Nenoriu vaiko

Zinoma, taip, Jus teisi. Yra daugybe poru, kurios nori ir nesiseka. As jas be galo uzjauciu, nezinau, kaip pati jausciausi. Na, musu situacijoje yra tik 50 procentu nenoro ir tik mano.

Betgi man atrodo, kad jei as buciau vyras, tai buciau taip pat labai laiminga. Kodel? Nes jis nieko nedarydamas (nekalbant apie vaiko padaryma ), dabar po 7 menesiu gaus savo ilgai trokstamos svajones issipildyma. Butent gaus Tai as mastau, kad jei as kazko troksciau visa savo esybe ir as tai gauciau is kazko, taip pat buciau be galo laiminga.

Kad ir kaip bebutu, as manau, kad as kazkada susitaikysiu su esama padetimi, o jei ir nesusitaikysiu, tai visagale atsakomybe suveiks ir vis tiek as tuo vaiku rupinsiuos

Man labai sunku todel, kad visas problematiskas situacijas as iki siol iveikdavau - ivairiais budais, apsukrumu, gudrumu, manipuliacija tebunie.. o cia - staiga jokios kontroles, tiesiog turi laukti ir tiketis, kad kazkas pasikeis ir tai visiskai nuo taves nepriklauso. As visada buvau linkusi ieskoti pagalbos, t.y. issisneketi. Man atrodo, kad nereikia savyje laikyti visko. Zinau, kad galbut kazkam as skambu kaip busima motina pabaise egoiste, taciau tikiuos, kad mano jausmai dar pasikeis.

Zinau, kaip sako velgi - zmogus planuoja, dievas juokiasi. Taip, tai tiesa, jei atsiduotumem likimui, tai butu daug lengviau susitaikyti. Aisku, jei istiktu Jusu minimos situacijos, matyt, susitaikyciau ir gyvenciau toliau.

Kaip zinia, emocijos nuo proto, deja deja, visiskai nepriklauso. As sau ivairiausiu baisiausiu situaciju buvau prikurusi ir bandziau i jas isijausti tam, kad ivertinciau "ka turiu". Bet taip jau yra, kad tavo beda atrodo pati didziausia. Gal as ir po dveju menesiu nusijuoksiu ir sakysiu "visai be reikalo pergyvenau" negali zinot

Gal ir Jumyse po dveju menesiu gyvens taip laukiamas leliukas Ko as Jums nuosirdziausiai linkiu.

Už linkėjimus ačiū, bet slegia mane lygiai tas pats - priverstinis laukimas ir negalėjimas padaryti įtakos situacijai.

Šiaip motinystės siaubus jūs savo mintyse gerokai persūdote, forsuojate, ir pan. Dar yra vienas momentas, dėl kurio jūsų prisipažinimai kelia neigiamų reakcijų: nuogąstaujate jūs būtent dėl savo asmeninio komforto, ne daugiau... Na, yra moterų, kurios nuogąstauja, kad mažiau naudingų dalykų pajėgs atlikti, kad nesuspės kažko svarbaus... Bet tos moterys, kaip keista beatrodytų, ir disertacijas parašo, ir operuoja, ir pamuša pasaulio rekordus, ir pagamina genialią lazanją. Tuo tarpu rūpestis "nenuvažiuosiu į Havajus" ar "negalėsiu patingėti" - be abejo, sukelia mažiau palaikymo...

Jūs esate dirbanti? Ar prieš įsidarbindama nepatyrėte frustracijos dėl to, kad dabar negalėsite patingėti 24/7? O kai stojote studijuoti - nejaugi nebaugino, kad reikės laikyti egzaminus? Ką jau padarysi - žmogaus gyvenimas susijęs su įvairiomis atsakomybėmis. Beje, mokyklos baigimas, egzaminai bei darbo deadline'ai ateina taip pat mūsų neatsiklausę, bet kažkodėl juos laikome savaime suprantamais. O vaiko atėjimas šiaip apriboja žmogų kur kas mažiau.

Tai zinoma, as suvokiu, kad mano priezastys yra egoistines ir susijusios su mano asmeniu, o ne del to, kad kazkieno labui maziau nuveiksiu. Neprasau manes tikrai pagirti uz tai, del kokiu priezasciu as taip jauciuos, kad nelaukiu to vaiko Esme, kad noriu ta situacija pakeisti.

Taip, dirbu ir dar daug ka dariau (ko dabar negaliu daryti del hematomos), ir sportavau, ir savanoryste uzsiemiau ir t.t. Manes isipareigojimai negasdina, gasdina tai, kad as niekada negalesiu pasirinkti ir nebuti mama - t.y., kad nebeturesiu pasirinkimo laisves. Darbas taip pat isipareigojimas, bet gali imti ir jo nedirbti (cia nesvarstau apie tai, kaip vykdysi savo isipareigojimus, jei tokiu yra), tiesiog yra pasirinkimo laisve, na o mama nebuti nepasirinksi ir as taip jauciuosi, kad mano laisve visam gyvenimui suvarzyta, nors as to nenoriu, nes esu egoiste

Vyras, kaip minejau, tevas yra tiek, kiek pats pasirenka juo buti (nors mano variantu tai ir netinka), bet visi zmones, isskyrus kudikio mama turi pasirinkima nebuti istisai prie jo priristi.

Cia as saves nei teisinu, nei smerkiu. Tiesiog taip jauciuosi, gal ryte atsikelsiu ir va jau bus daug lengviau, nes toks ir yra mano tikslas - susitaikyti su esama padetimi. Galiausiai, kaip jau minejau, gal neuzilgo man mano pergyvenimai atrodys juokingi ir nereiksmingi ir net man paciai nesuprantami

tarp kitko, iki pat, kol nesuzinojau, kad laukiuosi, tikrai ne karta isivaizdavau, kokia grazi seima mes busime, isivaizdavau, kaip su savo leliuku i vyra ziuresiu ir kartosiu vaikuciui, kaip as ir tevelis ji mylime, kaip mes dziaugsimes, kad cia yra musu meiles vaisius ir t.t. Bet, kai susiduriau su faktu, tai deja, pasireiske visa ne tai, kas as isivaizdavau, kad man bus... t.y. ne dziugesys ir palaimingas laukimas... del to gana keistai jauciuosi del tokiu visiskai dvylipiu fantaziju, noru ir jausmu.

Daug ko negalime pasirinkti. Nesirenkame išvaizdos, amžiaus, lyties, laikmečio, kuriuo gyvename ir t. t. Labai daug ko nesirenkame.

Bet šiuolaikiniame pasaulyje esama daug instrumentų kontroliuoti savo padėčiai: lęšiais galima pakeisti akių spalvą, botoksu - išorinį amžių. Galima darytis plastines operacijas ir laisvai migruoti, norint atrasti sau priimtiniausią aplinką. Galima darytis abortą. Šį pasirinkimą jūs turite, bet ignoruojate. O jeigu nesirenkate aborto - reiškia, renkatės motinystę. Pati renkatės. Ir už savo pasirinkimą pati atsakote. Tad imkite dabar, ir įsisąmoninkite, kad tai jūs darote sprendimą, kad tai jūs savo valia štai šiuo metu duodate žalią šviesą gyvybei, ir neišgalvokite sau bejėgiškumo.

Štai aš pasirinkimo - tikrai neturiu. Aš neturiu opcijos "pastoti" ,nes to negaliu užsisakyti. Jums gi opcija "abortas" prieinama bus mažiausiai mėnesį. Taigi, pasirinkimą jūs turite ir blefuojate, kai tai neigiate. Pasirinkimas padarytas. Ir dabar laikas apgalvoti strategiją, ką jūs veiksite priėmusi šį sprendimą. Pasidomėkite vaiko raida, pastrateguokite, ko jums prireiks, sudarykite reikalingų procedūrų, daiktų sąrašą, kaupkite žinias. Tai ilgas procesas. Pamažu pajusite, kad situaciją jau kontroliuojate, kad tampate pasiruošusi vaiko atėjimui į pasaulį - žinanti, ką su juo daryti, kaip auklėti. Kuo daugiau žinosite - tuo mažiau jus baugins būsimo žmogaus priklausomybė nuo jūsų ir jo priežiūros sunkumai. Vietoje planų vykti į Havajus, sukurkite naujus - kaip švęsite, ką darysite, turėdama galimybę teisėtai lepinti save ramiomis, judrumo nereikalaujančiomis pramogomis. Gal tai bus SPA, masažai, intymūs pasisėdėjimai prie žvakių, pasivaikščiojimai gamtoje, knygų skaitymai, koncertai?.. Kas nors, ko anksčiau nedarydavote, bet kas būtų malonu?

Kol kas jūs renkate informaciją, kaip pagerinti savo savijautą. Tai irgi neblogai, bet mažai padeda. O jeigu savo energiją nukreipsite į ruošimąsi susitikimui su savo vaiku - manyčiau, galite iš tiesų po kiek laiko pradėti jaustis geriau, nes jūs išlipsite iš situacijos "nežinau, ką daryti" - kuri labiausiai jus ir slegia. Sėkmės.

P.S. o šiaip jūsų būsena yra normali, suprantama ir daugelio išgyventa, labai daug moterų sutrinka, kai pastoja labai greitai arba neplanuotai.

as jus palaikau 100proc. mane taip pat erzina-gazdina nezinau kaip dar cia ivardinti ta fakta- Neturejimas pasirinkimo buti mama, privalai ir tiek!kiti nores atsitrauks cia liecia Teva, o mama turi buti prirista!pratinuos ir as prie tos minties bet sunkiai man cia pavyksta, nenoriu izeisti kitu poru kurios negali susilaukti vaiku, bet pasakysiu tiek man visiskai neidomu jusu problema ir jusu issakyta nuomone-man mano situacija yra svarbiausia, nes savi rupersciai yra dydziausi

Papildyta:

cia ne diskusiju laida, gal but net moderatoriai istrins viska, bet drysiu jums paprestarauti nes seku sia tema.
jus sakote pasirinkimas -abortas arba nestumas, jus atseit to neturite to pasirinkimo, bet jus turite dirbtinis apvaisinimas ir nestumas, jus taip pat reiskiasi blefuojate sava situacija. Galbut jus pasakysite kad dirbtinis pavasinimas jums nevykes sprendimas del sveikatos ar pan. galbut del pinigu todel ir nedarote to pasekoje nera nestumo, bet gal tos kurios pastojusios ir pasirinko nestuma, bet nedare aborto ir del tam tikru medecininiu sumetimu kurie gali itakoti organizma arba net del pinigu,nes vistik kainuoja tokia procedura
zodziu situacija be galo,mano pergyventa ir isgyventa ka palinkeciau kiekvienai pusei, maziau verkt zyst ir mastyti, tos kurios pastojo ir jau nesioja ir nusprende iki galo eiti-nustoti zyst saves gailetis o tiesiog laukti jau yra kaip yra ne stiklainis neatsisuksi kad iskristu,visos susitvarko susitvarkysit ir jus.
tos kurios nepastoja inirtingai, nesirenka dirbtinio apvaisinimo ar dar kazko panausas-maziau planuoti maziau saves gailetis, ir nebelaukti to momento kada pastos gyventi ir tiek nors ir kelis metus uztruks.Ci ir yra skirtingi dalykai vienos laukia kitos turi nustoti laukti-viskas tada ir sustvarkys

Atleiskite, tačiau taip siaurai mąstyti gali tik tas žmogus, kuris visiškai nėra susidūręs su nepastojimu/neišnešiojimu ir pan.
Lyginti dirbtinio apvaisinimo kainą (~10 000 Lt) ir aborto (nežinau, kiek kainuoja, bet tikrai ne tūkstančius litų)? Tas pats, kas lyginti pirštą ir Kalašnikovą.
Be to, sumokėjus didžiulę pinigų sumą niekas neduoda garantijos, kad po to dirbtinio apvaisinimo ims ir pasiseks. Yra šiame forume atitinkamas skyrelis, kur narės po kelis ar net keliolika dirbtinių apvaisinimų daro, farširuoja save vaistais, hormonais ir kt. chemija tik tam, kad išpildytų didžiausią savo troškimą - susilaukti vaikelio. Ir dažnai, deja, tas troškimas neišsipildo...
O pasiūlymas "maziau planuoti maziau saves gailetis, ir nebelaukti to momento kada pastos gyventi ir tiek nors ir kelis metus uztruks"... Pasakykit tai šeimoms, kurios nesėkmingai laukia vaikelio 10-20 metų.

Apibendrinant - nereikėtų lyginti dalykų, kurie yra nepalyginami ir apie vieną iš kurių Jūs, matau, supratimo neturit Todėl paprašysiu neįžeidinėti nuo nevaisingumo kenčiančių šeimų tokiais palyginimais, ačiū

vieniems 1litas yra pinigas kitiems 1000lt. tra nusispjauti, esu patirus aborta (jaunystes kvailistes klaida) ko pasekoje teko susidurti su vaisingumo problemom ir moket nemazus pinigus ir nemazus nervus norint susilaukti, zodziu zodziu esu patirus abejas puses, tad pone niekas cia nieko neizeidyneja o issako nuomone, jai jums nepatinka galite neskaityti o siaip supratim a turiu dar ir koki siuo metu esu tokioje situacijoje kad kudiki galiu pamesti bet kada uzsiutas kaklelis, tad pries issisakydama pati vissada isklausykite abi puses o ne karstakosiskai pulti

Na, iš Jūsų šioje temoje rašytos žinutės tikrai neatrodo, kad Jums teko nemažai pasinervuoti norint pastoti ir pan.




O dėl karštakošiško puolimo - šiaip jei kas ir puola, tai esate Jūs. Suprantu - nėštumas, hormonai... Bet gal nusiraminkit ir nereaguokit į viską taip audringai.

Taip pat truputį į lankas nukrypom nuo temos.

Mieloji, pabandyk suimt save i rankas ir gerai apmastyt esama situacija . Gal pavyks save itikint, kad nera taip blogai, kaip atrodo. PIrmiausia siulyciau pagalvot apie tai, ne visad mes valdom savo gyvenima... Dabar jums likimas dave sansa turet vaikeli - galbut tai vienintelis sansas - jei juo nepasinaudotumet, galbut kito visai neturetumet. O jeigu vietoj vaikelio butu rimta liga - ka darytumet tada? tada ne tik Havajai nuplauktu,aktyvi veikla, bet ir sveikata galbut dirbti neleistu... tAD PABANDykit iteigt sau, kad dabar turit zymiai geresni varianta ir pabandykit viska susideliot i vietas. Juolab, kad turite ir finansines galimybes planuot sau naudinga linkme. Pirmiaisia pagalvokit, kad liko apie 7men iki tol, kol negalesite bent trumpam pabegt nuo vaikucio, nes jis visur su jumis bus tuos kelis men . Jeigu pykina, tai liko menuo ir jausites geriau. Del darbo ir finansu, tai geras laikas jums kliuvo - galite but namuose iki metuku ir gauti 100pr. DU vidurkio (tik lubos yra, deja), paskui gryzti i darba, arba rinktis du metus ir gauti 70pr. pirmus, bei 40pr. antrus ir antraisiais dirbti gaunant pilna atlyginima. Mociute jau iniciatyva parode pagalbai - tai puiku , auklyte pasamdysit dar ir galesit ramiai nueit ten, kur norisi, savaitgali islekt kur prasiblaskyt, alkoholio nesibaidyt, jei noresis, kad ir 1 men. mazyli palikus - yra gi misineliai, jei maitint nenoresit ar negalesit (o galbut toks noras atsiras ). O kokia ne tokia tolima kelione galima ir anksciau susiplanuot nei N aujiesiems m. - vis kaip kompensacija vietoj issvajotosios.
Manau, kad po truputi sudeliosit savo mintis ir pastumdysit mintyse savo planus . Tada nebeatrodys viskas taip baisiai... O dabar taip staiga jus visos tos mintys ir hormonu audros ,,uzpuole", kad tikrai ne taip lengva su viskuo greitai susitvarkyt... Bet, manau, pajegsit.
O gal pasiulykit teciui po kokio pusmetumo auginimo atostogu vietom susikeist? Jus i darbeli, o tetukas namuose su maziuku - gal tada bent kiek supras, kaip jus jauciates .

Agvill, turbūt, suprantate, kad ir dirbtinis apvaisinimas pastojimo čia ir dabar negarantuoja, ir be to - poroms, kurios planuoja iki metų, nerekomenduojamas. Mūsų troškimui susilaukti vaiko metų dar nėra, taigi, vieninteliai pasirinkimai, kuriuos aš turiu dabar - tai tam tikri tyrimai, žinių kaupimas ir pan. Tačiau kažkokio įrankio pastoti būtent artimiausios ovuliacijos metu, aš neturiu. Garantijos, kad pavyks kitą ciklą ar dar kitą, ar kad būtų sėkmingas dirbtinis apvaisinimas - taip pat. Tuo tarpu aborto rezultatas visuomet šimtaprocentinis ir užtikrintas.

Šiaip pritariu - savigaila yra blogiausias kelias iš galimų, kuris padėties niekaip nepagerins.

manau tas jausmas kyla del to, kad kudikis vel sujauks jusu gyvenima, vyresnysis vaikas jau paaugintas, jau galima daug ka planuoti, gyventi ne tik del vaiko bet ir del saves. Na o atsiradus mazyliui, vel kokius 3-4 metelius teks derintis prie jo...

O dar, suppykusi, nepaminejau, kad vaikelis tikrai cia del neivyksiancios keliones niekuo detas - is savo pacios kelionines patirties pora tokiu atveju parasysiu - gal pavyks jums irodyt, kad jei jau nenuvyksit siemet, tai tikrai nelemta bet kokiu atveju jums butu buve ten nuvykt siemet, kad ir ne vaikelis - kas kitas butu koja pakises...
Kai buvau dar studente, vaziavau i Paryziu su jaunimo kolektyvu ir buvo numatyta vaziuot per Praha (as labai ten norejau pabuvot). Vaziavo 3 autobusai is musu miesto. Bevaziuojant vairuotojas gavo info apie labai prasta ora Cekijoj ir su autobuso vadove nusprende per Praha nebesukt - vaziavom per Berlyna... Nuvaziave i Paryziu, visgi suzinojom, kad kiti 2 autobusai visgi vaziavo per Praha - ir pataikyk tu man butent i ta autobusa, kuris butent pakeite planus . Antra karta, deja, vel buvo panasiai - vaziavau su kitu kolektyvu kazkur kitur gal po poros ar triju metu, bet bevaziuojant nusprende per Drezdena sukt vietoj Prahos... . Na, zodziu, tik is trecio karto pavyko Praha pamatyt .
Dabar vel panasus dalykai dedas su Sveicarija. Pries mazdaug 10m. nenuvaziavau ten, nes laukiaus. Tada tikrai labai gaila buvo, nes tekainavus butu 400Lt su maitinimu ir nakvyne ta kelione - daugiau jokiu sansu uz tiek nuvaziuot . Pries pora metu, tik jau su seima, taip pat buvom suplanave ten vaziuot per atostogas, bet kaip tik teko gerokai paislaidaut kitoj srity, tad emem permastyt atostogu planus, nes suabejojom, ar begalim leist sau islaidas kelionei... o po poros savaiciu dar ir suzinojau, kad laukiuos . Taip kad nuplauke Sveicarija antra karta...
Na ir kaip nesakyt, kad kazkas be musu musiski gyvenimeli koreguoja? Cia kaip tam posaky - jei jau lemta bus koja issisukt, tai ir lygioj vietoj ar net namuose issisuksi .