Nenoriu vaiko

tai ne siaip sau svarbu: tai neatsiejama. naujagimiui vienintelis pasaulis - jo mama. ir vienintele pirmoji pasaulio pazinimo patirtis - kaip mama juo rupinasi. is to, kaip motina sugeba atpazinti ir patenkinti elementariausius naujagimio ir kudikio fizinius poreikius, formuojasi psichologinis vaiko santykiu su tevais ir pasauliu pagrindas.


tame yra didelis paradoksas: kaip isimyleti ta, kurio tau dar nera. netgi nepaisant to paprasto fakto, kad niekada daugiau gyvenime su tuo zmogumi nebusi tokia artima: jis dabar gyvena tavyje, tavo viduje, nors tu jo nematai. tai pats intymiausias, didziausio artumo laikotarpis. paskui vyks tik palaipsnis atitolimas: fizinis gimimas, "psichologinis gimimas" (antraisiais-treciaisiais gyvenimo metais, kai mazas vaikas ima save suvokti kaip atskira asmeni), galiausiai - nepriklausomybe nuo tevu.

man atrodo, kad paieskas reiketu pradeti nuo meiles sau kaip moteriai. tada atrasi ir meile kitiems.

O sakote, kad gerbiate kitokias...

Žinote, tos "perekšlinio tipo" moterys gali būti tikrai tokios pat puikios/blogos motinos, kaip ir "asmenybės" (imu į kabutes, nes iš nepasidariusių karjeros prasčiokų kartais sklinda kur kas daugiau šviesos nei iš tariamų šviesolių).

Beje, ir tos, kurios labai trokšta savo stebuklėlių ir kitaip nei stebuklėliais jų nevadina, taip pat patiria ir dvejones, ir vidinę sumaištį, ir ieško kelių į tą tikrą ir nesumeluotą meilę. Vienos anksčiau, kitos vėliau mokosi pažinti savo vaik kaip Kitą, ne savęs tęsinį. Šiuo atžvilgiu jūsų emocijos yra identiškos kiekvienos salsvos supermamytės emocijoms, per tai visos praeina - ir asmenybės, ir tokiomis savęs nelaikančios.

Tačiau tų dvejonių ir motinystės kelio ieškojimo vardas nėra "nenoriu vaiko". Vaiko nenoras yra destruktyvus, atmetantis, piktas - ir žinoma, tokia formuluotė, o ne jūsų tikrosios emocijos, kelia "tradicinių" pasipiktinimą.

Jūs piktinatės tuo, kad aplinkiniai nenori vilkti intuityviai suvokiamų tiesų į žodinę formą, ir tiek. Tačiau nebūtina ištarti keleto protingų sakinių, kad atrastum motinystės kelią, pažintum savo vaiką kaip Kitą - daugelis link to juda intuityviai, ir nereikia jų demonizuoti ir aiškinti, kad savo rūpesčiu jie luošina vaiko sielą. Luošina vaikų sielas visi tėvai. Idealių nėra. Protingi, kvaili, asmenybės, genijai - visi tėvai pridaro aibes klaidų, ir jas tiesiog privalu daryti, kitaip Žemę pripildytų nuobodūs, emociškai infantilūs, viskuo vienodai patenkinti ir jokių problemų neturintys vidutiniai žmonės.

Zinote, is tiesu pavargau cia ginti savo nuomone (nes diskusija to negaliu pavadinti) ir irodineti savo normaluma virtualiems zmonems

Matyt, didziajai dalia mamu ir apskritai zmoniu (tai ir vyru tame tarpe) isliksiu nenormali ir nepadori, savanaude ir t.t., nes esame per jauna visuomene, kuri galetu toleruoti kitokius, nei tai "kas yra normalu".

Tai liecia ne tik moteris, nenorincias vaiku ir neturincias "motinisko instinko" (kurio egzistavimo, kaip duotybe per se, netikiu, kaip kazkur jau minejau).

Tai liecia taip pat ir seksualines mazumas, ir nenorincius susituokti (juk jie ne seima), ir norincius sau gyventi, ir galu gale silpnesnius, sergancius, neigalius ir t.t. Galima be galo vardinti.

Zodziu, linkiu sekmes visoms auginancioms vaikus

tau taip pat - sklandzios motinystes ir vertingu atradimu. mylek save.

*as mastau zemiskai- tai yra duota gamtos, kaip visiems zinduoliams...ir visa kita, kuo uzsiima zmones, tikrai ne smulkmenos- man kelia neapsakomai didele pagarba ir nuostaba, ka gali sukurti zmogus protiskai, ne tik fiziskai. Ir kur yra zmogaus proto vystymosi riba.
**Kodel butinai kudikis issauks asaras? Jas dazniau issaukia ypatingai laukti kudikiai.



Visiskai nesutinku- as savo tevu nesugebejau dar praaugti, nors man jau ant nosies 33. Man jie, ypatingai mama- autoritetai. Be to, turime omeny ne Sopenhauerius ir kitokias gilias zinias, o ta, kad mama, uzsiimdama savo megstama veikla, kuri skatina ja tobuleti (jos pacios noru, zinoma. mano atveju tobulinamas protas ir loginis bei kurybinis mastymas), bus laiminga realizuodama save. priesingu atveju ji jaustu piktuma aplinkiniams (siuo atveju vaikui), del kurio turejo atsisakyti tos veiklos. Tikiuosi, kad mamos, kurios save visiskai pasvencia vaiku gyvenimams, yra laimingos ir nieko nesigaili, ko nedave sau. Kaip sako "Jie nera musu- jie tik ateina per mus".
**Manes nestebina- netradiciniu yra gerokai maziau.



*O man atejo tada, kai pamaciau II
**As pastebejusi atvirksciai



*Nei nuo to, kaip jauteisi, kai jis dar buvo negimes, nei nuo to, kaip aukleji ar ka i ji idedi 100% nepriklauso, kad gausis planuotas rezultatas.
**Taip, nervu sistema vystosi. Jei priklausytu tik nuo musu savijautos, viskas pasaulyje butu dfaug graziau. kazkodel reikia gerti Folio rugsti prie geros savijautos Neteko niekur skaityti, kad tai butu irodyta.



Kaip su pirmu teiginiu visiskai : taip del antro galeciau diskutuoti simta metu As artima pasijutau su pirmagimiu tik praejus kazkiek laiko nuo jo gimimo. Kol kas taip ir jauciuosi. O dabar dar nesijauciu artima su ateinanciu Nestumas man yra tik fizinis artumas.

O jeigu jūsų mama nebūtų tobulėjanti - jums ji kažkokiu būdu taptų mažiau mama, blogesnė mama, mažiau brangi?

Tėvų praaugimas - manau, gražiausias jų triūso įprasminimas, ir neturi nieko bendra su nepagarba. Gerbti praaugtus tėvus - tokia pat šventa pareiga, kaip ir nepraaugtus.

Kaip darote prielaidą, jog savo veiklas apriobojanti moteris gali būti nelaiminga, taip ir aš galiu padaryti prielaidą, kad nepraaugami, savo autoritetu slegiantys tėvai kuria despotišką atmosferą, ir neleidžia vaikams patikėti savo branda ir pasiekimais netgi jiems esant 33-ejų...

uz tai ir sakau, kad tai paradoksas - didesnio artumo su jokiu zmogum nepatirsi, bet ir kaip isimyleti ta, kurio dar neisivaizduoji, nepazisti? man prireike du vaikus pagimdyti ir trecia prarasti, kad tai suvokciau.... ketvirtas nestumas buvo jau kitoks.

pirmam vaikui tenka sunkiausia uzduotis - moteri paversti motina, vyra paversti tevu...

Turbūt ši tema per daug nutolo nuo pirminės minties "Nenoriu vaiko" ir dabar diskutuoti bandome apie tai, kiek stipriai "reikia norėti vaiko", kokios emocijos ar išgyvenimai yra "normalūs" ir "nenormalūs".

Manau, kad nei viena pasisakusioji neskirsto, nediskriminuoja ir nesmerkia "tradicinių" ir "netradicinių" būsimų mamų. Visos mes skirtingos, todėl skirtingai reaguojame į gyvenimo pokyčius.

Gal tiesiog reikia sau ir kitiems pripažinti, kad visiškai nesvarbu, kiek skiri dėmesio nėštumo išgyvenimams, svarbu, kiek sąmoningas yra sprendimas susilaukti kūdikio.

Gal dar kartą pasikartosiu, bet, mano manymu, mama tikrai nebus bloga, jei ji sąmoningai nusprendė susilaukti kūdikio, rūpinasi savo sveikata nėštumo metu, gali aprūpinti būsimą kūdikį visomis reikalingomis priemonėmis, jam gimus patenkina jo fiziologinius poreikius, augant vaikui rūpinasi jo lavinimu, nušluosto ašaras, kai verkia, nusišypso, kai mažius iškrečia pokštą ir pan. O "gyvybės stebuklo" suvokimas arba nesuvokimas neturi įtakos vaiko psichologinei brandai, jo ryšiui su mama.

Galbūt kartais ieškome ypatingo dvasingumo ieškome ten, kur egzistuoja paprasta fiziologija, instinktai, logika? Gal tokiu būdu keliame ir sau, ir kitiems per didelius reikalavimus, kenčiame, jei jų netenkiname? Kiek svarbus mūsų suvokimas ir besąlygiškas pripažinimas (sau ir kitiems), kad "gyvybė - aukščiausia dvasingumo apraiška, Dievo dovanotas stebuklas" būsimo kūdikio vystymuisi, jo būsimam gyvenimui? Ar būtina save prievartauti jausti meilę būsimam kūdikiui nuo pat jo pradėjimo? Ar meilė jau gimusiam kūdikiui nėra tik prisirišimo, artimo ir neišvengiamo (ne blogąja prasme) bendravimo, rūpinimosi, atsakomybės natūralus rezultatas? Ar būtina atsisakyti savo, kaip asmenybės, interesų, tikslų, išsižadėti savęs kaip moters ar žmonos vien tam, kad būtum "gera" mama, kad tokiu būdu parodytum meilę savo vaikui, ar vaikui tikrai reikia tokios "besąlygiškai ir dvasingai mylinčios" mamos? Kokie kriterijai apibrėžia "geros, vertos būti mama" moters sąvoką?

Savo pamąstymais tikrai nenoriu nieko įžeisti. Įdomi visų nuomonė

Pilnai sutinku su Netobula, aš pati susimąsčiau ar tas jausmas kurį jaučiu žmogeliukui gyvenančiam pilve yra meilė ar tiesiog jausmas, kad jį turiu ir jis yra mano, tarsi instinktyviai jį priimu, juo rūpinuosi, jis auga o tuo pačiu auga ir suvokimas jog tai auganti asmenybė, mano vaikas.
Kol vaikas pilve tol sudėtinga įsivaizduoti, kad tas jausmas, kuris kažkur kirba, yra meilė, veikiau tai motiniškas instinktas, laukimas susitikimo su juo t.y. gimimo, kad galėčiau apkabinti žmogeliuką atėjusį pas mane su juo susidraugauti, prisitaikyti prie poreikių, padėti jam augti, tapti asmenybe.

Ištiesų, galbūt ir perdaug klaidinga suvokti vaiką kaip begalinės meilės objektą, vaikas gimęs turės daug poreikių, kuriuos kaip mamai reikės tenkinti: tai ilgai trunkantis žindymas, dažnas perrenginėjimas, kasdienis maudymas, naktinis kėlimasis ir kiti vaikučio poreikiai bendrauti, žaisti ir t.t. Galbūt, o ypač, pirmą kartą besilaukiančiai mamai labiau reikia teoriškai pasikaustyti apie vaikų poreikius ir prežiūrą, pabendrauti su patyrusiomis mamytėmis, kad vėliau iš nežinojimo neireiktų pulti į neviltį.

Viena draugė pirmojo savo vaiko auginimą apibūdino taip "2 metai išbraukti iš gyvenimo". Kad taip nenutiktų iš tiesų vaiko atėjimo į šeimą pernelyg nereikia idealizuoti, o tiesiog realiai žvelgti į artėjančius gyvenimo pokyčius.

Oi ne ne, apie nepagarba nesneku. ir myleciau ne maziau. Tiesiog butu gaila, jei mano autoritetas butu kazkieno kito mama, o ne mano. Kaip mama ji tikrai nebuvo ir nera tobula, taciau kaip moteris ir apskritai kaip zmogus man labai imponuoja. O jei zmogus yra "praauges" savo vaikus, bet yra "protingai protingas", niekada nesielgs taip, kad jo vaikas ar bet kas kitas jaustusi jo "nepriauges".



pavydetinai sklandziai ir aiskiai destote mintis. Neturiu sios dovanos, bet bandau pasakyti ta pati

Beja, pykite nepykusios, bet bent jau as dabar jauciuosi tik "inkubatoriumi" ir jokio grozio tame nematau, nors nei krutine uzaugo, nei svorio papildomo priaugau, nei strijos neuzpuole. Nestumas man yra darbas, kuris dar ir sukelia daug nepatogumu. Taciau nesiskundziu ir kantriai laukiu pasimatymo
Ir dar noreciau suzinoti, ar tikrai nei vienai nekilo noras, atleiskite, papurtyti vaika ar dar grubiau. Nepatikeciau, kad ne. Ir tai yra irgi normalu, nes tai yra tik akimirkos bejegiskumo apraiska, kuria galima kontroliuoti. Visos esame ne robotai, o tik zmones - jei negera mintis ilindo, nereiskia, kad ji bus realizuota.

Labai protingas komentaras, manau, ir iškeltuose klausimuose savaime yra atsakymai.

Žeidžiantys tampa tie argumentai, kuriuose daromi priešpastatymai racionalaus gyvybės apmąstymo aklam vaikų troškimui, ar kai destruktyvius ir pavojingus jausmus (susierzinimą dėl nėštumo, atmetimą) bandoma pateisinti, sunormalinti ir neigti, jog nekeičiama tokia nuostata gali būti kenksminga naujam žmogui, tuo pačiu menkinant pasišventimą motinystei.

O iš tiesų labai pritariu pagrindinei minčiai - motinystės kokybei visiškai nedaro įtakos tai, kokiu būdu ji apmąstoma pačios moters.
Papildyta:



Aš noriu pasakyti, jog visiškai nėra esminis dalykas, ar motina paskirs didžiąją savo laiko dalį vaikų auginimui ir šeimininkavimui, ar ji sieks karjeros aukštumų. Abiem atvejais gali būti užmegztas gilus ir abi puses auginantis ryšys su vaikais. Tad neteisinga teigti, jog ambicingi ir aukštų pasiekimų turintys tėvai bus pranašesni nei tie, kurie susikoncentravę į šeimos gyvenimą, neskiriantys didelio dėmesio profesiniam/asmenybiniam augimui. Tų dviejų gyvenimo būdo pasirinkimo tipų nereikėtų priešpastatyti vieną kitam, kadangi abiem atvejais auklėjimo sėkmė priklauso nuo paties ryšio, mezgamo su vaikais, o ne nuo to, kuo užsiima mama, kai nekeičia vystyklų - verda vakarienę ar rašo diseratciją.

et...va kodel kartais nemegstu visu moterisku forumu...kiek cia psiaudo teisuoliskumo ir smerkimo... Akcija, kas garsiau susuks- kaip tu gali nenoreti vaiko! O juk gali,ir nepriklauso tai nuo finansines padeties ir turimo vaiku kiekio. ir nereikia visko suverst mistiskiems hormonams,kurie tik pastojus iskart performuoja tavo visa pasauleziura ir smegenis. Gi smegenis funkcionuoja taip pat...ir istiesu nezinau, ar 5 savaiciu lasteliu rinkini jau galima pavadint vaiku.
Negi visos garsiausiai saukiancios pamaciusios niestumo testa su juostelemis nepagalvojot,o gal gi nereikejo... Nereikia smerkti kitu,kai pas kekviena vidus meslo pilnas.
Mano nuomone paprasta, nenori- nereikia, ne mums po valymo megint susitart su savo sazine,o tau. Jei gali sudaryt sanderi su smegenim ir neliet po to asaru klanu, tada tau vaiko gal ir tikrai nereikia, ir gyvensi tu ramiau skirdama demesi savo vienturciui. Bet jei tavo sirdi virpa abejone- reiskia atejo laikas permastyt viska is naujo.