Nenoriu vaiko

Na va, Jūs ir šeimą sukūrusi, ir pasiturinčiai gyvenat, o aplanko panašūs jausmai kaip ir mane nėštumo pradžioje.
Pati pastojau dar mokydamasi 12toje klasėje, nors su sužadėtiniu idealūs santykiai ir leliuko abu troškom, bet pati, kai dar nežinojau, jog esu pastojusi, depresavau be paaiškinamos priežasties. Na, o kai sužinojau, tai taip pat verkiau, galvojau kam man čia reikia, SUSIGADINAU (o ne leliukas sugadino) gyvenimą. Nes jau lyg ir buvau nusprendus pradėt saugotis (per vėlai), planų susikūrus, bet tada, kai mažiausiai tikėjausi ėmė ir įsitaisė mažylis pilve. Tad isterijų ir man buvo, bet su laiku susitvarkė tos mintys, o dabar net ir turėdami daug problemyčių labai laukiam šio stebūkliuko.

as jums pritariu 100proc. as asmeniskai pajutai tiksliau pripazinau kad pas mane zmogus-leliukas kaip tik pradejo judeti ir tai tik 22sav.tada pradejau mastyti kitaip, o iki tol man buvo sunku su minciu gausybe .............

Ir man taip pat Ir apskritai man sunkiai atejo suvokimas apie nestuma, i vaiku prekiu parduotuve uzejus panika apimdavo Dabar jau apsipratau, nei vezimukai nebegasdina, nei rubeliai nei kiti kudikiski reikmenys Dziaugiuosi ir laukiu
Kiekvienam tai ateina vis kitaip, man pavyzdziui ilgai buvo baisu to kaip pasikeis musu gyvenimas gimus kudikiui, tiesiog tiek metu labai komfortabiliai ir patogiai gyvenom, darem ka norejom, kada norejom, vazinejom po visa pasauli ir niekas musu nestabde. O nuo siol viskas bus kitaip, todel naturalu kad yra daugiau ar maziau nerimo. Esu tikra kad pasiilgsiu savo ankstesnio gyvenimo budo, taciau tikiuosi kad kudikis tai atpirks su kaupu. Kita vertus jau tyliai sau planuoju atostogas kitiems metams tolimuose siltuose krastuose - tikiuosi kad mociute nepaves

tikiuos kad ir manes mociute nepaves sekmes jums

o vat kai gims vaikutis, net ir turint dideliu problemu jos visos nublanks kai ziuresit i savo vaika ir zinosit, kad viska darot del jo

Labai aciu uz nuomones manau viskas issisprende i gera puse neprireike daktaru pagalbos, nei siaip kokiu specealistu. pasikalbejau su vyru ir jis daug labai padejo kad pradeciau kitaip galvoti... As labai nesusitvarkau su savom nuotaikom ir hormonais, nenoras baigesi, tereikejo tik laiko, noro labai didelio dar nera bet tikiuosi kaip jus ir raset jog su laiku ir jis ateis tikrai labai dekoju uz palaikyma ir supratima

na va kaip dziugu, kad jau po truputi pradedat megautis nestumu
o del nuotaiku kaitu, tai 100% jus suprantu..man paciai lb ilgai kunkuliavo hormonu audros..

Sveiko visos, noriu pasidalinti ir savo istorija, nes jauciuosi butent kaip temos autore. Biski pakopinsiu, nes buvau pradejusi kita tema

Taigi situacija yra tokia, kad pries pora savaiciu suzinojau, kad laukiuosi.. is tiesu vaikutis visiskas netyciukas. Abejoniu del to, ar gimdysiu nekilo, vis tik nesu piemene (27 m.) ir siaip tiesiog, manau, nesiryzciau taip pasielgti. Busimo leliuko tevelis yra, jauciasi labai laimingas, myli vaikus ir ju troksta, taip pat ir as jauciuosi mylima, saugi ir t.t. Zodziu, kaip moteris tikrai santykiuose su juo jauciuosi puikiai. Be to, iskart ji sutikusi, zinojau, kad tai yra vyras su kuriuo noriu susilaukti vaiku

Tai stai, kaip visi ir sako, gyvenimas lyg ir puikus. Mums nieko netruksta, abu esame dirbantys, gerai uzdirbantys, turintys savo namus ir t.t. Beda tokia, kad manes tas vaikas tiesiog nedziugina ir as jauciu pati, kad as jo nemyliu ir nenoriu (nors apie nestumo nutraukima nesvarstau). Priezastis yra be galo egoistiska - nes tiesiog as jo dabar nenoriu, atrodo ne laikas, dar tas anas nepadarytas, is kitos puses lyg ir niekada tada nebus laikas... Jauciuosi tarsi mano gyvenimas baigtas ir dabar prasides visas begiojimas apie vaika (kurio as dabar netrokstu), be to, del esancios hematomos siuo metu privalau atsisakyti absoliuciai visko - nekalbu apie alkoholi (nesu alkoholike ), taciau apie megstama veikla - sporta, aktyvu laisvalaiki, isvykas su draugais ir t.t. Taigi jauciuos tarsi buciau nubausta.

Labai noriu paprasyti nesmerkti manes del mano egoizmo, tai as pati suprantu. Suprantu ir tai, kad vaikuciui nera gerai, kai as jauciuosi taip blogai ir tokia nelaiminga, juk jis viska jaucia Zinau, kad daugelis pasakys, kad kai pamatysi savo vaika, nesuprasi, kaip galejai taip galvoti (sitam forume ne viena tema perskaiciau ieskodama atsakymo ar paguodos). Galbut taip ir bus. Tiesiog as nenoriu laukti to leliuko su neapykanta, noriu, kad jis jaustusi mylimas ir laukiamas ir visu pirma mamos. Todel galiausiai prieinu prie savo klausimo - galbut kuri nors taip jautetes? Kaip susitaikete su esama padetimi, ja prisijaukinote, kaip pradejote dziaugtis busimu vaiku? Kada tai ivyko? Gal skaitete kazkokia literatura ir galetumete rekomenduoti, o gal ir kokios meditacijos padeda

Tiesa, leliuko tevelis mano, kad man hormonu audros, kurios praeis Na, o drauges taip pat sako pavydincios mano gero gyvenimo. Tai sakau ne noredama pasigirti, o tiesiog toks aplinkiniu poziuris mane dar labiau vercia jaustis beviltiskai - kaip as turedama viska, apie ka gali svajoti mano metu moteris, galiu jaustis tokia nelaiminga ir sitaip nenoreti savo vaiko? Juk gyvenime buna daug didesniu problemu

Maciau cia ivairiu nuomoniu, atseit mazytis leliukas nieko nejaucia - maniskis 8 savaiciu. Tebunie, as lieku prie savosios, kad vis tik jaucia ir del to noriu tu minciu atsikratyti ir nenoriu laukti savaime, kol jos praeis. Be to, esu labai daug pazistama su psichologija (tik ne siuo aspektu ) ir man literatura tam tikrais gyvenimo momentais yra padejusi, tai ir galvoju, gal kazka galetumete rekomenduoti Galu gale pergyvenu ir as pati be galo, istisai verkiu, prastai miegu ir vyrui nervus edu. Dargi be atvangos ji kaltinu, kad jis visiskai nesupranta manes

SUPPYKUSI, maziau jus kvarsinkit sau galva
hormonu audros atakuoja, bet veliau tai praeis o jei ne tai pajutus vaikucio judesiukus visos negandos tikrai pasibaigs gero nesiojimo jum

o jeigu nepraeis? juk, deja, kad ir kaip bebutu, yra mamu, kurios ir gimusiu savo vaiku nekencia... is kitos puses tada, kada praeis? Po menesio, dveju ar puses metu As pati be galo blogai jauciuosi tokioje neapykantoje, priedo, kad atrodo, kad gyvenimas paralizuotas ir ranka nekyla net lovos pasiklot

suppykusi, bet juk apie abortą net minties neturit, ar ne? Reiškia, nesate visiškai abejinga tam vaikučiui
Dabar nesupykite, kad taip pasakysiu, nes ne asmeniškai Jums taikau (o ir kaip galėčiau, Jūsų nepažinodama), tiesiog pastebėjau tokią tendenciją: dažniausiai vaikučio nenori tos moterys, kurios gyvenime turi daug (finansine prasme). Jos gali sau daug leisti - pramogos, kelionės ir t.t. - ir puikiai supranta, kad, pastojus, o vėliau ir pagimdžius, kai kurias linksmybes teks apkarpyti arba gerokai adaptuoti (apie fizinę reikalo pusę kalbu).
Gink Dieve nesakau, kad visos, gerai gyvenančios, yra materialistės ir į vaikus kaip į kažkokią kliūtį žiūri, tačiau tokia tendencija yra.

Jei esate artima su psichologija, turbūt žinote ir saviįtaigos reiškinį Mano patarimas būtų toks: susirašykite visus pliusus, kuriuos atneša nėštumas ir vaikelio atsiradimas ir kiekvieną dieną juos sau paskaitykite.
Tiesiog manau, kad Jums reikia laiko persukti smegeninę kita linkme. Pora savaičių - trumpas laiko tarpas. Ir planuojančioms vaikus būna kartais sunku patikėti, kad testas teisybę rodo, o ką jau kalbėt, jei vaikutis yra netyčiukas
Neužprogramuokite savęs tomis negatyviomis mintimis, negalvokite apie tai, kas būtų, jeigu būtų ("juk, deja, kad ir kaip bebutu, yra mamu, kurios ir gimusiu savo vaiku nekencia... "), tiesiog dirbkite su savimi dabar. Paskaitykite internete, kaip vystosi Jūsų vaikutis, "aukite" kartu su juo. Juo labiau, kad ir mylimo žmogaus palaikymą turite

HappyAngel, visu pirma labai aciu uz nuosirdu atsakyma Taip, Jus visiskai teisi - as nesu jam abejinga. Bet gyvenime esu be galo atsakingas zmogus ir todel vaiku noreciau rupintis is meiles, o ne is tiesiog atsakomybes ir zinojimo, kad neturiu pasirinkimo

Kitas dalykas, Jus visiskai teisi ir del to, kad butent del dideliu galimybiu ju atsisakyti sunku. As kaip tik taip ir jauciuosi, tarsi is manes kazkas kazka atima. Ir tik is manes, nes vyrui tai nieko nereikia atsisakyti, jo gyvenimas nesikeicia arba keiciasi tiek, kiek jis samoningai ir turedamas pasirinkima taip nusprendzia. Man kaip tik ir atrodo, kad butent as turiu visko atsisakyti, kad ir per naujus metus jau suplanuotos keliones i havajus. Mama sako, nieko tokio, gi nuvaziuosite po 2 metu, kol as anuka ziuresiu. Zinoma, kad nieko tokio, tai as puikiai suprantu PROTU. Emocijos gi sako kai ka kita... kodel as? kodel dabar? ir kodel del ko nors tureciau kazko atsisakyti.

Siaip ar taip, tikrai stengiuosi mastyti pozityviai.. Taciau buna tokiu dienu, kaip pavyzdziui, sis savaitgalis, kad atrodo, zeme slysta is po koju ir asaros rieda. Deja, i mane ziuri nuostabos kupinos akys - ko as tokia nelaiminga Labai nemegstu nezinomybes situaciju, tad ir ieskau kazkur atsakymu, paguodos, galu gale tiesiog supratimo.