Nenoriu vaiko

Žinoma, viskam yra ribos.

Mes visi jau nuo dvejų metų pradedame aiškintis savo galimybes bei gauname pamokas apie ribas

anksciau moterys moterys turejo tarnaites namams tvarkyti, zindyves kudikiui zindyti ir aukles, ji priziureti. todel nereikejo nei interneto - pasaulyje galejo dalyvauti realiai.

kurios čia iš mūsų mama ar močiutė turėjo tarnaitę ar žindyvę? Viduramžiais aišku buvo visko, tačiau ir dabar yra šeimų, kurių namuose tvarkosi tvarkytoja, vaikui samdoma valandinė auklė, kad išleistų mamytę prasiblaškyti. Manau, kad tai normalu, jei tai šeima gali sau leisti, ir nereiškia, kad ta mama myli vaiką mažiau, nei ta kuri 24/7 nepaleidžia vaiko iš akių ir yra užsiplukus nuo buities darbų.
Tačiau nepateisinu tų mamyčių, kurios nemaitina ķūdikio krūtimi, nes esą jos nukars ir vyras nebemylės... Ir maitina vaiką mišinėliais.

Esu viena iš tų, kurios atidėliojo nėštumą iki tol, kol suprato, kad ilgiau laukti nebedovanotina Nors nėštumas ir buvo planuotas, bet vis tiek turėjo praeiti kelios savaitės, kol įsisąmoninau faktą - laukiuosi.

Niekada nebuvau iš moterų, kurios dega noru turėti kūdikį, kalbina mažylius, jais žavisi ir t.t. Mano aplinkoje niekada nebuvo mažų vaikų. Juos matydavau tik gatvėse, parduotuvėse ir jokių malonių asociacijų man jie niekada nekėlė. Sąmoningai atitolau nuo draugių, kurios susilaukė mažylių. Nueidavau vos kartą aplankyti formaliai, ir tiek. Nežinodavau, ko klausti, kuo domėtis, kaip tinkamai pasidžiaugti, atsisakydavau, jei pasiūlydavo mažiuką palaikyti ant rankų. Jei atsitiktinai sutikdavau pažįstamą su vaiku, niekada jo nepakalbindavau, nes man tarsi atimdavo žadą, galvoje likdavo nulis minčių, kaip tą padaryti. Šiuo klausimu jaučiausi tikrai beviltiškai Vaikai man buvo kosmosas

Nors jutau spaudimą iš aplinkinių greičiau susilaukti atžalos, neskubėjau. Gal situacija būtų susiklosčiusi kitaip, bet antra pusė taip pat nerodė nei aiškaus noro, nei poreikio vaikams. Kai kurie pažįstami net reikšdavo užuojautą, kad "vis tiek galbūt jums kada nors pasiseks", "tas ar anas susilaukė vaikų tik po dešimties santuokos metų", kiti ironizavo "nu jo, jie laaabai šiuolaikiški, nori sau pagyventi, pakeliauti", treti lepteldavo "turbūt sekso jūs tiesiog nemėgstate, kad taip ilgai nesigauna"... Dabar turbūt visiems bus didelė naujiena, kurios pranešti neskubame.

Negaliu sakyti, kad labai džiaugiuosi nėštumu - man jis pirmas, daug dalykų neramina (o jei kažkas vystosi blogai? o jei gims ligoniukas? kas bus, jei nesugebėsiu susitvarkyti? ir t.t.), daug ko bijau, suvokiu, kad gyvenimas iš esmės pasikeis, o tokiems pokyčiams iš anksto pasiruošti neįmanoma. Turbūt didžiausią baimę kelia, kaip kažkuri mergina jau rašė, mintis, kad nebepriklausai vien sau, negali kontroliuoti savo gyvenimo, ateinančius 20 metų būsi atsakinga ne tik už save, bet ir naują žmogeliuką.

Nesikalbu su pilvu, mane erzina, kai mane vadina nėštuke, nesigraudinu žiūrėdama į echoskopo ekraną, nesaugau ir nerėminu jos metu gautos foto, man negražūs spec. nėščiųjų rūbai. Reikia pripažinti, kad kol kas nejaučiu nieko - nei meilės, nei kitų sentimentalių jausmų. Ir nekaltinu savęs dėl to. Darau tik tai, kas priklauso - geriu vitaminus, vaikštau sąžiningai pas gydytojus, pradžioje tų vizitų buvo nemažai, tai jaučiausi apskritai kaip ligonis Stengiuosi kuo mažiau galvoti apie nėštumą, nors tai sunkiai pavyksta. Bandau užsiimti įprasta veikla, bet vis tiek jaučiu, kad ją riboja dabartinė būsena.

Gal daug kas smerkia už tokias mintis, verčia dvejoti, ar būsi gera mama, ar ne, ar apskritai esi verta ja būti, bet juk kelio atgal nėra Nemanau, kad būsiu kažkuo blogesnė už kitas mamas.

Perskaičiau visą temą prieš porą savaičių ir, kaip bebūtų keista, man tikrai palengvėjo - nesu viena. Labai įdomu buvo paskaityti supykusios ir kitų narių pamąstymus - tarsi būčiau pati parašiusi, išgyvenusi panašias emocijas

O kodėl tos "tradicinės" nėštukės priešpastatomos kažkokioms netradicinėms, neva asmenybėms? Elitaristinė poza neturi nieko bendra su asmenybės branda, ir visiškai nerodo supratingumo kitokiems.

Keista, bet panašaus pobūdžio diskusijose (apie homoseksualus, netradicinius gyvenimo būdus besirenkančius ir kt.) tolerancijos reikalaujama būtent mažumai, tuo tarpu rodant panieką "tradicinei" pozicijai. Kodėl neturėtų būti toleruojamos, gerbiamos ir priimamos tvirtos tradicinės, gal net prietaringos, pažiūros? Kodėl apie moteris, sentimentaliai išgyvenančias nėštumą, kalbama iš aukšto, elitariškai atsiribojant nuo jų?

Tolerancijos esmė nėra marginalų palaikymas. Brandi ir visavertė asmenybė, pirmiausia, priims galimybių įvairovę, ir gerbs ne tik kitokius nei dauguma, bet ir kitokius nei ji pati.

Nėra jokių tradicinių ir netradicinių nėštukių, brangiosios. Yra aibė skirtingų moterų - tiek nėščių, tiek nenėščių. Ir toji, kuri džiugiai glosto pilvuką ir jaudinasi, žiūrėdama į echoskopijos nuotraukas, tiesiog aštriau jaučia Gyvybės stebuklą, daugiau dėmesio skiria jam, nelaiko jo savaime suprantamu dalyku. Kodėl esate tikros, kad to susijaudinimo, žvelgiant į savo dar bręstantį vaisių, nelydi gili kontempiacija, savo jausmų ir gyvenimo virsmų įsisąmoninimas? Kas davė jums tokią galią ir kompetenciją suskirstyti nėščiąsias į tradicines ir save?

Atsiprasau, bet kur jis izvelgete, kad cia yra kazkokia netolerancija tradiciniu, nestuma sureiksminanciu, jautriu ar na, nezinau, kaip pavadinti, nes nenoriu nieko izeisti, moteru atzvilgiu?

As gi matyciau yra priesingai. Ir tas puikiai atsispindi sioje diskusijoje. Tikrai gerbiu moteris, kurios, kaip jus parasete, jaucia gyvybes stebukla ir pan., taciau butent savo - MAZUMOS - atzvilgiu noriu pagarbos? Ar jos nera? Taip, nera. Nes nereikia toli ieskoti pareiskimu, kaip antai, kad tik nenormali gali nenoreti vaiku, tik begede gali nemyleti (na, cia sutirstinu, bet esme suprantame visos man atrodo).

As asmeniskai noriu pagarbos sau ir jei paprasau, kad manes nevadintu nestuke, nes man tai asmeniskai nepatinka, noriu, kad taip ir butu. Taciau stai daugeliui mano pazistamu moteru, kazkodel atrodo, kad cia yra juokelis ir as kokia tai neisijautusi i sia busena ir toliau mane "nestukina" bei "klausineja apie pilveli". Kiekviena emocijas nestumo metu isgyvena skirtingai, kai kam norisi buti nestuke, o kam ne. Tai stai tokios pagarbos ir tolerancijos sau kaip nenorinciau sureiksminti ir prasau. Jei vienai moteriai norisi buti nestuke ir kalbeti su pilvu, prasau, jei taip jai geriau, ji laiminga ir t.t., taciau prasau ir suprasti, kad as niekuo nenormali nesu, jei taip daryti man nesinori.

Stai mano drauge, kaip jau minejau, man kisa gimdymo foto ir nuosirdziai stebisi "ak, o kaip tau neidomu". Na, neidomu, atsiprasau. Taciau tris kartus pakartoti, kad man neidomu neuztenka, nes ji nuosirdziai nesupranti, kaip man dar gali kazkas rupeti be mano stebuklelio. Na, atleiskite, as nesuprantu, kaip jai daugiau niekas gali nerupeti, taciau savo nuomones nedestau, jai nepersu ir savu minciu. Tai kodel man toleruojant tokias moteris, as negaliu gauti tolerancijos savo atzvilgiu?

Kas pasaulyje nusprende, kad nenoreti vaiko yra nenormalu? Vakaruose tai seniausiai yra norma tiek nenoreti vaiku, tiek ir pagimdzius iskart grizti i darba. Niekas, pabreziu, nesmerkia, jei tik moteris taip jauciasi geriau. Lietuvoje to smerkimo yra apstu, nes "o dieve brangus", na kaip drisi grizti i darba, kai vaikui tik sesi menesiai. O is tiesu, koks kieno reikalas, kaip tvarkaisi savo gyvenima? Ir deja, kiek as asmeniskai pastebejau - sio smerkimo daugiau atsiranda butent is susireiksminusiu mamu, kurios kas antra sakini uzbaigia - kai busi mama, suprasi... ir t.t.

Gi prisiminkime, musu tevu laikais atrode 20 isteketi norma ir 22 metu mergina buvo senmerge ir nenormali, o dabar? Dabar visiskai normalu ir nenoreti isteketi, ir isteketi veliau. Taigi taip ir su motinyste. Ne visos nori save realizuoti tik per savo stebukliuka. TACIAU, kaip ir kaip bebutu, as tokias moteris gerbiu, ju smerkti ar destyti, kaip, mano nuomone, ju gyvenimas galetu buti daug idomesnis as neketinu. Kiekvienas turi teise kvepuoti laisvai.

Tad apibendrinant, gerbkime vieni kitus be isankstinio pasmerkimo. Suprasti kito pozicija, tuo labiau, kuri yra is esmes kitokia, yra be galo sudetinga. Taciau pastangos tai padaryti augina musu asmenybe.

p.s. skirstymas i tradicines atsiranda is to, kad Lietuvos visuomeneje "normalu" yra noreti vaiko, visa kita yra nenormalu. Taigi norinti vaiku ir yra tradicine, isgyvenanti kitokias emocijas - nenormali (nors as asmeniskai nepritariu sitam skirstymui)
Papildyta:


Netobula, labai maloniai susiskaite jusu zinute. Tai todel turbut, kad man artima tai, ka rasote. Na, o jei noretume labiau pavystyti sia tema, tai visada galime pabendrauti AZ. Bet is tiesu, smagu jausti, kad esi ne viena

Aciu dievui, kad noreti vaiku dar yra normalu, kitaip butu pasaulio pabaiga, zmonijos pabaiga
Suprantu jus, kad galite nenoreti vaiku, kad mamiskumas ir motiniskumas ne jums, tik ir jus pabandykit suprasti, kad panasaus i save kurimas - tai auksciausia kuryba kokia tik gali buti, nera nieko auksciau uz sia kuryba, visa kita, kuo zmones uzsiima zemeje, smulkmenos.
Bijau, kad su tokia intencija, del tokiu jusu jausmu ir minciu, pagimdziusi negalesite be asaru, ramiai zureti i savo kurybos vaisiu. Bus blogai ir jums ir jusu vaikui, jei niekas nepasikeis jusu mastysenoje, nes paleisite i pasauli dar viena suzalota siela.

Suppykusi, tiesioginių smerkiamųjų žodžių "tradicinėms" jūs neskiriate, bet vien jau tuo, kad jas apibendrinate, parodote žvilgsnį iš aukšto, jau nekalbant apie pasvarstymus, kad tik protinga mama nepraras prasmės pojūčio, vaikui užaugus ir liks įdomi. Deja, tėvai praaugami bet kokie - ir tamsuoliai, ir genialūs. Nes vaikystėje mama yra dievas, paauglystėje - nebe. Vienas vaikas pamatys, kad mama buvo neteisi, kai aiškino, iš ko kyla ugnis, o kitas pasakys, kad Šopenhaueris, kurio idėjomis jį vaišino protinga ir išsilavinusi mama, yra atgyvena. Vienas išjungs mamos laidelę "Radžis ieško žmonos", kitą erzins Beethovenas - per paauglystės krizę praeis visi vaikai - asmenybių ir pilkos masės.

Mudviem su sese teko greitai praaugti tėvų išsilavinimą ir mąstymą. Tapome "pažangios", ir temų pokalbiui su tėvams spektras susiaurėjęs, taip. Bet mus augino meile, ne protu, ir ta meilė liko, mes jaučiame tvirtą ryšį. Ir tai nėra rožiniai lipšnūs santykiai, anaiptol. Bet jie yra labai tvirti. Ir ne dėl to, kad man mama būtų pasakojusi apie Šopenhauerį ar apskritai tokį tipą pažinotų, ar būtų išskirtinė ir puoselėjanti karjerą asmenybė. Mama turi užsiėmimą, bet visada buvome ir liksime jos gyvenimas. Tai nėra blogai ir tai visiškai nekelia grėsmės, kad vaikai nusigręš ar kad jiems išvykus dings gyvenimo prasmė.

Manau, taikos diskusijoje galima pasiekti tik atsisakius kokių nors neigiamų aspektų primetinėjimo kuriai nors žmonių grupei.

O jūsų klausia apie nėštumą dėl to, kad pasisakėte aplinkiniams apie nėštumą. Jums jūsų būsena labai svarbi, kitaip šioje temoje toks pokalbis niekada nebūtų įvykęs, tik nebent aplinkoje neturite daug žmonių, su kuriais apie savo būseną ir su ja susijusius jausmus būtų galima kalbėtis be veidmainystės. Keista, kad jus, netradicinę, supa tradiciniai žmonės. Tarkime, mano aplinkoje (o aš esu gana tradicinė, ir pilvuką glostysiu, jei toks bus) nėra nė vieno tradicinio, kuris klausinėtų, o kada planuojam vaiką, o ko dar ne... Ir man niekada nekilo tokia mintis, kad mane supa išskirtiniai tolerancijos šviesuliai, tiesiog išauklėti žmonės, ir tiek. Kažkodėl man atrodo, kad klausinėjimų sulaukia tie, kas savo poziciją linkę deklaruoti, ir klausinėjimus provokuoja...

Dziaugiuos uz jus, kad jus gerai zinote kas ir kaip man bus Siulyciau siek tiek atsargiau rinkti zodzius apie paleistas suzalotas sielas, nes, atleiskite, niekas neapsaugo jusu, kad butent tokia siela pati paleisite. Bijau, kad daug labiau suzalota siela bus ta, kuri visa gyvenima savo motinai bus vienintele gyvenimo saule ir kuriai nusileidus (t.y. uzaugus) tokia motina nesugebes atstoti nuo savo vaiko, jam nevadovauti, nesikisti i jo gyvenima ir nereikalauti nepasotinamo demesio sau, nes juk ji tiek jam paaukojo...

Normalumas yra reliatyvi savoka. Mano nuomone, nenormalu yra sedeti namie, auginti vaikas ir buti priklausomai isimtinai nuo vyro malones. Ir kas, kad as taip manau? Nerekiu visoms taip darancioms, kad "kokios jus nenormalios atsipeikekite !!!!" Tiesiog suvokiu, kad skirtingi poreikiai ir supratimas yra zmoniu ir, kad ir kaip keista, visi su jais galime tilpti vienoje planetoje. O jei nesuprantu kitu zmoniu mastysenos/gyvenimo budo, tai yra mano asmenine problema, o ne tu, kurie taip elgiasi.

Beje, ziurint is pasaulines perspektyvos, nera taip jau nenormalu nenoreti vaiku, nes jei visi tik to noretu, tai pasaulis neturetu greitu laikuo nei kuo maitintis, nei kitu resursu patogiam vakarietiskam gyvenimui (be kurio, nemeluokime sau, vargiai, ar isivaizduojame savo gyvenima).
Papildyta:


Na, matote, kiekvieno patirtis skirtinga. O as savo tevu nepraaugau. Galbut praaugau juos tokius, kokie buvo 27neriu, bet ne tokius, kokie yra 51. Ir temu man su jais yra apsciai, ir karjera abieju aukstumose, ir gyvenimas aktyvus. O as pati nuo 2savaiciu su aukle augau. Tai galbut is mano asmenines patirties tokia ir mano nuomone

Apie mane supancius zmones - tie, kurie yra tokie patys (netradiciniai, tarkime) tikrai neklausineja, bet ir vaiku neturi nei vienas, cia as kaip pioniere. Tos drauges, kurios tarkime, yra tradicines, pajuto artuma man, na nezinau, kaip kitaip ivardinti... Nes jau po ju vaiku gimimo mes nutolome gerokai ir stai, joms dabar atrodo, kad mes suartesime. Taip, as pasakau ir neslepiu tos naujienos, taciau tuo paciu informuoju, kad apie tai diskutuoti nenoriu (tiksliau, galime padiskutuoti apie vaiku auklejima, kaip auginti asmenybe ir t.t.), taciau ne gimdymo skausmus, maitinimus, vemimus ir t.t. Tai toks mano poziuris yra suprantamas kaip panieka nestumui Nu ka as galiu pasakyti... Tai del to as pasistengiu dar labiau atsiriboti.

Jus teisingai suprantate - man mano busena svarbi. Taciau svarbi ne per savo stebuklelelio sureiksminima, ypatinga busena, na ar nezinau, kaip kitaip pavadinti, o per nora savyje auganti zmogu pamilti tam, kad as ji galeciau uzauginti kaip psichiskai sveika zmogu. Toki, kuris galetu veseti kaip graziausia gele (ir mano asmeniniu supratimu, tai yra kitas visiskai kitas aspektas nei gimdymas, pamaitinimas is kruties ar pamperso pakeitimas). As neneigiu, kad tai svarbu, taciau man abejoniu nekelia, kad tai sugebesiu padaryti be papildomu svarstymu ar meiles jautimo. Ir ta meile noriu jausti ne kaip sau paciai, savo tasai, savo geresnei versijai, o kaip ATSKIRAI asmenybei, kuria likimas leme man nulemti KIEK IMANOMA TEISINGESNIU KELIU.

Del to ir ieskau savyje kazko - meiles, supratimo, prisijaukinimo ar dar kazko

Bet kokiu atveju,nestumas ar ne,gyvenimas niekad nestovi vietoj,jis visad keicias,ir to kas buvo pries keleta metu,deja,jau nebus.

Tas suvokimas,kad bisu atsakinga uz savo vaika visa likusi gyevnima man atejo tik vaikui gimus.
Nescia budama gali daug ka galvot/sprest,bet realybe tokia,kad viskas pasimato vaikui gimus.



Mano akim ziurint,jusu sitie isvardinti dalykai,moteru tarpe yra tema tabu.
Niekas nepasakojo kaip gimde,kaip maitino ar veme.

Dabar zinau, anksciau nezinojau ir viena tokia siela tikrai turiu. Niekas man to nepaaiskino, bet nezinojimas neatleidzia nuo atsakomybes, kaip zinome. Todel siulau mokytis is svetimu klaidu.
Tas laikotarpis kol vaikas dar negime, kol isciose, jis pats svarbiausias. Po to, ka pagimdai, ta ir turi. Tam, kad kazka veliau istaisyti gali prireikti labai daug laiko, jei is vis bus imanoma istaisyti. Yra dalyku, kuriuos auklejimu, auginimu ir lavinimu tikrai neistaisysi.
Pvz. kad zmogus butu psichiskai sveikas svarbios yra pirmos savaites, nes nervu sistema pradeda vystytis pirmoji -15 nestumo diena ir nuo to ka galvojo ir ka jaute vaiko mama tos deinos ryte, priklausys kokia nervu sistema jis tures. Eiliskumas priklauso nuo svarbumo. Nuo to kokia bus nervu sistema, priklausys kitu organu ir sistemu vystymasis.
Geris ir blogis reliatyvios savokos, bet normalumas yra normalumas.
Apie sedejima namie nieko nesakau, nes tai nera esminis dalykas

Gerbiu jusu poziuriu, taciau visiskai jam nepritariu.