad antraji vaika turesiu kai pirmajam ateis laikas eiti i 1-a klase. Viskas atrode taip toli...O kai atejo tas laikas, issigandau. Gyvenimas stabilizavesis, darbe tiek daug pasiekta ir noris dar daugiau, atsirado laiko sau...Na, bet susiemiau- reikia. Butent- reikia. Nes noriu, kad pirmasis nebutu vienturtis, nes pirmajam liudna, nes pirmasis neturi su kuo zaisti ir tt. Egoistiska, suprantu. Nuo pernai pradejom bandyti igyvendinti planus. Ilgokai nesiseke ir numojau ranka, kaip bus, taip. rezultatas- II . Vaikelis lyg ir planuotas, lyg ir lauktas, bet as sutrikusi. Kadangi sugebu blaiviai mastyti, jau baigiu is tos busenos iseiti. Todel suprantu mamas su panasiom problemom. Ypac, jei "turejo buti, bet dar ne dabar". Labai sunku atsisakyti saves. Savo laiko. Savo pramogu. Savo darbo. Savo nusistovejusios tvarkos, kuri, stai, bus sujaukta.
Taip pat draugai, kurie neturi vaiku, apsunkina dabartine padeti. Ir apsunkins veliau. Nes kol jie netures savo vaiku, nesupras net ir labai noredami jusu, kaip tevu (ta pati patyriau. visi tolerantiski ir tt, bet kai patys susilauke vaiku, situacija kardinaliai pasikeite ). Pasistenkite susidraugauti su turinciais/belaukianciais vaiku. Noriu palaikyti visas ir patikinti, kad tikrai tai praeis. Kazkas jau minejo- uzsiimkite + deliojimu. Sugalvokite visus teigiamus dalykus, kurie atsiras jusu gyvenime ir pradesite laukti.
Suppykusi, laikykis, zadu pasimatyti pas vasarinukus
P.S. As irgi esu be proto atsakinga, pareiginga ir planinga. Turbut tokios problemos dazniausiai ir kamuoja tokias moteris

labas....as turiu 3 berniukus.....
trecias berniukas buvo netiketas , bet esu laiminga ir dabar namie su vaikais...
man 39m

Kadangi antro vaiko neplanavom(aš slapta tikėjausi, bet nemaniau, kad tai įmanoma, jei vyras nenori ir jau buvau nusiteikusi auginti vienturtę, turėjau aibes kitokių ateities planų), sužinojusi, kad laukiuosi, labai pasimečiau. Bijojau, kad neturėsiu absoliučiai jokio vyro palaikymo. Pirmą savaitę buvo tikra depresija. Apie nėštumo nutraukimą nebuvo nei kalbos, bet išsigandau atsakomybės, juk viskas keisis, ir nors vaikas ne pirmas, visvien tai juk NAUJAS ETAPAS, nebebus tos laisvės, kurią atgavom dukrai paaugus . Bet pastresavau ir praėjo, suėmiau save į rankas. Galvoju: "ne, motin, turi būti stipri. juk moteris esi" ir pradėjau sąmoningai save programuoti dvigubai motinystei:), įsivaizduoti savo kūdikėlį, bendrauti su juo. Labai viską pakeitė jausminga ir graži dukters reakcija į šią žinią, pirmieji judesiai ir dabar jaučiuosi pačia laimingiausia moterimi pasaulyje. Juk tiek daug jaunų moterų viską atiduotų už tai, kad galėtų pastoti, o man nereikėjo nieko specialiai daryti - jis pats mane pasirinko.

Na, suppykusi, kaip laikais?
As vakar pamaciau sirdute ir supratau, kad myliu

Laba matyt, issiliejus sitam forume man palengvejo po to sekmadienio ir nuotaika visa savaite buvo pakenciama, o kartais netgi ir gera...

manes sekmadieni apziura laukia su echo (atrodo taip), tada bus matyt, ka pajusiu

Is tiesu perskaiciau daug istoriju cia, kazkaip palengvejo, kad gal ir man viskas po truputuka susitvarkys. Daug su vyru snekejomes visa savaite, jis sake yra pasirenges viskam, kad tik pagerintu mano savijauta, siule ivairiausius variantus, kaip ir kada as galeciau uzsiimti savo veikla po leliuko gimimo.. Zodziu, kazkaip vyras stengesi ideti labai daug pastangu itikinti mane, kad jis prisides maksimaliai, kad mano gyvenimas kiek imanoma maziau keistusi. Tai KOLKAS esu nusiraminusi, o kaip bus ateityje dar nezinau

As irgi nesu is tu, kurios kategoriskai nenori vaiku. Ne, as ju noriu KAZKADA su neapibreztu terminu. Gal jis ir niekada neateitu.. Gal cia ir yra mano sansas buti ta mama. Gal tiesiog as bijau, kad busiu netinkama mama - per mazai mylinti, per mazai atsidavusi ir t.t. Jauciu visiems pazistami sitie pergyvenimai. Be to, ir svetimi vaikai man nekelia jokiu emociju, o dar labai daznai ir erzina, ypac, kai "zyzia".. Baisu, kad su savu neuzteks kantrybes, o su svetimais jos net uzuomazgos nera.. Paziuresim. Is tiesu, kad pamilsiu, kai suvoksiu, kad jis egzistuoja, dabar siek tiek siurrealistiska atrodo..

Na, bet vardai jau isrinkti ir net vaikisku rubeliu psl pavartau. Tai kaip ir pazanga.

Almuka, kada taviskis vasarinukas turetu atkeliauti?

Na, dziaugiuos del taves Mano pasirodyti turetu vasario vidury, gyd sake, gal pasiseks, tai vasario 16- turetu vaikas laisva diena
Manau, kad labai nedaug mamu yra arti tobulybes. Ir didzioji dalis galetu prisipazinti, kad ne karta kilo nelabai grazus norai ir mintys...Bet juk mes zmones- nueini i kita kambari, pasedi uzsikimsus ausis ir atlegsta. Viskas vel pasidaro gerai. O ta kantrybe toks jau dalykas, niekas per daug jos neturi Parasyk po echo, kaip sekes, kaip jauties. Gali i az, jei nenori temoj. Tik greit nesureaguosiu, nes iki liepos 12d nebusiu. Linkiu sekmes, pamatysi, kaip po echo viskas apsivers
P.S. Ar ne del siu priezasciu ir nicka toki susigalvojai Teks persivadinti i "susitaikiusioji" arba "besidziaugianti"

manes irgi svetimi vaikai nezavi ir niekada nezavejo.
Baime buti blogai mamai savaime suprantama ir daug kas per ta pereina.
Pamatysi savo vaika, pora savaiciu pabendrausi ir gims ypatingi jausmai, o kol kas nereikia per daug planuoti ir galvoti, viskas susidelios savaime.
Tik kai gims neisitikek super motinisko jausmo ta pacia akimirka, jis mane aplanke gerokai veliau, ir toooks stiprus,, tiesiog reikejo susipazinti su savo leliuku, priprasti, isimyleti...

Sveika,

Na tai jau pora kartu teko pasimatyti su mazyliu Mano mama daktare ginekologe-akusere, tad ziureti per echo galiu kiek ir kada noriu. Leliukui tai viskas gerai, duodasi, galva judina, rankas judina koks jausmas? Nezinau, sunku pasakyti. Is esmes, esu patenkinta, kad jis ten sau sveikas tupi ir viskas jam yra gerai.

Kaip as jauciuosi? Nezinau. Kazkaip maziau apie tai mastau, nes, na, ar mastysiu, ar ne, jis vis tiek pasirodys, tad nutariau bent siuo momentu nesukti sau galvos. Zinoma, turbut pagrindine nuotaikos pagerejimo priezastis, tai yra ta, kad hematoma susitvarke, tad ne tik nejauciu jos keliamo diskomforto, bet jau galiu sportuoti, sokti, vazineti su dviraciu ir t.t. Norejosi verkti is palaimos, kai atgavau sia teise Ir sielos paralyzius siaubingas praejo - vel ir gaminti miela ir malonu, ir kurybinis ikvepimas kurti auskarus grizo Tad, kai sau primenu save, jauciuosi neabejotinai geriau.

O ir ant vyro nustojau taip zveriskai pykti uz tai, kad uztaise man vaika )))) Vis tik be galo ji myliu ir matyt, geresnio tevo savo vaikui negaleciau troksti. Galiausiai musu vaikas is tiesu gims is dideles dideles meiles. Tad overall situacija siek tiek pagerejusi. Dabar ko trokstu, kad greiciau viskas praeitu, nes jau ko neturiu ir supratau, kad neissiugdysiu - tai kantrybes laukti ))

O kaip jautiesi tu? Kaip praejo atostogos? Ar labai keiciasi atostogu ritmas del leliuko? As cia kazka planuoju, bet nesu iki galo apsisprendusi...

p.s. o suppykusi esu todel, kad senais laikais, budama 15 m., sumasciau si nick'a tuometiniam mirc'e ) Dabar juo vadinuos todel, kad paprasciausiai nepamirstu niekada. Siaip jau esu linksmas zmogus ir kaip mano drauge sako, neimanomos tokios gyvenimiskos aplinkybes (tame tarpe ir vaiko gimimas), kad netekciau sios savo asmenybes dalies. Bet, kaip ir cia esu minejusi kazkur, vienas is kertiniu man dalyku yra tas, kad nenoriu prarasti savo asmenybe vaiko pasaulyje...

Permečiau diskusiją šiek tiek. Parašysiu truputį savo patyrimo

Aš siūlyčiau jums pasidomėti šiek tiek apie periodą po gimdymo. Būtent apie psichologinę būseną,kai gimsta vaikelis ir kas darosi su moterim.

Mano pirmagimė planuota ir laukta buvo. Bet po gimdymo galvojau išprotėsiu,nes..... mano laisvė išgaravo.Smaugė atsakomybės jausmas,kurio aš kažkodėl žiauriai bijojau.Iki nėštumo buvau be proto aktyvi.Daug dirbanti. Ir visaip kaip aktyviai leidžianti laisvą laiką. Vaikeliui atsiradus viskas ėmė ir sustojo.Lauke niųru,žiema buvo.Minusas didelis.Net vežimo negalėjau pastumdyti. Maniau išprotėsiu
Laikui bėgant viskas susistygavo.Išmokau daug ką nuveikt su vaiku.Paskui su dviem.O dabar jau ir su trim

Ką aš noriu pasakyti.Ogi tą,kad šaunu visi padrasinimai.Bet reikia ir suprasti,jog būna ir kiek kitaip,nei moteris įsivaizduoja.Nevisada viskas būna paprasta.Kartais galbūt geriau nusiteikti blogiausiam,kad jaustumeis žmogus geriau Kaip sakoma: Nusiteik blogiausiam,bet tikėkis geriausio
Sėkmės,kantrybės ir ištvermės Viskas bus good

Alekto - matai, pogimdyvine depresija ir pogimdyvine psichoze ( radikalus depresijos atvejis) yra jau dabar aiskiai pripazinta, diagnozuojama ir gydoma liga. o apie depresija kazkaip niekas niekur nesneka.... tai va puiku isgirsti, kaip keiciasi toms, kurioms buvo netiketas, neplanuotas ir nelabai norimas.. kaip tas santykis su vaiku atsiranda, kaip "gimsta" meile....
bet tu irgi supermoteris - trys pametinukai! ir kaip tu viska sugebi? Medalis tau!

Apie tai perioda jau labai daug masciau ir, manau, ezera asaru priverkiau su mintim, kad mano gyvenimas baigtas, nes gi busiu kudikio aptarnaujantis personalas... Bet siaubingas sokas praejo ir tada pradejau ziureti jau su sau budingu poziuriu, kaip situacija, kurios negaliu pakeisti, paversti lengvesne arba pakeisti poziuri.

Suvokiu, kad bus be galo sunku. Ka padarysi, buvo ir daugiau sunkiu periodu.. pavyzdziui, kai reikejo mokytis baigiamiesiems universiteto egzaminams (mintinai kalti 2000 straipsniu) ir ka isgyvenau, o jauciausi oj, kaip blogai... Jokiu budu nelyginu to su vaiko auginimu, tai netgi neimanoma, taciau, ka noriu pasakyti, visi sunkus periodai praeina, o ir juose atrandi kuo pasidziaugti, kaip atsipalaiduoti ir pan. Zmogaus psichika yra sutverta taip, kad ji sugeba apsiginti, prisitaikyti ir isgyventi ivairiose situacijose. Zinau, kad kazkaip isgyvensiu, gal paverksiu ir pasiskusiu, gal ir pasikeiksiu, kojom patrepsesiu. Paziuresim... Bet kaip mano vyras sako "tai mus tevai uzaugino ir nesiskundzia, kad mes jiems gyvenima sugadinom"

Aisku, apie depresija cia atskira kalba ir, jeigu tik ji issivysto, butina kuo greitesne ir profesionalesne pagalba ir moteriai, ir visai seimai.

Atsakomybes jausmo as ir be galo bijau. Na, gal ne paties to jausmo, bet jo nepertraukiamumo. Savo atzvilgiu tai galiu buti kartais neatsakinga, bet nuo manes priklausancio leliuko atzvilgiu - tikrai ne. Ir man baisu, kad ta atsakomybe bus tokia visa apimanti, kad man pavaziuos stogas ir as tiesiog suzveresiu.

O siaip trys mergaites... fantastika, grazi seima ir pametinukes. Na cia mano irgi toks planas, kad reikia antro iskart.. netgi ne del manes, o del to, kad vaikutis nebutu vienas ir ne per didelis skirtumas. Pati turiu broli 6 metais jaunesni, deja, tarp musu mazai kas bendro (nors abu esam kaip ir suauge). Tikrai esate saunuole, kad sugebate auginti tris mergytes ir kad kaip supratau, dar ir savo gyvenime kazka nuveikia. Is tiesu ikvepiantis pavyzdys, tad linkiu kuo didziausios sekmes ir jums, ir jusu lelytems

Esu tikra kad busit puiki, tiesiog fantastiska mama
Man daug daug geriau patinka stai tokie pamastymai ir realybes bei busimos atsakomybes suvokimas (kad ir su baime ir siaubu!), nei poziuris "dave burna, duos ir duonos"