Bet deja, taip kartais nutinka. Tokias mintis vertėtų vyti kuo toliau ir kuo greičiau. Nes jei kas negero atsitiktų, kaltintumėt tik save. O taip deja, irgi dažnai būna.
Ne, tai nėra normalu
Bet deja, taip kartais nutinka. Tokias mintis vertėtų vyti kuo toliau ir kuo greičiau. Nes jei kas negero atsitiktų, kaltintumėt tik save. O taip deja, irgi dažnai būna.
Bet deja, taip kartais nutinka. Tokias mintis vertėtų vyti kuo toliau ir kuo greičiau. Nes jei kas negero atsitiktų, kaltintumėt tik save. O taip deja, irgi dažnai būna.
QUOTE(WannaBeWithYou @ 2013 09 19, 22:13)
Tokias mintis vertėtų vyti kuo toliau ir kuo greičiau. Nes jei kas negero atsitiktų, kaltintumėt tik save. O taip deja, irgi dažnai būna.
Ai, šiaip ar taip moteris, mama bet kuriuo atveju - kalta ir atsakinga, tai koks skirtumas
Supykusi, Netobula - labai įdomu , kaip jums sekasi dabar?
Manau, kad Sm/e tokias temas gvildenti yra labai slidus reikalas. Kiekviena ateiname su sava patirtimi ir skauduliais. Pasidalink negalinčiai susilaukti vaikų moteriai, ar moteriai po kelių persileidimų, ar netekusiai kūdikio moteriai, kad nėštumas, švelniai tariant, nedžiugina - ir ji sureaguos labai asmeniškai, per savo patirties prizmę, ir dar mintyse palinkės - va, persileistų ji, kitaip čiulbėtų. Komentaruose už tarsi racionaliai, adekvačiai dėstomų minčių prasiveržia "tamsieji šešėliai" - pyktis, neteisybės jausmas, tam tikras bejėgiškumas ir noras "pamokyti nenaudėlę", kuriai, visig, pasisekė labiau, nei tau, gerajai, "teisingajai"...
Pasidalink šiomis mintimis su moterimi, kuri laukiasi pirmo kūdikio, turi labai rūpestingą, švelnų vyrą, turi pagalbą nėštumo metu - tiek fizinę, tiek emocinę, ir ji nesupras, kur čia problema.
Pasidalink šiomis mintimis su moterimi, kurios gyvenimo tikslas ir prasmė - penki vaikučiai, cinamonu ir pyragu kvepiantys namai, smagus šurmulys aplinkui - ir ji pagalvos, kad tau ne visi namie.
Manau, apie tai būtų gerai kalbėtis su žmonėmis, kurie savo laiku patyrė panašius jausmus. Verdiktai "normalu" ar "nenormalu", moraliniu pranašumu grindžiamas spaudimas "tu privalai pamilti tą vaiką" arba "privalai kažurr nukišti, nustumti tas visas mintis" - nieko neduos, tik norą pabėgti nuo tokios diskusijos ir pašnekovių kuo toliau.
Aš šiu metu laukiuosi...Bent iki penkadienio taip maniau...Pradėjo teplioti, nuvykau i ligonine daktares nuosprendis negailestingas nesivystantis neštumas...Dar ji tyliai suburbuliavo kad GAL BUT as pastojau veliau(ir nestumas mazesnis nei aštuonių savaičių)...Tai nuo penktadienio nakties su vyru tik ir gyvenam ta mintimi kad pastojau veliau ir mūsų ryžiukui viskas yra gerai 
Per ašaras kelio nemačiau...Miegoti negalejau...Sudužo visos mano viltys...Esu visiskoje neviltyje 
Net neisivaizduoju kaip reiks vel dirbti...Kaip vėl gyventi kaip niekur nieko...Kyla klausimai "už ką man taip" juk nei rūkau, nei geriu..su vyru savo mažyli planavom...Rūpinomes savo sveikata...Šiai dienai atiduočiau nežinau ką kad man nuejus pas daktara rytoj jis pasakytu kad viskas yra gerai ir kad mūsų ryžiukas yra sveikas...Nesvarbu kad neštumas buvo/yra toks mažas...Ir tegul niekas man nesako kad man neturėtu buti skaudu..Bet man labai skauda Tikrai jokiai neštukei šito nelinkėčiau...
Kodel apsirūkiusios moterys pagimdo sveikus vaikus...Kodel sveikus gimdo tokios kurios jos vos gimusius išmeta i tualetą
Nesuprantu ir nesuprasiu tavęs..Kaip galima nekęsti savo ryžiuko jei jis nuo mylimo zmogaus...O Dieve..kodėl tokia neteisybė? Kodėl tiems kurie tikrai nori ir myli ta vaikiuka nuo pat tos dienos kai pamato dvi juosteles ant NT šitaip nesiseka??
Turi Dievo dovana...Esi neščia..Tuom reik džiaugtis ir laukti vaiko...
Papildyta:
Nepaziurejau kad tema tokia sena
Per ašaras kelio nemačiau...Miegoti negalejau...Sudužo visos mano viltys...Esu visiskoje neviltyje Net neisivaizduoju kaip reiks vel dirbti...Kaip vėl gyventi kaip niekur nieko...Kyla klausimai "už ką man taip" juk nei rūkau, nei geriu..su vyru savo mažyli planavom...Rūpinomes savo sveikata...Šiai dienai atiduočiau nežinau ką kad man nuejus pas daktara rytoj jis pasakytu kad viskas yra gerai ir kad mūsų ryžiukas yra sveikas...Nesvarbu kad neštumas buvo/yra toks mažas...Ir tegul niekas man nesako kad man neturėtu buti skaudu..Bet man labai skauda Tikrai jokiai neštukei šito nelinkėčiau...Kodel apsirūkiusios moterys pagimdo sveikus vaikus...Kodel sveikus gimdo tokios kurios jos vos gimusius išmeta i tualetą
Nesuprantu ir nesuprasiu tavęs..Kaip galima nekęsti savo ryžiuko jei jis nuo mylimo zmogaus...O Dieve..kodėl tokia neteisybė? Kodėl tiems kurie tikrai nori ir myli ta vaikiuka nuo pat tos dienos kai pamato dvi juosteles ant NT šitaip nesiseka??
Turi Dievo dovana...Esi neščia..Tuom reik džiaugtis ir laukti vaiko...
Papildyta:
Nepaziurejau kad tema tokia sena
Visi mes gyvename su savomis problemomis, bet daznai reikia tik buti isgirstam, kad butu lengviau. Normalu/nenormalu ispraudzia i ziaurius remus ir dideles kancias. Apsidairykit, kiek aplinkui nelaimingu zmoniu.. Nes juk musu visuomeneje visi gerai zino, kas ir kaip sudeta (ar turi buti). Truputi issiliejau
Is tiesu cia ne ta tema, kur reikia pamokyti, kad privalai noreti vaiko.
O kaip sekasi man? Aciu, kad klausiate, gerai. O istorija mano labai idomi... Tos, kurios mano, kad privalai noreti vaiko, tai tikrai pagalvos, kad mane nubaude/pamoke Dievas/likimas ar kas tai bebutu; as vis tik nebuciau linkus taip manyti
Mano mergaitei vakar suejo 10 men., koreguotas amzius - 7,5 men. Trumpai - ji gime 10 sav. per anksti (gydytojams aptikus, jog stoja jos sirdis (o as jau ilsejausi ligonineje tuo metu ne pirma savaite), sverdama 1060 g, 47 paras praleido ligonineje, is kuriu 30 reanimacijoje. Siuo metu mums viskas puiku, vejames bendraamzius, Izabele - smulkute, bet mergaitei smulkumas nekenkia) Niekada nekeliau sau klausimu, uz ka man taip, ka padariau ir pan., taip pat ir neverkiau, nes niekada man nekilo jokiu abejoniu, kad viskas bus gerai.
O siandien labai myliu savo vaika, bet stengiuos ir savo gyvenima gyventi... Sportuoju, dirbu, kiek iseina, susitinku ir su draugais. Motinysteje nepaskendau. Viskas faina
Is tiesu cia ne ta tema, kur reikia pamokyti, kad privalai noreti vaiko.
O kaip sekasi man?
Aciu, kad klausiate, gerai. O istorija mano labai idomi... Tos, kurios mano, kad privalai noreti vaiko, tai tikrai pagalvos, kad mane nubaude/pamoke Dievas/likimas ar kas tai bebutu; as vis tik nebuciau linkus taip manyti Mano mergaitei vakar suejo 10 men., koreguotas amzius - 7,5 men. Trumpai - ji gime 10 sav. per anksti (gydytojams aptikus, jog stoja jos sirdis (o as jau ilsejausi ligonineje tuo metu ne pirma savaite), sverdama 1060 g, 47 paras praleido ligonineje, is kuriu 30 reanimacijoje. Siuo metu mums viskas puiku, vejames bendraamzius, Izabele - smulkute, bet mergaitei smulkumas nekenkia
) Niekada nekeliau sau klausimu, uz ka man taip, ka padariau ir pan., taip pat ir neverkiau, nes niekada man nekilo jokiu abejoniu, kad viskas bus gerai. O siandien labai myliu savo vaika, bet stengiuos ir savo gyvenima gyventi... Sportuoju, dirbu, kiek iseina, susitinku ir su draugais. Motinysteje nepaskendau. Viskas faina
QUOTE(suppykusi @ 2013 09 29, 23:22)
Tos, kurios mano, kad privalai noreti vaiko, tai tikrai pagalvos, kad mane nubaude/pamoke Dievas/likimas ar kas tai bebutu; as vis tik nebuciau linkus taip manyti
Aš tai manau, kad kiekvienam žmogui, nesvarbu, koks jis bebūtų, yra savas kryželis. Tam tikras kiekis skausmo, kančios, netikrumo ir t.t. Absoliučiai neskausmingai, ramiai, tobulai nugyventi kol kas nepasisekė dar vienam - jei ne dabar, tai vėliau atsiranda kažkoks išbandymas, krizė. O versti visko ant savęs (ar kito), ant Dievo, kuris "pamoko ir nubaudžia" - man atrodo netikslinga. Net labai tobulos mamos susiduria su savo vaikų ligom, kančiom ir kt. Tai - gyvenimas.
QUOTE(suppykusi @ 2013 09 29, 23:22)
O siandien labai myliu savo vaika, bet stengiuos ir savo gyvenima gyventi... Sportuoju, dirbu, kiek iseina, susitinku ir su draugais. Motinysteje nepaskendau. Viskas faina
Šaunu - ir pusiausvyra yra, ir gyvenimo džiaugmsas, ir vaikelis - viskas, ko reikia. Linkiu augti ir sitprėti
Nepatingėjau ir perskaičiau visą temą. Yra pasisakymų, kuriem pritariu daugiau, yra tokių, kuriems visai nepritariau. Mano atvejis toks - nenorėjau nė vieno savo vaiko. Gimdžiau vien todėl, kad toks buvo mano planas - ištekėti ir turėti du vaikus. Tam, kad būčiau "normali" Vaikai auga labiau mylimi ir globojami tėvo nei manęs. Mano požiūris į juos toks, kad jie irgi mano ir aš privalau juos išauginti, bei pasirūpinti, kad jie būtų maksimaliai sveiki, geri, išsilavinę, sportiški. Tai mano projektas. Tačiau mylėti... negaliu sakyt, kad aš juos myliu. Jie man kaip automobilis - man patinka turėti automobilį, tik tiek. Ir dabar negaliu pasakyt, kad manyje kunkuliuoja motinystė, nors, pasirodo, kad laukiuosi jau 8 savaitė. Ar jaučiuos kalta dėl tokių savo jausmų - ne. Senai išmokau sau nemeluoti ir neversti savęs jausti to, ko nejaučiu.
Vaikai auga labiau mylimi ir globojami tėvo nei manęs. Mano požiūris į juos toks, kad jie irgi mano ir aš privalau juos išauginti, bei pasirūpinti, kad jie būtų maksimaliai sveiki, geri, išsilavinę, sportiški. Tai mano projektas. Tačiau mylėti... negaliu sakyt, kad aš juos myliu. Jie man kaip automobilis - man patinka turėti automobilį, tik tiek. Ir dabar negaliu pasakyt, kad manyje kunkuliuoja motinystė, nors, pasirodo, kad laukiuosi jau 8 savaitė. Ar jaučiuos kalta dėl tokių savo jausmų - ne. Senai išmokau sau nemeluoti ir neversti savęs jausti to, ko nejaučiu.
QUOTE(Ciccio @ 2013 10 10, 12:51)
Nepatingėjau ir perskaičiau visą temą. Yra pasisakymų, kuriem pritariu daugiau, yra tokių, kuriems visai nepritariau. Mano atvejis toks - nenorėjau nė vieno savo vaiko. Gimdžiau vien todėl, kad toks buvo mano planas - ištekėti ir turėti du vaikus. Tam, kad būčiau "normali" Vaikai auga labiau mylimi ir globojami tėvo nei manęs. Mano požiūris į juos toks, kad jie irgi mano ir aš privalau juos išauginti, bei pasirūpinti, kad jie būtų maksimaliai sveiki, geri, išsilavinę, sportiški. Tai mano projektas. Tačiau mylėti... negaliu sakyt, kad aš juos myliu. Jie man kaip automobilis - man patinka turėti automobilį, tik tiek. Ir dabar negaliu pasakyt, kad manyje kunkuliuoja motinystė, nors, pasirodo, kad laukiuosi jau 8 savaitė. Ar jaučiuos kalta dėl tokių savo jausmų - ne. Senai išmokau sau nemeluoti ir neversti savęs jausti to, ko nejaučiu.
Vaikai auga labiau mylimi ir globojami tėvo nei manęs. Mano požiūris į juos toks, kad jie irgi mano ir aš privalau juos išauginti, bei pasirūpinti, kad jie būtų maksimaliai sveiki, geri, išsilavinę, sportiški. Tai mano projektas. Tačiau mylėti... negaliu sakyt, kad aš juos myliu. Jie man kaip automobilis - man patinka turėti automobilį, tik tiek. Ir dabar negaliu pasakyt, kad manyje kunkuliuoja motinystė, nors, pasirodo, kad laukiuosi jau 8 savaitė. Ar jaučiuos kalta dėl tokių savo jausmų - ne. Senai išmokau sau nemeluoti ir neversti savęs jausti to, ko nejaučiu.Nesmerkiu, bet niekada to nesuprasiu...
O ir plėstis nenoriu. Per ilgai laukiau, per ilgai sapnavau ir svajojau tai ką turiu ir ką dabar po širdim nešioju.
QUOTE(Ciccio @ 2013 10 10, 12:51)
Nepatingėjau ir perskaičiau visą temą. Yra pasisakymų, kuriem pritariu daugiau, yra tokių, kuriems visai nepritariau. Mano atvejis toks - nenorėjau nė vieno savo vaiko. Gimdžiau vien todėl, kad toks buvo mano planas - ištekėti ir turėti du vaikus. Tam, kad būčiau "normali" Vaikai auga labiau mylimi ir globojami tėvo nei manęs. Mano požiūris į juos toks, kad jie irgi mano ir aš privalau juos išauginti, bei pasirūpinti, kad jie būtų maksimaliai sveiki, geri, išsilavinę, sportiški. Tai mano projektas. Tačiau mylėti... negaliu sakyt, kad aš juos myliu. Jie man kaip automobilis - man patinka turėti automobilį, tik tiek. Ir dabar negaliu pasakyt, kad manyje kunkuliuoja motinystė, nors, pasirodo, kad laukiuosi jau 8 savaitė. Ar jaučiuos kalta dėl tokių savo jausmų - ne. Senai išmokau sau nemeluoti ir neversti savęs jausti to, ko nejaučiu.
Vaikai auga labiau mylimi ir globojami tėvo nei manęs. Mano požiūris į juos toks, kad jie irgi mano ir aš privalau juos išauginti, bei pasirūpinti, kad jie būtų maksimaliai sveiki, geri, išsilavinę, sportiški. Tai mano projektas. Tačiau mylėti... negaliu sakyt, kad aš juos myliu. Jie man kaip automobilis - man patinka turėti automobilį, tik tiek. Ir dabar negaliu pasakyt, kad manyje kunkuliuoja motinystė, nors, pasirodo, kad laukiuosi jau 8 savaitė. Ar jaučiuos kalta dėl tokių savo jausmų - ne. Senai išmokau sau nemeluoti ir neversti savęs jausti to, ko nejaučiu.Niekaip man galvoje netelpa kaip galima nemyleti savo vaiku ir vadinti juos projektu
Na bent sau nemeluoji...
QUOTE(jovitelius @ 2013 10 13, 19:54)
Niekaip man galvoje netelpa kaip galima nemyleti savo vaiku ir vadinti juos projektu Na bent sau nemeluoji...
Na bent sau nemeluoji...aš manau, kad myli, tiesiog ta meilė galbūt kitokia. Kas išvis yra meilė? kiekvienas atsakytų kitaip
Papildyta:
QUOTE(Ciccio @ 2013 10 10, 12:51)
Mano požiūris į juos toks, kad jie irgi mano ir aš privalau juos išauginti, bei pasirūpinti, kad jie būtų maksimaliai sveiki, geri, išsilavinę, sportiški.
o ko tai ne meilė?
QUOTE(Ciccio @ 2013 10 10, 12:51)
Nepatingėjau ir perskaičiau visą temą. Yra pasisakymų, kuriem pritariu daugiau, yra tokių, kuriems visai nepritariau. Mano atvejis toks - nenorėjau nė vieno savo vaiko. Gimdžiau vien todėl, kad toks buvo mano planas - ištekėti ir turėti du vaikus. Tam, kad būčiau "normali" Vaikai auga labiau mylimi ir globojami tėvo nei manęs. Mano požiūris į juos toks, kad jie irgi mano ir aš privalau juos išauginti, bei pasirūpinti, kad jie būtų maksimaliai sveiki, geri, išsilavinę, sportiški. Tai mano projektas. Tačiau mylėti... negaliu sakyt, kad aš juos myliu. Jie man kaip automobilis - man patinka turėti automobilį, tik tiek. Ir dabar negaliu pasakyt, kad manyje kunkuliuoja motinystė, nors, pasirodo, kad laukiuosi jau 8 savaitė. Ar jaučiuos kalta dėl tokių savo jausmų - ne. Senai išmokau sau nemeluoti ir neversti savęs jausti to, ko nejaučiu.
Vaikai auga labiau mylimi ir globojami tėvo nei manęs. Mano požiūris į juos toks, kad jie irgi mano ir aš privalau juos išauginti, bei pasirūpinti, kad jie būtų maksimaliai sveiki, geri, išsilavinę, sportiški. Tai mano projektas. Tačiau mylėti... negaliu sakyt, kad aš juos myliu. Jie man kaip automobilis - man patinka turėti automobilį, tik tiek. Ir dabar negaliu pasakyt, kad manyje kunkuliuoja motinystė, nors, pasirodo, kad laukiuosi jau 8 savaitė. Ar jaučiuos kalta dėl tokių savo jausmų - ne. Senai išmokau sau nemeluoti ir neversti savęs jausti to, ko nejaučiu.Net nežinau... Ne, nei smerkti, nei teisti neturiu teisės, bet ... na, nenorėčiau aš turėti tokią mamą. Ir trečio Jums nereikia, nes vaikai ne automobiliai. Neįsižeiskit, bet aš tokių žmonių bijau.
QUOTE(Vilibor @ 2013 10 14, 10:15)
Net nežinau... Ne, nei smerkti, nei teisti neturiu teisės, bet ... na, nenorėčiau aš turėti tokią mamą. Ir trečio Jums nereikia, nes vaikai ne automobiliai. Neįsižeiskit, bet aš tokių žmonių bijau.
Ne tau spręsti, ko man reikia, ir ko ne. Kokia buvau motina paaiškės tuomet, kai užaugs mano vaikai. Ne seilėtoje ir ašarotoje meilėje slypi geras žmogus. Man pačiai daug mielesni ne tie, kurie užjaučia, o tie, kurie padeda. Kai laidojom tėvą man visai nereikėjo ašarotų tetų užuojautų ir virkavimų, daug rimčiau atrodė tie, kurie santūriai pasakydavo "užjaučiu" ir ištiesdavo voką su pinigais. Su vaikais tas pats. Meilės jiems užtenka, o štai apie discipliną daugelis "mamulėlių" pamiršta.
