Nenoriu vaiko

Suppykusi, jus sauni aktyvi moteris, ir tas vaikelis jums tikrai netrukdys, su leliuku irgi galima visur keliauti, nebe tie laikai, kai moteris pagimdzius vaikeli uzsidarydavo namuose ir niekur pajudet negaledavo. Visur jus nuvaziuosit ir viska pamatysit, ir jusu busimam vaikeliui pavydziu, kad jis tures tokius saunius tevus, su kuriais gales keliauti, uzsiimti ivariausia veikla, sportu, isvykom, piknikais ir t.t. Tiesiog jusu seima papildys dar vienas narys. Galvokit apie tai. As su savo dukra isidejus ja i nesiokle visur ejau, visur vaziavau, ji buvo su manim kartu nuolatos. Ir viskas sekesi kuo puikiausiai. Taip,kad sekmes ir jums, bus viskas super, pamatysit !

jei jau nekyla minties del aborto, tai tikrai praeis as jums ngl pasakyti kiek laiko tai uztruks, bet patariu maziau apie tai galvoti.
kaip suprantu db tik nestumo pradzia, bet tie 9men lb greit prabega ir jau greitu laiku pradesit pirkti vaikuciui rubelius, lovyte, vezimuka..atsiras pilvukas ir pajusite judesius viskam tik reikia kantrybes..

musu seimoje jau pagal grafika veluoja pasirodyt antras vaikutis ir nekantraudami jo laukiam taip pat kaip ir pirmo tiesa savo busto neturime(nuomojames nama), nevairuojam abu, siuo metu dirba tik vyras, o as dekrete. pinigu grebliu negriebiam, bet ju pilnai uztenka ir neskaitom savo gyvenimo suparalizuotu juk i pasauli isleisim jau antra savo meiles ,,kurini,, del kurio abu kasdien keliames is ryto ir darom viska, kad jam nieko netruktu

*Manau, kad tas atsakingumas šiuo metu Jums koją ir kiša. Esate racionalus žmogus, ar ne? Mėgstanti viską tiksliai susiplanuoti, sunkiai priimanti netikėtus posūkius, ypač tokius, kuriems neturite jokios kontrolės? Dažniausiai vadovaujatės protu ir retai kada leidžiate širdžiai, emocijoms Jus kažkur vesti? O Jūs pabandykite bent trumpam užliūliuoti savo racionalumą ateities vaizdiniu: Jūs, apsirengusi ne griežto stiliaus darbiniu kostiumėliu (nežinau, ar tokius dėvite, bet tarkim ), o laisvalaikio rūbais žiūrite į savo miegantį kūdikėlį. Patikėkite - niekas galvos nepravalo geriau, nei savo vaiko ramaus, tyro miego stebėjimas, tolygaus kvėpavimo klausymasis, sapnuotų šypsenų skaičiavimas... Ir Jūs esate viena iš tų palaimintųjų, kuri galės tai daryti! O kur dar vėliau būsiantys pirmieji žingsniai, putlių pirštukų apkabinimai, bedantės šypsenos, dalijamos artimiausiems žmonėms ir t.t. Prieš tuos dalykus nublanksta visi atsakomybės jausmai, telieka meilė. Patikėkit, iš patirties kalbu...

**Labai teisingas klausimas, tas pirmasis. Tik kitokiom spalvom reiktų jo savęs klausti. Ne "kodėl aš?", priimant tai kaip bausmę, o "tikrai??? AŠ??", priimant tai kaip dovaną. "Kodėl dabar?" - o kodėl ne? Todėl, kad kelionę į Havajus susiplanavot? Juokai ta kelionė Va išsivaikščios ta hematoma ir nuvažiuosite kur nors su mylimu vyru. Nėščiosios kuo puikiausiai keliauja į tolimus kraštus, poilsiauja (aktyviai ar pasyviai). Dėl nėštumo nieko aukoti nereikia, nėštumas - ne liga Jūsų atvejas truputį kitoks dėl hematomos, bet ji išsivaikščios ir viskas bus gerai. Nėščiosios kuo puikiausiai ir sportuoja, ir išvykomis su draugais mėgaujasi

***Žinokit, nieko keisto, kad būna slystančių dienų. Aš va nenėščia, bet spėjau jau gerokai nužliumbti ir taip sau bei vyrui sekmadienį gerokai apgadinti dėl visiško menkniekio (aišku, man tai neatrodo menkniekis, greičiau pasaulio pabaiga ), tad ką jau apie nėštukę, įaudrintais hormonais bekalbėti
Verkite, rėkite, šaukite - visas blogas emocijas išliekite lauk. Geriau taip, nei kaupti viską savyje neva "kad vaikelis nieko nejustų". Geriau viską išleisti ir būti švariu vidumi, nei išoriškai neparodyti, bet viduje pamažu irti. Tik nepamirškite perspėti vyro, kad Jums kaip ir viskas gerai, tik taip bandote su esama situacija susigyventi, kad neišsigąstų vargšas
Puikiai suprantu, kad nesinori sėdėti ir laukti, kol ateis tas išganingasis momentas "eina sau, kai faina, aš laukiuosi ". Bet Jūs jau labai daug darote - pripažįstate pati sau, kad nėra viskas taip, kaip, Jūsų įsivaizdavimu, turėtų būti; ieškote galimybių tai pakeisti; analizuojate savo jausmus, netylite. Galbūt tai atrodo nedaug, tačiau iš tikrųjų tai yra didžiuliai žingsniai susitaikymo su esama padėtimi link.

Tai labai Jus sveikinu ir linkiu kuo geriausios kloties su nauju leliuku Matot, tas ir absurdiskiausia, kad realiai man (ir vyrui) gyvenime nieko netruksta, taciau dziaugsmo nera (man). Jus sugebate dziaugtis tuo, kuo turite ir as Jums pavydziu to jausmo, nes tokie zmones laimingi Be to, dar kolkas nezinau, ka reiskia gyventi del kito. Taip, myliu savo vyra, daug del jo padarau.. bet jis ir be manes isgyventu. Vaikas tai ne, as leliukui nepasakysiu, palauk, nes mama dabar tingi Tiesiog ta atsakomybe atrodo nesuvokiamai milziniska.

Savo vyro vaiko as tikrai noriu, del to neabejoju. Bet ne dabar. Zinoma, o kada, tai tikrai nezinau. Uztat gal ir teisingai zmones sako, kad nera vaikui tinkamo laiko

O dar žmonės sako, kad vaikas dažnai pats pasirenka tinkamiausią laiką
Rodos, Jūsų atveju taip ir nutiko

Aciu, tikiuosi taip ir bus Mano vyro nuomone, po metu as isvis nesuprasiu, ko stresavau ir busiu labai laiminga Paziuresim.

HappyAngel, zinoma, taip, man labiausiai patinka, kai viskas vyksta pagal mane (mano plana) ir tada as nejauciu jokio streso, nes viskas yra "under control". Zinau, kad nera gerai toks kontroles lygis, tiesiog jo nebuvimas siuo metu man sukelia didziulia panika. Daznai galvoju apie emocijas, bet retai joms pasiduodu. Taciau va siuo konkreciu atveju niekaip negaliu saves itikinti, kad vaikas tai dziaugsmas man Mano vyras sako, kad jam nesuvokiama mano panika, mat vaikas ir teva turi, t.y. ji ir as galesiu kada noresiu iseit pavakarieniaut su draugemis, pasportuot ir pan. Tuo metu jis su malonumu priziures leliuka (o ir darbas jam taip leidzia). Visgi man atrodo, kad mamos atsakomybe yra kur kas didesne ir kad as niekada daugiau gyvenime negalesiu atsipalaiduoti, nes visada ir visur pergyvensiu del savo vaiko, pradedant nuo absurdisko,ar jis dar kvepuoja (taip vaikysteje isgyvendavau del savo brolio), baigiant tuo, ar niekas jo neuzgavo, nenuskriaude, ar kojinytes tos uzdetos ir t.t. (padrikos mintys).

Kalbant apie kita dalyka, zinoma, vaikas yra dovana.. Juk daugybe poru deda nesuvokiamas pastangas, kad tik galetu susilaukti leliuko, bet... o man siuo atveju net pastangu nereikejo.. Zinoma, kai taip paziuriu, supranti, kad is tiesu esi palaiminta. Bet, kaip zinia, kiekvienam savos problemos didziausios Mane gal kas labiausiai gasdina, ne tai, kad dabar as turesiu tuo vaiku rupintis, galu gale, kai jis gims, man bus jau ir visi 28, bet tai, kad niekada negalesiu isjungti "mamos vaidmens" ir taip visa gyvenima. O jeigu as nenoresiu, o jei tingesiu ar dar kazkas man bus. Gal tai absurdiski svarstymai, bet va taip va as jauciuos.

Ir aisku, kad suvokiu, kad kelione galiu atideti. Tiesiog mane pykdo, kad o kodel as tureciau savo norus aukoti vardan kazko kito Juokavau cia visa pavasari su draugemis, kad stai, nuvaziuosime su vyru i havajus ir tada galesime "daryti" vaika deja, likimas pakoregavo planus

Mano vyras jau mate savo brolio zmona, del to, kaip jis man siandien pasake, galiu rekti ant jo kiek tinkama, galiu ji iskeikti, galiu jo nekesti, jis tai priima kaip mano nestumo pasekmes ir su viskuo susitaikys. Jo nuomone, tureciau atsipalaiduoti ir ilsetis, tik kad man niekaip neiseina. As va be atvangos interneta narsau Tikrai labai noreciau atsikelti su mintimi ir pasakyti, wow, tu laukiesi ir tu turesi savo ir savo mylimiausio vyro kurini. Matyt, sitos dienos teks palaukti dar siek tiek.

Man kas dar asmeniskai itin sunku - tai, kad nei viena is artimu draugiu ne tik kad neturi vaiku, taciau netgi neturi tos tikros realios poros.. Baisu, kad busiu nustumta i sali toj draugystej, kad neidomu bus klausytis apie pampersus ir kosytes. Na, turbut visos busimos mamos susiduria su puokste siu isgyvenimu, gal ne visos pasisako Bet kuriuo atveju, aciu uz laika, skirta atsakymams man rasyti

suppykusi, vien faktas, kad moteris yra mama, neatima iš jos galimybės nenorėti, tingėti Jūs turite didžiulę dovaną šalia - supratingą ir kartu lauktis, gimdyti ir auginti pasiruošusį vyrą. Patikėkite, didžiulis procentas moterų to neturi.
Man irgi būna dienų, kai aš tingiu. Ir visai nenoriu eiti ruošti dukteriai pusryčių, nuvalyti užpakaliuko ar sušukuoti lėlei plaukus. Čia dabar turbūt būsiu pomidorais apmėtyta, bet realybė yra tokia. Nesu vien mama, esu dar ir moteris, žmogus, turintis teisę į savo laiką. Mano vyras tai puikiai supranta ir perima vairą į savo rankas. Tad ir išsimiegoti savaitgaliais gaunu, ir savo ramybės valandėles turiu, taip pat ir su draugėmis pasisėdėti išlekiu (jau kai privardinau, tai susidaro įspūdis, kad tik sau laiko ir teskiriu Ne, taip tikrai nėra). Dirbu, mokausi, savanoriauju - veiklos apsčiai. Dukrelė tam tikrai netrukdo.
Dėl draugių labai nepaguosiu - greičiausiai dalis jų nubyrės. Tačiau vėliau, kai susiras savo antrąsiasias puses, pradės kurti šeimas, jos grįš Taip jau susidėlioja viskas.
Taip pat galite prisijungti prie čia, forume, bendraujančių nėštukių-sausinukių (juk Jums sausį gimdyti išeina?). Patikėkite, nustebtumėte sužinojusi, kiek artimų draugysčių susikūrė taip susipažinus

supykusi - as jauciausi lygiai taip pat kai suzinojau kad laukiuosi Musu atvejis truputi panasus, tik kad mes abu vyresni ir mano vyras labai norejo vaiku ir planavo dziaugsmingai o as nelabai norejau ir dar tyliai tikejausi atidet "kazkuriam laikui" - bet vaikai ateina tada kai jiems laikas Mano pirma reakcija buvo asaros ir pyktis, ant vyro pykau ziauriai kai jis taip atvirai dziugavo, nes man neatrode kad yra cia ko dziaugtis, galvojau "ot kvailys"... Galvojau apie viska kas manes laukia - sudarkyta figura, atidetas suplanuotas atostogas tolimuose krastuose, komandiruote i Rio de Janeiro i kuria nepavyks nuvykti, bemieges naktis, prarastas drauges ir galu gale labai patogaus ir gero gyvenimo pasikeitima i nezinia....
Bet bent jau man sirdis eme atsileidinet kai pirmojo echoskopo metu gydytojas parode ekrane plakancia sirdele.
Tam tas nestumas ir trunka taip ilgai kad moteris galetu apsiprast su nestumu ir ta mintim kad i seima atkeliauja kudikis.
Beje - aplink mane daug pavyzdziu kur moterys gimus kudikiui tikrai neaukoja nei gyvenimo nei pomegiu, tik trupuciuka suletina tempa - bet viskas imanoma ir as pati tai matau savo akim
Leiskit sau papykt ir saves pasigailet, nieko blogo tame nematau, galima ir nuzliumbt gerai viena kita karta, kad tik palengvetu - o veliau tai tikrai pasikeis, pamatysit Sekmes!

suppykusi, nieko baisaus, kad nei viena is draugiu neturi vaiku pas mane daug maz polygiai draugiu su vaikais ir be vaiku ir sugebam laikas nuo laiko susirinkti visos kartu ir smagiai praleisti laika juolab jei drauges geros, tai zinokit net nepajusit kaip jos prades derintis prie jusu ir i sali nenustums
tai, kad patariu atsipalaiduoti ir megautis tuo auganciu jusu viduje dziaugsmu

p.s - vaikui zinokit db daznai pasakau, kad mamyte tyngi pvz atsikelti ar uznesti ji virsun laiptais, bet veliau nusisypsau ir vistiek einu ir padarau..tik skirtumas tas, kad jei siaip kas patrukdo mano tyngejima, tai susinervinu, bet jei sunus mane isjudina, tai tas tik kelia dziaugsma jau lb greit pajusit tuos visus motinystes dziaugsmus

HappyAngel, gal cia tik as spalvas sutirstinu is tu savo nervu ir abejoniu Gal ir as toliau jausiuos moterimi, o ne vien kosyciu, uzpakaliuku ir t.t. verge (kaip kad man atrodo dabar, kad bus). Sunku man dar susivokti is tiesu

Vyras mano is tiesu saunus, kartais ir pati sau uzduodu klausima - ir kiek laiko jis tai pakes (mano isterijas), ir kaip jis jauciasi, kai as jam sakau, kaip nenoriu JO vaiko ir dargi reikalauju suprasti mano nenora.

Man terminas nustatytas 2013 m vasario 2 d., bet taip sakant, Dievulis tezino, ar leliukas sausi, ar vasari uzsimanys gimti As jau cia prisiskaiciau ivairiu straipsniu, kad jei vaikas yra nelaukiamas, jis tai jaucia ir samoningai stengiasi uztesti savo gimima
Papildyta:


Dziugu, kad ne as viena tokia As is pradziu lyg ir normaliai sureagavau, bet kuo toliau, tuo blogiau man daresi. Esu kelis kartus sapnavusi nestuma ir gimdyma ir vaiksciojau apdujusi, tikejausi, kad pabusiu ir suprasiu, kad cia tebuvo sapnas.. Deja

Ant vyro tai as irgi zveriskai pykau. Atrodo pykau tiek, kiek tik galejau supykti, tiesiog fiziskai norejau ji prilupti. Po to atsileido tas noras, na o siandien ir vakaro velgi pykstu iki pazaliavimo ant jo

Visi pozityvus pavyzdziai mane ikvepia teigiamai, kad ir as susidorosiu su siuo issukiu. Is viso apie save gyvenime visada galvojau, kad kad ir kas beatsitiktu as surasiu iseiti ir puikiai padejo man sitas mintis ivairiose situacijose, na bet sita, atrodo, kad ir smegenis, ir kuna suparalyzavo Tikiuosi, geresni laikai ne uz kalnu

Nežinau, ar ne per vėlai rašau, bet nuoširdžiai patariau tiek Jums, tiek bet kuriai susiduriančiai su tokia problema moteriai pirmiausia pasikonsultuoti su psichologu. Ši problema yra gana paplitusi, ir ištyrinėta, ir pataisoma. jeigu jau vieną vaikelį užauginote - reiškia, apskritai jūsų santykis su vaikais nėra neigiamas, tiesiog reikia įsgilinti į save, savo pojūčius, ir išsiaiškinti, iš ko ji kyla. Kad ir kaip neįtikėtina tai atrodo, priežastys gali būti banalios fizinės - hormonai, bendras menkas tonusas... Čia nereikėtų sbarstyti, gerai ar blogai nenorėti vaiko - reikia išsiaiškinti, kodėl nenorima vaiko. Mat abortas sukels tik dar didesnę vidinę sumaištį ir gali priversti prie gilesnių traumų.
Papildyta:


Nu vat, saau, kad per vėlai rašau. Ir šiaip, kiaura galva - pažiūrėjau, jau tų pačių minčių esu prirašiusi
Papildyta:

suppykusi, sveika, miela drauge - aš lygiai taip pat mėgstu kontroliuoti situaciją. ir žinot, nuo ko nelaiminga? Nuo to, kad nepastoju!!! Ir taip pat negaliu to kontroliuoti.

Taigi, pabandykite įsivaizduoti atvirkštinę situaciją: visus Havajus atidėjot, numatėt vietą lovytei, pripratote prie labiau suderinamos su motinyste dienotvarkės, pasiruošėte, ir... jis NEATEINA! Ką darote? Ogi tą patį, ką ir abar - blogai jaučiatės ir klausiate forume, ką paskaityti ir kaip mąstyti, kad tai praeitų - bent jau iki momento, kol tas kūdikis, kurio atėjimui taip atsakingai pasiruošėt, ateis.

Jūsų problema, manau, kyla ne dėl vaiko noro/nenoro, o dėl netikėtos būtinybės pakeisti savo planus. Vaistas - neplanuokite taip toli. Man pasidarė kiek lengviau, kai aš nustojau skaičiuoti, kurį mėn. gimtų mano vaikelis, jeigu štai šį ciklą pastočiau ir pan. Kartais nėra ko žvilgčioti į ateitį - bent jau tuomet, kai ji išsprūsta iš kontrolės. Jeigu nėštumas jumi taip pakerta, tai ką darytumėte, jeigu netektumėte stambis dalies pajamų ar susidurtumėte su rimtu susirgimu? Čerpes pamestmėte ar vis tik pabandytumėte prisitaikyti, kovoti ir gyventi toliau?