Išmintis kaip vanduo nuo žąsies

Ir dar radau tokius pasvaičiojimus, kur teisės reikštis suteiktos be jokios konkurencijos



Ar ateis kada nors marazmui ribos?
Juk skiedžia pasakas pagal kažkokį gal neaiškų susitarimą/kontraktą...

Svarbiausiai, kad žinau, jog šis žmogiukas proto turi.

Kaip tik šiandien diskutavau apie tikrasias šių dienų tragedijų priežastis.

Ir tas saldus privalomas rašyti žodžių/raidžių/ar postų skaičius...
Išmetant visus kitus.

Nes matome patį ryškiausią, kiek tik galima pamatyti, marionetės paveikslą...Suteikiančio kažkam teisę tai daryti. Valdovo. O tas valdovas net aukštojo mokslo nebaigęs...gal čia pastebėtos manipuliantų manipuliacijų galimybės.
Marionetės, kuri daro viską, kas...kas čia žino...ar trumparegis, ar kvailys, ar bailys...ar kvailas gobšuolis...

Čia net genialaus tapytojo nereikia...
Vaizdas aiškus net neturinčiam meninės vaizduotės.

Žodžiu - liūdna...

Tarkim, žmogus moka keleta kalbų. Bet pavyzdėlį paimkime tik dviejų kalbų, kurių "failai yra atsidarę" tuo metu žmoguje.

Man buvo keista. Tikrai žinau, kad žmogus gerai moka šias dvi kalbas. Daro vertimą iš vienos į kitą, į tą, kurią geriausiai moka, kuri jam gimtoji, kuria jis mąsto. Permetu akimis tekstą ir tuoj pat pamatau nemažai stiliaus klaidų. Kaip taip gali būti, dažnai pagalvodavau. Ir ne durnas, ir gerai kalba, o čia tarkšt tokie dalykai

Kartą pačiai teko daryti analogišką vertimą. Tą pačią minutę savo padarytų stiliaus klaidų negalėjau pastebėti. Bet kai lieka vienas tekstas - tas pats... Pamatau savo padarytas stiliaus klaidas. Esmė teisinga, bet niuansėliai yra stiliaus klaidose. Be problemų ištaisau.

Link ko lenkiu?
Jei žmogus rašo savo geriausiai žinoma kalba, gimtaja kalba, ir imituoja, jog dėsto savo mintis - stiliaus klaidų niuansėliai aiškiai parodo, jog tai svetimų žodžių/minčių vertimas.

Štai taip...

O juk visada įdomiau yra skaityti kito žmogaus nuosavas mintis. Kokios jos bebūtų. Nes tai gyvo žmogaus mintys.

Juk, kai mes bendraujame gyvai, mes girdime/klausomės kito žmogaus išsakomų minčių. Jei tas žmogus prieš tave stovėtų su knyga rankose ir skaitytų kažkokias citatas ar mintis/tekstą, pasakytume - "eik tu žinai kur... pati moku skaityti..."

Nekreipiu demesio i stiliaus klaidas
Jei zmogus perskaite, bet nesuprato, is jo kalbos tas pasimatys, kazkur suklys, nes kalbeti vien citatomis neimanoma.
Del pariskinto zodzio - reiketu istaisyti i "as pasakyciau" nes nemazai daliai visai priimtina, kai kazkas sukramto, kartais suvirskina, o galutini rezultata pateikia jam ant lekstutes... aisku nesusimasto, koks to galutinio rezultato produktas
ir priezastys gali but ivairios- tingejimas, nenoras paciam mastyti, bukumas ar tiesiog kai ziuri i knyga, o mato...

gluosni,
juk aš savo postą parašiau ne iš tuščios vietos. Kažką, matyt, pamačiau/pastebėjau...
Tiesiog kaip skiriamąjį požymį, ar žmogus pats rašo, ar tik verčia kažkieno kito rašytą tekstą. Ir tai ne citatos.
Tiesiog, tai pastebėjus, aš suvokiau, kaip tai atsitinka. Nes man pačiai taip atsitiko Taisiau ir pati negalėjau savimi atsistebėti ( )

O dėl tų stiliaus klaidų... ne tik nesu priekabi, bet net nekreipiu į tai jokio dėmesio. Priešingai, aš pliurpiu dažnai kalba, arba kalbų miksu, kurių nemoku(ar failas užsidaręs), nė kiek nesijaudindama dėl daromų klaidų. Niekalai tai. Kai kas mokosi mokosi kalbą iš knygų, vis stengiasi tobulai, o kai reikia, nė burnos nepraveria. Kad nepasirodytų netobulu ar nemokša ( ).

Aš galvoju, kad žmogus įgijo savybę kalbėti tik tam, kad galėtų tarpusavyje geriau kontaktuoti, geriau suprasti vienas kitą. Kažkada, panašu, žmogus tik caksėjo. Ir dabar yra išlikusios kelios vietovės Afrikoje, teritoriškai labai nutolusiose viena nuo kitos, kur žmonių kalboje yra caksintys garsai ir skiemenys, kurių neįstengia išgauti jokie kiti žmonės Galvojama, jog tai buvo pirminis žmonių tarpusavio kontaktavimo būdas. Kaip šunys pvz loja, katės kniaukia, kiaulės kriuksi ir pan.
Jie juk susikalba tarpusavyje, bet ne taip kokybiškai, ne taip giliai, kaip žmonės. Juk pafilosofuoti jie vargu bau ar galėtų tarpusavyje ( ).

Mano nuomone, jei tekstas perkrautas tokiais žodžiais a la Dieviškumas, Dievybė...ir pan., suprasti yra beveik neįmanoma. Aš dažnai tokiais atvejais net abejoju, ar tas rašantysis pats supranta, ką rašo.

Bet tai nereiškia, jog tie žodžiai nėra visiškai nereikalingi.
Ir tai nereiškia, jog jie neturi rimtos ir gilios prasmės.
Tiesiog jie turi būti naudojami tik tinkamais momentais, tinkamoje vietoje, neperkraunant jais teksto ir minties.

Yra visiems žinomi Kristaus žodžiai, jog, jei gavai į vieną žandą, atsuk kitą.
O ar tikrąją tų žodžių prasmę visi supranta taip, kaip iš tiesų turėtų suprasti?
Aš kartą paklausiau vieno žmogaus - jis atsakė man lygiai taip pat, kaip ir aš visą gyvenimą juos suprasdavau.
Mano reakcija visada būdavo vienareikšmiška - "Dar ko???"

Tikrąją jų reikšmę supratau tik tada, kai čia buvo diskusija apie ...linijinius-nelinijinius protus...ir dar kitos iš tos pačios serijos... aš tikrųjų šių temų pavadinimų jau nebegaliu prisiminti. Žinau tik, kad viena iš pirmųjų, kai aš čia atėjau. Tačiau jos likdavo be pabaigos... pavirsdavo monologais...kas nusibosdavo .... arba kažkas kitkas tuo metu labiau sudomindavo...
Programiškai temos "nulenda" žemyn, jos realiai dėl šios priežasties "numiršta", paieškos sistemos pagal temas šiame tinklapyje nėra... arba aš nežinau, nes šiame tinklapyje aš nesinarsčiau programinės struktūros, kadangi čia aš ilsiuosi, o ne dirbu.

Taigi, prie esmės. Tų žodžių esmės. Mes jau buvome priartėję visai arti, aš jau suvokiau, galėjau parašyti labai tinkamais pavyzdžiais... bet tema numirė, aš ją taip pat primiršau (tiksliau ji nulindo į atminties giliasias lentynas), ir aš nebegalėjau pati vėliau prisiminti tos esmės... ne kartą bandžiau atmintyje atgaminti, bet nepavyko...

Taigi, ir dabar neprisimenu kokybiškų pavyzdžių. Neprisimenu todėl, kad neparašiau. Jei būčiau parašiusi, nebūčiau dabar ieškojusi tos rašliavos, o rašymas yra tarytum "užfiksavimas", užtvirtinimas minties/suvokimo sau pačiam.

Dabar žinau tik paprastą buitinį pavyzdį. Bet jis nėra tobulas tikrajai minčiai išreikšti.
Susiduriu su asmeniu, ganėtinai nemandagiu ir neatsakingu savo atliekamose pareigose. Tačiau aš turiu reikalą ir suprantu, jog šis žmogus tėra pieška šachmatų lentoje, o karalius ar karalienė apie tos pieškos savybes ir elgesį nieko nenutuokia.
Reikalas ne toks svarbus, kad susirasčiau "karalių" ar "karalienę".
Taigi, aš iš pieškos gaunu "į žandą" (nemandagumas ir pan.), kas turėtų mane atstumti amžiams nuo šios šachmatų lentos. Reakcija turėtų būti "Dar ko???".
Tokia reakcija dažniausiai gyvenime ir dominuoja.
Tačiau aš priešingai pasielgiau super mandagiai ir pagarbiai su nemandagiu asmeniu.
Ir... sunku protu suvokti... tačiau atgal gavau teigiamą sau rezultatą geresnį, nei išvis įmanoma tikėtis.

Štai tikroji žodžių prasmė - gavęs į vieną žandą, atsuk kitą...

Tik mano pavyzdys per daug buitiškas. Kažkaip net vulgarus šalia tikrųjų tų Kristaus žodžių.
O kokybiškesni pavyzdžiai kažkur "nulindo" manyje gilyn, kaip ir temos kompiuterinėje programoje.... ( )

Tokią šių žodžių reikšmę aš žinau ir suvokiu senokai. Žinau, kad tai išties veikia praktikoje. Bet žinojau, ir tiek...
O kai parašiau tą "žinojimą", iš to parašymo man kilo dar ir kitos mintys.

Aš labai abejoju, ar yra daug žmonių, suprantančių, kaip šiuos žodžius išaiškinau aš, nors ir banaliu buitišku pavyzdžiu. Tokį išsiaiškinimą aš išsifiltravau iš gana sudėtingų čia buvusių tekstų ir sakinių apie linijinį-nelinijinį protą. Išties pasukt smegenis reikėjo Neskaitant, kad dar ir tam tikrą naują "kalbą" išmokti. Nes kitaip skaityk neskaitęs....
Pavadinkim tai "išvestiniu instrumentu" iš gan sudėtingos "medžiagos"

O šiaip yra galimi (ir yra) trys skirtingi tų pačių žodžių suvokimai:

- Tiesioginis jų klausimas. Kraštutinumas šiuo atveju - žmogus tampa nuolankiu, net pastumdėliu. Ir tuo patenkintas.

- Reakcija "Dar ko???" Kraštutinumas - perdėta žmogaus agresija.

-Būtent toks, kaip išsiaiškinau aš, kaip "išvestinį instrumentą"
Jis yra išmintingiausias. Būtent to Kristus žmonėms ir linkėjo.

Bet, tarkim, nors aš ir puikiai suvokiu tą išmintingąjį variantą, aš ne visada noriu juo naudotis. Kartais noriu, kartais - ne.
Nors ir suprantu, bet kartais noriu sureaguoti būtent "Dar ko???". Taip ir padarau. Tik stengiuosi be kraštutinumų
Na, to pirmojo kraštutinumo nesu savyje pastebėjusi. Tokie norai man kažkaip nekyla.

Tai gal ir tų žodžių nesuprantama/neaiški reikšmė sąmoningai yra neaiški ir daugeliui nesuprantama?
.................................................................
Aš pvz nežinau, kur aš juos pirmiausiai išgirdau... bet jų negirdėjusių žmonių nėra. Mano senolė vargu bau ar man juos aiškino... nes iki to "išvestinio instrumento" neturėjo jokių šansų prisikapstyti, pirmasis variantas jai garantuotai nebūtų buvęs tinkamas, o antrasis - nuodėmingas... ( )

Taip ir gyvenau aš ilgiausiai to nesuprasdama....
..................................................................

Nesuprantama reikšmė, kad kiekvienas galėtų pasirinkti pagal save?
Tiksliau - kad išgirstų tuose žodžiuose tai, ką nori išgirsti.
O jei nori, reiškia, jam yra gerai. Kiekvienam savaip.
O gėris juk ir yra galutinis tikslas.

Jei gavai per vieną žandą, atsuk kitą.

Tai malonumo principas, o ne taisyklė.

Pavyzdžiui, jei tau masažuoja pėdą, tai norisi, kad dar ir kitą pamasažuotų, todėl grūdi ją tiesiog per prievartą, kad tik pro šalį masažuojantis nepraeitų. Na taip norisi net saldu, o masažistas sako tingiu. Tai ką daryti, kaip jam tą pėdą įgrūsti!?

Bet viskas keičiasi jeigu malonumo nėra, o vietoj jo skausmas, tuomet kokiu turi būti durnium, kad dar kitą pėdą grūstum. Todėl be malonumo atsuk kitą žandą gaunasi taisyklė (nuo proto, ) atsiranda durnių, kurie bando sukandę dantis laikytis šios taisyklės, bet kiek tu laikysiesi, vistiek pratrūksi, na nebent labai kantrus durnius, tai ilgiau ištversi.

Kyla klausimas apie kokį malonumą kalbama?

Žinoma, kad ne apie tą, kuris iš pareigos, būtinybės, per prievartą ar dėl atlygio, medalio, pažymio, įvertinimo, padėkos atliekamas.

Jeigu mylite ir jūsų mylimasis paprašė padaryti kavos, tai gi su malonumu nuskuodi ir padarai.
Jeigu meilės nėra, tuomet tegul pats eina ir pasidaro, nes atsibodo, aš ne tarnaitė jam.
O jei 10 metų vaidini gerą žmoną ar mamą, tai tuomet vieną diena pratrunka: o kur padėka! Nedėkingi vaikai, sutuoktinis, niekas nieko nevertina ir t.t.

Žinoma, kad niekas nevertina juk meilė ne prekė, o jausmas.

Todėl spekuliantams meile nepasitenkinimo protrūkis garantuotas, nes už meilės jausmą niekas algos nemoka, o tik už atliktas paslaugas, padarytą darbą yra alga mokama.

Tai kas sumokėti tą algą turi: vaikai, tėvai, sutuoktinis, draugai, kaimynas, praeivis, ar tas, kuriam litą prie bažnyčios į kepurę įdėjot?

Į gatvę išeikite ir šaukite, klauskite kas man sumokėsite algą, nes aš jus visus labai myliu!

Nėra užmokesčio už meilę, pats meilės jausmas ir yra užmokestis – malonumas.

Mylintis nėra kenčiantysis, jis kaife.

Todėl Kristus ir nesako, kad jo kryžius sunkus, kankinantis, priešingai jis sako, kad saldus ir lengvas.

Bet be meilės jausmo, jo kryžius tampa mase taisyklių, sunkus kaip Puntuko akmuo ir kankinančiu kaip gyvenimas su nemylimu dėl pinigų, iš pareigos ir t.t.

Be meilės lieka mechanika su instrukcija. Savęs ir kitų prievartavimas dėl aukščiausio, madingiausio, vertingiausio, ypatingiausio, reikšmingiausio, brangiausio, prasmingiausio, teisingiausio, turtingiausio, išmintingiausio ir t.t. Nepasitenkinimas dėl įvertinimo, pažymio, padėkos.

Aš suprantu, kad meilės jausmas deficitas, kurio nenusipirksi , todėl ir siūlau apmąstyti. Apmąstymas duoda aišku orientyrą. Orientyras tai ne meilė ir ne išmintis, bet šansas. O turėti šansą, tai jau šis tas.

Vanduo, ačiū

Aš vaikystėje labai nemėgau mineralinio vandens. Man jis buvo siaubingai neskanus, ir aš negalėjau suprasti, kaip žmonės gali jį gerti. Vėliau, kai sužinojau šio vandens sudedamųjų dalių reikšmę ir teigiamą poveikį žmogui, pradėjau jį gerti, ir dabar man jis labai skanus. Gerdama jaučiu malonumą.

Dabar aš negaliu šių savo parašytų minčių įterpti į viso tavo posto(minčių šiame poste) kontekstą, tačiau, jei jis sugeneravo man tokias mintis, reiškia kažkoks ryšys yra. Kada nors vėliau suprasiu be jokių pastangų, savaime. Pasąmonė pasidarbuos

Ir taip pat aš negalvoju, kad minčių generavime yra didelė atskirtis tarp dvasinių ir materialių dalykų. Pavyzdžiai iš materialaus(buitinio) gyvenimo dažnai duoda atsakymus į dvasinius klausimus, ir atvirkščiai. Viskas yra vienis. Kažko atskyrimas į atskirą darinį tereiškia negebėjimą sujungti visko erdvėje.

Mastai tu teisinga linkme Elysa.

Aš vaikystėje nemėgau alaus, o vakar neblogai sulindo. Kas atsitiko? Fazė pasikeitė! Kokia fazė tokie stimulai, įvykiai. Dvylika fazių ir yra tas tavo vienis. Bet kiekviena fazė tuo pačiu skirtinga, emocijos, fiziologija, stimulai, reakcijos į įvykius. Kiekvienoje fazėje norisi ir skirtingo maisto. Kiekvienai fazei tinka skirtingas maistas. Iš čia mityba pagal fazes, o nepagali proto taisykles. Bet mes negalime vienu metu būti iškarto visose fazėse, todėl yra dominuojančios fazės ir užguitos, slopinamos, yra priešingos fazės, suderinamos ir nesuderinamos ir t.t. Kiekvienoje fazėje tyko ir skirtingos patologijos. Todėl vieni serga vienomis, kiti kitomis ligomis. Iš čia ir skirtingi patarimai, gydymosi būdai, priemonės, metodai. Kas tinka vienai fazei, kitai netinka. Iki ribos patologijos nėra, ji gali prasidėti užstrigus kurioje nors vienoje fazėje, arba užstrigus destruktyviuose perėjimuose iš fazės į fazę ir t.t. Dažniausiai tokio užstrigimo priežastis ir yra linijinis – hierarchinis protas. Nes tarp fazių nėra hierarchijos, jos skirtingos, bet tolygiai svarbios, o protas gali vienoms fazėms atiduoti pirmenybę, o kitas neigti. O tai jei visos fazės yra vienis, tai ką neigiame, kas kentės? Mes! Nebus harmonijos ir t.t. Santykiai tarp žmonių, sutuoktinių irgi skirtingų fazių suderinamumo tema. Skyrybų tema, tai irgi skirtingu fazių suderinamumo – nesuderinamumo tema, tėvų vaikų santykiai irgi skirtingų fazių suderinamumo problemos. Tai visas mokslas.

Dėl tavo alaus gal ir fazė. Aš šito žinoti negaliu, bent jau iš kelių sakinių. Tai žinoti gali tik tu. Tik viena galiu iš to žinoti, jog tu čia nekalbi apie paros fazes.

Tačiau mano mineralinis vanduo - jokia čia ne fazė. Tai proto veiklos padarinys. Ir šioje vietoje vienareikšmiškai - linijinio proto. Analogiška situacija man buvo ir su petražolėmis. Tam tikru gyvenimo laikotarpiu įgaunamos tam tikros specifinės žinios, ko pasekoje įvyksta skonio pojūčio pokyčiai.

Štai
Turime jau ir išimtį
Linijinis protas šalia malonumo.

Juk tai prieštarauja tavo teorijos pagrindiniams teiginiams. Ne teoriją iš pagrindų griauna, o mes pamatome, jog teorijoje egzistuoja išimtys. Kiek jos svarbios, dabar aš atsakyti negalėčiau. Kad ir kiek dabar susikaupčiau, susikoncentruočiau į tokius pamąstymus. Tai būtų bergždžias darbas, reikalaujantis daug proto energijos ir neduodantis tam proporcingų rezultatų. Jei rezultatas ir būtų, jis be jokios abejonės galėtų turėti daug netikslumų.
Nes tokie dalykai - tai ne tavo/mano linijinio proto darbas, o tavo/mano pasąmonės linijinio-nelinijinio proto darbas. Ir nėr čia ko beprasmiškai švaistyti savo laiką. Perskirstai darbus, ir tiek. Nesugaištant laiko. Ir eini dirbti tai, kas tavo/mano linijiniam-nelinijiniam protui priklauso dirbti.


Ne. Mano vienis yra visai kas kita.
Šioje situacijoje mano būtų - ne taškas, o linija, tik sujungta į apskritimą. Viena plokštuma, tik pasiskirščiusi skirtingame laike. Įsivaizduok tą apskitimą, sudarytą ne visai iš tiesios linijos, o iš dvylikos atskirų apskritimukų, susijungusių tarytum linija į apskritimą. Šios fazės - linija. Ties kiekvienu apskritimuku yra begalė dalykų "ne į temą" , kurie jau sudaro vienį su tuo apskritimuku. Atskiras apskritimukas gali būti ir paros fazė, ir kitokia fazė. Nes jų įvairių yra.
Štai tie "ne į temą" ( ) iš tiesų yra "į temą" erdvėje. Tai yra vienis.

Todėl šaukiantys "ne į temą" iš tiesų yra tie, kurie nemato/neįžvelgia vienio. Jie mato liniją ir pyksta ant tų, kurie mato plačiau už liniją. Jie jaučiasi teisūs ir įsivaizduoja, kad kiti yra tvarkos laužytojai, t.y. chuliganai

Bet pyksta tie, kurie mato tik liniją. O ant jų nepykstama, kadangi būna aiškios to pykčio priežastys. Kaip galima pykti ant to, kuris nėra kaltas? Nebent tie "tvarkdariai" pradeda kažką griauti, tiesiogiai kenkti. Bet tada būna ne realus pyktis ant jų, o tik noras "prasivalyti kelią". Neigiamų emocijų tai taip pat gali sukelti. Bet čia jau būna persijungimas į emocinį protą. Čia jau kita, ne mažiau įdomi "opera"