Kuriančios svajonių sodus

bitule, smth1, ačiū

keletas šiųmečių foto su lelijomis ir jų kaimynais:
foto1
foto2
foto3
foto4
foto5
foto6
foto7

Sitas man pats paciausias.
Uzejo nopras papliurpti ir pasidalinti izvalgomis.)

Kuo toliau i miska, tuo medziu daugiau. Tai gerai, taciau kartais taip norisi paciupineti koki rezultata. O jo vis nera. Ir nezinia ar kada bus, nes uzmoju keliems metams I prieki, o greitis mazas. Jau nekalbant apie tai, kad nezinau kur gyvenimas pakreips. Bet dabar is pradziu ir risliai. Risliau. Nes ypatingo rislumo tiketis neverta.

Apie pradzia…

Pradzioje buvo tikslas. Suprojektuoti gelyna. Nusipirkau knyga, ir reik pastebet, tikrai labai nebloga ir emiau studijuoti. Viena, dvi ziemas. Rasiausi, deliojausi, piesiau. Rezultatas gavosi mazai panasus i suplanuotaji, nes tais gudziais laikais norimu augalu gavau gal ketvirtadali. Teko rinktis is to, kas buvo, tarpus pildyti vienmeciais, po metu kitu as ju atsisakiau. Rezultatas buvo – augalai kerojo, denge zeme, zydedavo. Palengva ivyko virsmas. Tikslo siekimas virto procesu. O galutinai pagreiti igavo, kai supratau, kad norint pokyciu, reikia nustoti dvejoti, tupcioti ir daugiau klausyti intuicijos, o ne ieskoti pateisinimu susitaikymui su tuo, kaip yra. Tiksliau ne supratau, bet ta mintis manyje apsigyveno ir tapo drauge

ir kur ji veda..

(Nu vistiek kazkokia antra izanga gavos) Taigi, vartau as nuotrauku albuma, kuriame besama ir 2006 metu archyviniu kadru (tai ne patys seniausi, cia daugiameciai jau pilnai suauge), ir siumetiniu. Ir nera kardinalaus skirtumo. Na nera. Nors atrode, kad oj kiek roviau ir kiek sodinau. Man atrodo, kad mano noras gelyna paversti kulturine pieva rutuliojasi teisinga linkme, taciau aplinkiniams dar reikia ta paaiskinti.
Paaiskinimus randu du : kardinaliai vaizda keicia ‘stuburo’ keitimai. Pacios kiemo strukturos, dangu, mazosios architekturos. Tam reikia investiciju gerokai didesniu. Ir laiko. Antro paaiskinimo reik ieskot psichologijoje. Matyt as palengva brestu, augu, keiciuosi. Sodas ta atspindi. Ir turbut viskas vyksta ‘gilyn’, o ne ‘platyn’. Bet neatsisakau nei lazdos, nei ubago terbos, nes niekad nezinai kaip viskas gali suktis.

Uzmojai

Taigi kai jau pokyciu dvasia mane ne tik, kad ikvepe, bet eme kvepuoti uz mane, emiausi eksperimentu. Vertikali sienele neatliko funkcijos, reikejo ja suteikti, nuziuretam zidiniui truko aukscio, reikejo postamento. Po ilgu apmastymu buvo rastas sprendimas dengtai terasai. Ir panasu, kad naujos tvoros dizainas pradeda susitupeti. Yra planas ir spygliuociu zonai. Kaimynai irgi nesnaudzia – kas uz tvoros pjauna medzius ir atidengia vaizda i neapsakomo grozio dazais kur ne kur nutaskyta drozliu ploksciu siena, kurios apacia dekoruota siferiu. Kiti gi – imasi dangoraizi per keleta metro nuo musu tvoros statyti. Taigi tenka ieskoti strategiju dengimosi funkcijai. Turime plana pasiulyti dangoraiziui vijoklius, o drozliu plokstes nupurksti zaliai. Freska, vaizduojanti pravertus vartelius i toli butu dar geriau, bet cia jau reik plenera organizuoti. Nuklydau.

P.S. Turiu pasakyti, kad parasinejimo terapija padejo suprasti, kad esu viena is tukstanciu saviveiklininkiu:) Nera reikalo susireiksminti, bet pasidalinti ir pasidziaugti juk galima, ane;)?

Zinai, lygiai ta pati galvojau andien ziuredama uzsisvajojus pro langa.
Papildyta:
Bet kaip neistrigti sioje stadijoje? kaip padaryt tuos drasius sprendimus, pokycius vedancius link svajoniu sodo?

Atsakymo neturiu. Turbut pati supranti, kad tai labai individualu ir vieno recepto nera. Kiekvienam savas kelias. Vidiniai tai dalykai. Gali kiek nori ziuret i ikvepiancius pavyzdzius ir galvoti 'ír as taip noriu', bet viduje bus kazkoks stabdis ir ne is vietos. Kai atsiveria vidus, prasideda pokyciai. Man rodos taip.

As maniau, kad jis man jau atsivere, kai isejau augint dukrytes, bet deja, as dar paieskose, kas liecia galutini varianta. Ir nors istisai skaitau zurnalus, vartau knygas apie aplinka, bet visa sita informacija dar nesugulus i tam tikrus stalciukus matyt. Pas kitus kazkaip lengviau nusprest ar grazu ar ne. Pamatau ir galiu iskart pakmentuot - ta daryciau taip, o ta anaip, be jokiu dideliu uzsisvajojimu, o namuos

vat būtent, o juk niekas nemėgsta gudrių po laiko ...aš visada sakiau ir turbūt sakysiu:nemoku planuot, viską darau iš karto...jei gražu-palieku, negražu-perdarau...viskas pas mane darbo eigoj

Tikrai bet as kitaip kolkas nemoku, turiu matyt galutini vaizda ir tik tada ji galiu keist. Neturiu matymo i prieki, nors ir augalus gerai pazistu, zinau kiek kuris augs, kokiu salygu reikia, bet... neturiu talento. Aplamai tai tai cia menas, o ne kiekvienas gali but menininku. Kaip koki paveiksla tapyti - vienam spalvos liejas laisvai, o kitas per kancias teptuku bruzina.

Pagaliau nors viena savo mintis išguldė Jau pradėjau galvoti, kad šita tema užmigo miegančiosios gražuolės miegu su maža vilties atsibusti

Nors ir sodo "skeleto" darbai duoda didžiausią vizualinį efektą, bet augalynų sustygavimas jau lyg juvelyro darbas - trunka ilgai, reikalingas kruopštumo, dėmesio detalėms. Dabar man pačiai patinka ties jais krapštinėtis - kūrybos sočiai, stebėjimo, apmąstymų irgi, o darbo vienu ypu jau nebe tiek, kiek kurpiant pradinį kiemo skeletą. Jei iš pradžių turėjau darbų prasme kone kaip tankas eiti, tai dabar galiu jau su kokiu elegantiškesniu riedančiu daiktu pasilyginti
Dabar bandydama vieną ar kitą augalyną sustyguoti rezultate vis pamatau, kad "kažkas vis tiek ne taip". Ir vėl iš pradžių - vaikštau ratais, žiūriu iš visų pusių, rodos susivokiu ir imuosi didesnių ar mažesnių pertvarkų. Tada laukiu to kad ir nedidelio pokyčio. Ir tie pokyčiai patenkina ėjimo į priekį poreikį, kol viena kiemo skeleto dalis (gyvoji) auga, o kita (negyvoji) laukia savo eilės.

Su literatūra padariau išvadą - velniop šūsnis žurnalų, pakanka kokio vieno, kad žinotum kas vyksta, kas naujo. Perėjau prie knygų - atsisiunčiau pora apie sodo dizainą ir dabar skaitau po truputį, palikdama laiko susigulėti mintims ir perkratyti tuo klausimu savo kiemo situaciją ir vėlesnius planus.

smth1 gerai pastebėjo, kad kai jau pokyčiai ima kvėpuoti už tave, tada ir kalnai verčiasi. Kai pažiūriu atgal, didysis kvėpavimas man truko pora metų, dabar ramesnis kiek laikotarpis. Iki kito didžiojo kvėpavimo... O kad jis ateis, suvokiu matydama kitų kiemų virsmus pas kitus, ilgesnę sodininkavimo patirtį turinčius.

sikart esi ypac atvira ir nuosirdi, o tavo postas vercia susimastyti. Man tokios mintys tiesiog krenta i sirdi ...
Visada buvau tokios nuomones, kad visko pagrindas ir varomoji jega yra pati sodo filosofija, o zinios apie augalus padeda tik pasiekti geresni rezultata.
Taigi, tavo filosofines mintys labai ikvepiancios. Kaip ir gyvenime, taip ir sode - pirmiausia reikia susivokti .

Nors as visada viska turiu apsvarstyti iki smilkmenu (kaip ir priklauso Svarstyklei), bet kiekviena karta pastebiu, kad sodo planavimas mane ismusa is veziu, o intuicija i tas vezes sugrazina .

As kaip tik galvojau, kad man sugrizta dalykai, kuriuos tu, vida, esi sakiusi apie sodu kurima. Matyt uzsirasiau tai i kazkoki kamputi kaip 'prireiks', nors tada nesupratau. O dabar imu suprasti. Aciu