Linijinį protą sieti su malonumu visiškai teisinga, bet tik teigiamu ir neigiamu. Su kitokiu malonumu jis nesusijęs. Pavyzdžiui, linijiniame prote yra tik dvi emocijos: teigiama ir neigiama, kitokios neįmanomos. Bet linijiniam protui susidaro emocijų įvairovės iliuzija. Deja tik dvi: teigiama neigiama. O šios dvi teigiama ir neigiama skaidosi dar į masę įvairovės, bet pagal kokybę vieno ir to paties. Todėl masė tipiško malonumo, tipiškų emocijų, pojūčių ir t.t. Todėl jei pas kažką linijinis protas ir jis turi milijardą eurų tai jis nieko nesiskiria nuo linijinio proto turinčio tik 1 litą. Skirtumas tarp jų bus tik kiekybėje tipiško, bet ne kokybėje.
QUOTE(Vanduo @ 2013 06 04, 13:04)
Linijinį protą sieti su malonumu visiškai teisinga, bet tik teigiamu ir neigiamu. Su kitokiu malonumu jis nesusijęs. ..................................... Deja tik dvi: teigiama neigiama. O šios dvi teigiama ir neigiama skaidosi dar į masę įvairovės, bet pagal kokybę vieno ir to paties.
Suprantama, kad iš mineralinio ir alaus aukštojo pilotažo neišspausi. Iš alaus, lyginant su mineraliniu, galima tik energijos protui suteikti. Tik kuriam, linijiniam ar nelinijiniam...?... kažkaip negalvojau. Ekspromtu galvočiau, jog abiems.
Tačiau tai yra analogija su pėdos masažu. Viens prie vieno. Ten taip pat aukštojo pilotažo nėra.
Ir... kas svarbiausia, mes pamatome dėsnį. Dėsnį pamatyti paprastuose dalykuose yra kur kas paprasčiau. Sudėtinguose viražuose mintis paklysta, nukrypsta nuo esmės, pasineria į sudėtingumo pašalines detales. Sudėtingą net būtina išgryninti iki maksimaliai įmanomo paprastumo, esmę išekstrahuoti, o po to iš naujo eiti link sudėtingo dalyko. Tada karkasą matai ir nesunkiai atskiri karkaso detales nuo pridėtinių sudėtingų elementų.
Ir.............. ............. prieiname prie to, ką esu n kartų kartojusi, tik skirtingose situacijose - pačių dėsnių nėra daug, tik skirtingame "rūbe" jie atrodo tarytum būtų jau kiti. Kiek daug dėsnių, kur tik pasisuksi, vis kitas. Ir pasimetama. O iš tiesų - tai tik negebėjimas pamatyti to pačio dėsnio skirtingame "rūbe".
Taigi, dabar ieškosime jo sudėtingesniuose ir aukštesnio lygio reiškiniuose bei įvykiuose
Paryškinta vieta. O ko daugeliui reikia? Žemės gerai nepažinus, tuoj į Mėnulį skristi?
Taigi, tokiu atveju ir tame "Mėnulyje" žiopliu ir atrodysi, ir būsi. ( )
QUOTE(Vanduo @ 2013 06 04, 13:04)
Todėl jei pas kažką linijinis protas ir jis turi milijardą eurų tai jis nieko nesiskiria nuo linijinio proto turinčio tik 1 litą. Skirtumas tarp jų bus tik kiekybėje tipiško, bet ne kokybėje.
Štai šiame sakinyje aš aiškiai matau, jog tu laikaisi nuomonės, kad žmogus yra arba linijiniame prote, arba nelinijiniame(išminties, alternatyviajame). T.y arba toks, arba toks. Ką aš sutrumpintai pavadinu "....arba,....arba...". Pastovi būsena, nekintanti nei paros bėgyje, nei savaičių/mėnesių bėgyje. Po to arba įvyksta lūžis, arba ne, ir žmogus arba lieka toje linijinio proto būsenoje, arba pereina į nelinijinio(išminties, alternatyvaus) proto būseną. Ir tada jau jis tebūna vien išminties proto būsenoje.
O aš iki šiol laikausi nuomonės, jog žmogus gali būti būsenoje " du viename". T.y. kintančioje paros bėgyje, net momento bėgyje.
Ir ką gi man daryt???
Tikriausiai supranti, kad aš negaliu pakeisti savo nuomonės vien todėl, kad taip parašei tu.
Gal ta mano nuomonė pakis, gal ne...
Bet ji gan ilgai nekinta. Ir net priešingai - tik stiprėja.
Taigi, mūsų nuomonės yra kardinaliai skirtingos pačiu esminiu klausimu šioje temoje.
Tačiau... neskaitant to, randame daug bendrų sąlyčio taškų.
Kaip gi taip gali būti???
Pačiame karkase skirtumas, o aplinkiniuose dalykuose dažnas sutapimas?
Čia dabar man toks joke į galvą šovė
Tarkim, tu esi išminties proto būsenoje. Pastovioje. Ištisai esi išmintingas.
Aš kartais būnu linijinio proto būsenoje - tada mūsų nuomonės nesutampa, išsiskiria.
Kartais nelinijinio proto (išminties, alternatyvaus) - tada mūsų nuomonės sutampa, randame sąlyčio taškus.
Bet tada fazės, fazių teorija praranda prasmę.
Gautųsi sviestas sviestuotas.
Arba eini per vieną teoriją į tą patį, arba per kitą į tą patį.
QUOTE(Elysa @ 2013 06 06, 08:05)
Bet tada fazės, fazių teorija praranda prasmę.
Gautųsi sviestas sviestuotas.
Arba eini per vieną teoriją į tą patį, arba per kitą į tą patį.
Čia aš turėjau omenyje tas dvylika fazių.
Nes paros fazės yra visiškai skirtingas dalykas.
Jas sieja tik bendras vienodas žodis fazės.
Ir dar... kas man labai įdomu...
Aš visiškai neskaitau jokios papildomos literatūros konkrečiai šiais klausimais.
Neturiu tam laiko, mano darbas visiškai su tuo nesusijęs, neturiu tam būtino poreikio, laiką suryja "literatūra", kuri man yra būtina.
Taigi... skaitau/skaičiau tik tavo parašytas mintis ir teoriją šiais klausimais.
Kruopos juk tos pačios... tai kodėl aš iš tų pačių kruopų kartais išverdu kitokią košę?
Aš visiškai neskaitau jokios papildomos literatūros konkrečiai šiais klausimais.
Neturiu tam laiko, mano darbas visiškai su tuo nesusijęs, neturiu tam būtino poreikio, laiką suryja "literatūra", kuri man yra būtina.
Taigi... skaitau/skaičiau tik tavo parašytas mintis ir teoriją šiais klausimais.
Kruopos juk tos pačios... tai kodėl aš iš tų pačių kruopų kartais išverdu kitokią košę?
Tu visiškai teisingai pastebėjai, kad būsenos gali kisti paros bėgyje, ar net momento.
Protas irgi kinta, vystymosi stadijos ir riba.
Iki ribos jis progresas, o problema priėjęs ribą.
Tad ir prasmė yra kelti temą tik apie priėjusį ribą protą.
Todėl su priėjusiu ribą linijiniu protu mechanika, pinigai, daiktai ir jų kiekis nebegelbėja, tik permainos pačiame žmoguje.
Bet protas siekia save išsaugoti, diktuoti save toliau.
Todėl įvyksta konfliktas dabartyje, kuri visados tik čia ir dabar, gali atsirasti nepasitenkinimas ir jis gali tapti net dominuojančiu fonu - patologija.
Kokioje proto vystymosi stadijoje užstringama tokios ir gali būti patologijos.
Pavyzdžiui, vienam įtampa, nerimas dėl rytojaus, stabilumo, garantijų stokos, kitam kraujospūdis aukštas, trečiam nugarą laužia, ketvirtam stogas važiuoja nuo globalizmo, penktam stuburas traška, o jis vis dar pirmauti, nugalėti siekia varžybose, šeštas viską žino, bet gyvenimo skonio nebejaučia, aštuntas pinigų turi, bet ramybės neturi ar jį dėl pinigų jauna mergina myli ar dėl to, kad...
ir taip toliau ir taip toliau.
Kaip išsikapstyti iš patologijos - lozungais? Mylėkite savo priešus, paleisk, susirask kitą, buk protingas ir t.t. Be šansų.
Vieni gydosi vienais metodais, kiti kitais, bet priežastis ( priėjęs ribą protas) lieka, todėl vėl greitai atgal į patologiją atveda. Juk jis diktatorius, kuris diktuoja tenkinti jo savybes ir dar siekia save išsaugoti.
O kaip tenkinti jei ribą, nebėra su kuo?
Tai taip ir tenkinama ant to kas dar liko, ant likučių tuomet dienos eina. Keletas emocijų, stimulai ant pirštų suskaičiuoti gali, vienas kitas pojūtis malonus ir t.t. Tai gerai jeigu dar tai liko, būna, kad tik stresas, įtampa, nerimas, baimės, išsekimas, sunkumas psichikoje ir t.t.
Proto (priėjusio ribą) ignoruoti, išmesti, išsioperuoti neišeina, o iš kur kitas? Nėra!
Tai taip ir pasikabinama, sena ir įprasta nebeteikia emocijų įvairovės, pojūčių įvairovės, bet priešingai pradeda dominuoti nepasitenkinimo fonas, o naujo dar nėra. Arba sena ir įprasta jau byra, o naujo dar nėra. Atsiduriama tarpinėje. Tarpinėje ankšta.
Tai ir ieškoma išeities iš tarpinės, kad pilnumoje įkvėpti, kad emocijų įvairovė oho -ho, kad pojūčiai kaip šaltinis prasiveržtų, gyvenimas spalvom pratrykštų.
Tam ir skirtos religijos, ezoterika, rytų išmintis ir t.t. Mažiems vaikams gi tai šlamštas, jie tuo gyvena, skaityti nereikia, jie kaip išminčiai.
Išmintis ir yra apmąstyta jaunystė! Sąmoninga jaunystė.
Išminčius valdo emocijas, fazes, jis jas gali sąmoningai keisti, harmoningai, o tai reiškia ir gyvenimo įvykius. Į vaikyste ar jaunystę niekas atgal negali grįžti todėl išmintis ir nėra ta pati vaikystė, jaunystė, kuri buvo, tai nauja vaikystė, jaunystė, jeigu taip galima pavadinti.
Naujos emocijos, nauji pojūčiai, naujas mąstymas ir nauji gyvenimo įvykiai, bet išauginta ant senų supuvusių lapų, jau atgyvento: ant priėjusio ribą linijinio proto, tų pačių betarpiškų analizatorių, to paties kvėpavimo, lytėjimo, regos, uoslė, skonio, kūno. Pas išminčių ir kūnas naujas, taip taip naujas kūnas, bet kas jo neturi nematys ir kitame, be šansų. Tai pojūčių kūnas, pojūčiai nematomi. Kiekvienas gali vystyti savo antrą kūną ne tik protą, tai pojūčių kūnas. Nėra gatavo antro kūno, jis sąmoningai vystomas ( jau minėjau, kad išmintis tai sąmoningai apmąstyta jaunystė, o ne ta pati, kuri buvo). Būna, kad kažkas sako: pabūkime kaip vaikai! Nebeįšeis, protas išaugo ir ribą priėjo. Todėl išmintis tai visai kita vaikystė, jaunystė. Bet išauginta ant to paties kas liko.
Protas irgi kinta, vystymosi stadijos ir riba.
Iki ribos jis progresas, o problema priėjęs ribą.
Tad ir prasmė yra kelti temą tik apie priėjusį ribą protą.
Todėl su priėjusiu ribą linijiniu protu mechanika, pinigai, daiktai ir jų kiekis nebegelbėja, tik permainos pačiame žmoguje.
Bet protas siekia save išsaugoti, diktuoti save toliau.
Todėl įvyksta konfliktas dabartyje, kuri visados tik čia ir dabar, gali atsirasti nepasitenkinimas ir jis gali tapti net dominuojančiu fonu - patologija.
Kokioje proto vystymosi stadijoje užstringama tokios ir gali būti patologijos.
Pavyzdžiui, vienam įtampa, nerimas dėl rytojaus, stabilumo, garantijų stokos, kitam kraujospūdis aukštas, trečiam nugarą laužia, ketvirtam stogas važiuoja nuo globalizmo, penktam stuburas traška, o jis vis dar pirmauti, nugalėti siekia varžybose, šeštas viską žino, bet gyvenimo skonio nebejaučia, aštuntas pinigų turi, bet ramybės neturi ar jį dėl pinigų jauna mergina myli ar dėl to, kad...
ir taip toliau ir taip toliau.
Kaip išsikapstyti iš patologijos - lozungais? Mylėkite savo priešus, paleisk, susirask kitą, buk protingas ir t.t. Be šansų.
Vieni gydosi vienais metodais, kiti kitais, bet priežastis ( priėjęs ribą protas) lieka, todėl vėl greitai atgal į patologiją atveda. Juk jis diktatorius, kuris diktuoja tenkinti jo savybes ir dar siekia save išsaugoti.
O kaip tenkinti jei ribą, nebėra su kuo?
Tai taip ir tenkinama ant to kas dar liko, ant likučių tuomet dienos eina. Keletas emocijų, stimulai ant pirštų suskaičiuoti gali, vienas kitas pojūtis malonus ir t.t. Tai gerai jeigu dar tai liko, būna, kad tik stresas, įtampa, nerimas, baimės, išsekimas, sunkumas psichikoje ir t.t.
Proto (priėjusio ribą) ignoruoti, išmesti, išsioperuoti neišeina, o iš kur kitas? Nėra!
Tai taip ir pasikabinama, sena ir įprasta nebeteikia emocijų įvairovės, pojūčių įvairovės, bet priešingai pradeda dominuoti nepasitenkinimo fonas, o naujo dar nėra. Arba sena ir įprasta jau byra, o naujo dar nėra. Atsiduriama tarpinėje. Tarpinėje ankšta.
Tai ir ieškoma išeities iš tarpinės, kad pilnumoje įkvėpti, kad emocijų įvairovė oho -ho, kad pojūčiai kaip šaltinis prasiveržtų, gyvenimas spalvom pratrykštų.
Tam ir skirtos religijos, ezoterika, rytų išmintis ir t.t. Mažiems vaikams gi tai šlamštas, jie tuo gyvena, skaityti nereikia, jie kaip išminčiai.
Išmintis ir yra apmąstyta jaunystė! Sąmoninga jaunystė.
Išminčius valdo emocijas, fazes, jis jas gali sąmoningai keisti, harmoningai, o tai reiškia ir gyvenimo įvykius. Į vaikyste ar jaunystę niekas atgal negali grįžti todėl išmintis ir nėra ta pati vaikystė, jaunystė, kuri buvo, tai nauja vaikystė, jaunystė, jeigu taip galima pavadinti.
Naujos emocijos, nauji pojūčiai, naujas mąstymas ir nauji gyvenimo įvykiai, bet išauginta ant senų supuvusių lapų, jau atgyvento: ant priėjusio ribą linijinio proto, tų pačių betarpiškų analizatorių, to paties kvėpavimo, lytėjimo, regos, uoslė, skonio, kūno. Pas išminčių ir kūnas naujas, taip taip naujas kūnas, bet kas jo neturi nematys ir kitame, be šansų. Tai pojūčių kūnas, pojūčiai nematomi. Kiekvienas gali vystyti savo antrą kūną ne tik protą, tai pojūčių kūnas. Nėra gatavo antro kūno, jis sąmoningai vystomas ( jau minėjau, kad išmintis tai sąmoningai apmąstyta jaunystė, o ne ta pati, kuri buvo). Būna, kad kažkas sako: pabūkime kaip vaikai! Nebeįšeis, protas išaugo ir ribą priėjo. Todėl išmintis tai visai kita vaikystė, jaunystė. Bet išauginta ant to paties kas liko.
QUOTE(Vanduo @ 2013 06 06, 10:07)
Kokioje proto vystymosi stadijoje užstringama tokios ir gali būti patologijos.
Pavyzdžiui, vienam įtampa, nerimas dėl rytojaus, stabilumo, garantijų stokos...........
O kai tai tampa masiniu reiškiniu?
Visi vienu metu užstringa tam tikroje proto vystymosi stadijoje?
Tai užkrečiama liga?
Išskyrus tuos, kurie miške gyvena ir televizoriaus neturi.
QUOTE
Tu visiškai teisingai pastebėjai, kad būsenos gali kisti paros bėgyje, ar net momento.
Protas irgi kinta, vystymosi stadijos ir riba.
Protas irgi kinta, vystymosi stadijos ir riba.
Mes ir vėl kiekvienas savo
Aš savo, tu - savo
Arba nesusikalbam, arba aš kažko nesuprantu - o tai reiškia, kad tu nemoki paaiškinti
Jeigu masiniu reiškiniu tampa linijinis protas, tai riba ir bus masinė krizė, išskyrus tuos, kurie ribos nepriėjo, arba tuos, kurie jos dėka surado kažką naują. Kai asmeninė krizė tampa globalia, o tai įvykti gali paskutinėje linijinio proto vystymosi stadijoje, užstrigus joje, tai globali krizė tampa asmenine. Jeigu mirs vienas žmogus, tai nieko baisaus, o jei visa banda - žmonija!? Todėl užstrigus paskutinėje linijinio proto vystymosi stadijoje patologija globalinė. Čia temos apie pasaulio pabaigą, žmonijos ir kosmoso katastrofas, apokalipses, Dievo bausmes, pasaulinė krizė ir t.t. Psichika apkrauta šioje patologijoje globaliomis, masyviomis kategorijomis todėl čia visi pragaro košmarai kartu su psichiatrine ligonine.Jeigu žmonės pažinotų savo protą ir pscihiką jokia krizė nebūtų įvykusi, ji būtų neįmanoma. Dabar jis įvyko, bet pirmiausia buvo pumpuojama "gerbuvio", buržuazinė ideologija. Kol tai tapo linijinio proto žmogui aksioma, refleksu. Atsirado masė vartotojų, o linijinis protas gi bejausmis ir neturi ribos jausmo. Todėl pirma krizės banga, tai padaryti šoką psichikoje. O kaip? Labai paprastai, jeigu metų metais buvo treniruojami linijinio proto žmonės "jautrumas gerbuviui", tai ir smūgiuoti būtent ten kur jautrumas. Nežinomybė dėl rytojaus, garantijų, stabilumo stoka ir laikyti linijinio proto žmonių psichiką tokioje būklėje pastoviai. Jeigu tik pamatai, kad pradeda adaptuotis per ilgą laiką, tai reikia sugalvoti ką nors naują, gal gąsdinti kokiu nors kiauliu, paukščių gripu ar dar kokia epidemija, baimę, paniką kelti galima įvairiais metodais per masines informacijos priemones, kaip labai taikliai Elysa pastebėjo paprasčiausią televizorių, kurį turi kiekvienas. Genialumas kaip sakoma paprastume. Tam ir yra strategai. Krizė naudinga linijinio proto žmonėms, kurie patys save išrinko išrinktaisiais. Pas ką valdžia, jėga, pinigai tas ir išrinktasis. Tokios linijinio proto savybės, kad jis valosi nuo neišrinktųjų, žemesnių pagal jo hierarchijos skalę. Tai elementaru, ponas su ubagu prie vieno stalo nesės ir savo duonos riekės per pusę su juo nesidalins. Visa tai vyksta pagal linijinio proto dėsnius ir išrinktieji nesuvokia, kad šuns irgi laukia šuniškas galas. Nes linijinis protas naikina savo savybėmis ir pačius išrinktuosius. Niekur nepabėgsi, o tuo labiau esančių ant žemesnio hierarchijos laiptelio sąskaita.
QUOTE(Elysa @ 2013 06 07, 01:44)
Išskyrus tuos, kurie miške gyvena ir televizoriaus neturi.
Parašiau, nes mačiau tokius. Paklausiau, kaip gyvenate? Tvirtas "gerai". Kaip sveikatos? Viskas gerai. Tada paklausiau: "Abiems???". Taip, atsakė ramiai ir tvirtai.
Labai nustebau išties. Nes senokai to nebebuvau girdėjusi.
Na taip, sakau, grynas oras, malkos panosėje, jokių ekonominių problemų...
Tokių ramių veidų senokai nemačiau...
Bet mačiau dabar daug dirbusio ir dirbančio žmogaus veidą, daug besimokiusio...
Veide tylus skausmas ir neviltis...
O televizoriaus jie išties neturi. Net nežinau kodėl ? Juk jei neįkerta, gal kas nors būtų padovanojęs... Elektra? Nelabai linkę skaičiais domėtis...
QUOTE(Vanduo @ 2013 06 06, 10:07)
Tu visiškai teisingai pastebėjai, kad būsenos gali kisti paros bėgyje, ar net momento.
Protas irgi kinta, vystymosi stadijos ir riba.
Protas irgi kinta, vystymosi stadijos ir riba.
Pagaliau turime kažką apčiuopiamo - būsenos ir protas.
Dabar reikės atskirti juos vieną nuo kito, tiksliai identifikuoti kas yra kas, kur ir kada.
Protas bejausmis, jis jautrus tik savo produkcijai, taisyklėms, mechanikai, daiktams, pinigams, hierarchijai ir t.t.
O būsenos ( fazės) yra už linijinio - hierarchinio proto ribų. Pavyzdžiui, gamtoje yra metų laikai - fazės. Yra rytas, diena, vakaras, naktis irgi fazės. Žmoguje irgi gali būti džiaugsmas be priežasties, lengvumas kūne ir psichikoje arba gailestingumo jausmas, arba paslaptingumo, romantikos jausmas, arba dvasinis skrydis, arba meilės jausmas, arba galybės, pasitikėjimo jausmas arba pavyzdžiui gali jaustis apsunkusi, arba komforte, jaukume, o gali lengvutė, kai lengva palaima judėti, lėkti, šokinėti ir t.t. Skirtingos fazės. Pavyzdžiui , gamtoje pavasaris ir vasara tai bus atsivėrimo fazės, o ruduo, žiema užsivėrimo fazės. Bet pavasaris nuo vasaros irgi skiriasi, arba ruduo nuo žiemos, todėl visos fazės skirtingos. Ir kuo labiau įvažiuoji į fazę tuo labiau jauti tuos skirtumus, fazės subtilybes. Pavyzdžiui, jei rudenį obelis pražystu, tai ji pasmerkta nes sekanti fazė žiema. Gamtoje ėjimo atgal nėra. Lygiai taip pat žmoguje yra harmoningi ir destruktyvūs perėjimai iš fazės į fazę. Destrukciją, užstrigimą, fazėje dažniausiai įtakoja būtent protas. Organizmas yra biologinis, ne mechaninis, bet protas ima diktuoti. Pavyzdžiui, organizmas pavargo ir jau nori iš aktyvios fazės pereiti į pasyvią, bet protas gali neleisti, sakyti reikia, tikslas, būtina. Įvyksta tarp organizmo ir proto konfliktas. Tie konfliktai sumuojasi ir ateina liga. Todėl žiūrint kur įvyksta konfliktas, kokioje fazėje, kur atliekami destruktyvūs perėjimai tokios bus ir problemos, savijauta, emocinis fonas, ligos ir t.t.
O būsenos ( fazės) yra už linijinio - hierarchinio proto ribų. Pavyzdžiui, gamtoje yra metų laikai - fazės. Yra rytas, diena, vakaras, naktis irgi fazės. Žmoguje irgi gali būti džiaugsmas be priežasties, lengvumas kūne ir psichikoje arba gailestingumo jausmas, arba paslaptingumo, romantikos jausmas, arba dvasinis skrydis, arba meilės jausmas, arba galybės, pasitikėjimo jausmas arba pavyzdžiui gali jaustis apsunkusi, arba komforte, jaukume, o gali lengvutė, kai lengva palaima judėti, lėkti, šokinėti ir t.t. Skirtingos fazės. Pavyzdžiui , gamtoje pavasaris ir vasara tai bus atsivėrimo fazės, o ruduo, žiema užsivėrimo fazės. Bet pavasaris nuo vasaros irgi skiriasi, arba ruduo nuo žiemos, todėl visos fazės skirtingos. Ir kuo labiau įvažiuoji į fazę tuo labiau jauti tuos skirtumus, fazės subtilybes. Pavyzdžiui, jei rudenį obelis pražystu, tai ji pasmerkta nes sekanti fazė žiema. Gamtoje ėjimo atgal nėra. Lygiai taip pat žmoguje yra harmoningi ir destruktyvūs perėjimai iš fazės į fazę. Destrukciją, užstrigimą, fazėje dažniausiai įtakoja būtent protas. Organizmas yra biologinis, ne mechaninis, bet protas ima diktuoti. Pavyzdžiui, organizmas pavargo ir jau nori iš aktyvios fazės pereiti į pasyvią, bet protas gali neleisti, sakyti reikia, tikslas, būtina. Įvyksta tarp organizmo ir proto konfliktas. Tie konfliktai sumuojasi ir ateina liga. Todėl žiūrint kur įvyksta konfliktas, kokioje fazėje, kur atliekami destruktyvūs perėjimai tokios bus ir problemos, savijauta, emocinis fonas, ligos ir t.t.