Išmintis kaip vanduo nuo žąsies

Elysa, jeigu suabejojai, galvoji, kad ne, tai reiškia jau pasirinkai.
Kieno?
Tik savo.

Kitas reikalas, kad neįmanoma išspręsti linijinio proto sukurtų problemų su linijiniu protu.
Neįmanoma priėjusios savo ribą sistemos problemų išspręsti tos pačios sistemos priemonėmis, metodais.

Ne, nieko aš nepasirinkau.

Pasirinkau reikštų STOPą.

O aš nenoriu STOPo.

Aš norėčiau visada būti šiek tiek protinga, ir šiek tiek kvaila, šiek tiek suaugusi, ir šiek tiek vaikas.... ir t.t. .....

Noriu ir norėčiau skiriasi
Bet šaknis ta pati.

Šaknis - jau kažkoks varikliukas tam tikra kryptimi

O kodėl aš nenorėčiau būti visiškai protinga arba visiškai išmintinga?
Jei gyvename šioje Žemėje, tai neišvengiamai stebime Pasaulį ir Gyvenimą.
Taigi... aš pastebėjau, jog tie žmonės, kurie įsivaizduoja save visiškai protingais ar visiškai išmintingais, būna nuobodūs. Aš juos vadinu senis bambeklis. Ir tai nepriklausomai nuo to žmogaus amžiaus. Ir lyties.
Senių bambeklių būna ir jaunų savo biologiniu amžiumi žmonių

Išmintingus, kvailius, nuobodžius, senius bambeklius, dorus ir niekšus, dvasingus ir padugnes, velnią – dievą, melagius – teisuolius, šiek tiek kvailus, šiek tiek išmintingus ir t.t. visą tai įmanoma sutikti tik linijinio proto sukurtame pasaulyje.

Kol būsite linijinio proto savybėse tol visą tai sutiksite.

Problemos prasidės kai pradėsite neigti sutikę savo senį bambeklį, kvailį, nedvasingą, aferistą, velnią, idiotą, ne kultūringą, ne etišką, prastą, neypatingą, nemadingą, blogą, melagį ir t.t.

Neišmesite viso šio šlamšto iš savo proto!

Todėl dažniausiai ir kovojama prieš visą tai nes išmesti iš savo proto nėra šansų. O kova tik išsunkia iš kovotojų paskutines sultys, įvairiaspalves emocijas, gyvybingumą, sveikatą, gyvenimo džiaugsmą.

Kovojant pabėgti nuo viso šio šlamšto neįmanoma.

Bet ir ignoruoti neįmanoma!

Todėl žmogus, kurio linijinis protas priėjo ribą atsiduria tarpinėje būsenoje, kai sena ir įprasta byra, o naujo dar nėra.

Jeigu jus žinote kas tas "nauja", tai jau jūsų sena ir įprasta.

Kas yra "nauja" niekas žinoti iš anksto negali.

O visi įsivaizdavimai apie "naują", tai jau jūsų sena ir įprasta.

Tai tas pats, kad aklas nuo gimimo įsivaizduotu ką mato regintys.
Tai ką jis beįsivaizduotų jau yra tik jo paties sena ir įprasta.
Vat jei realiai praregės tuomet bus vaū!..

Todėl esantys linijiniame prote išminčių įsivaizduoja pagal save, kitaip ir įsivaizduoti neįmanoma, bet tai ir esate jus pats, tai ne nauja, o jūsų sena ir įprasta.

Aš sąmoningai paėmiau tik vieną sakinį iš viso posto. Net neperskaičiau atidžiai viso posto, kad jis nesuveiktų man kaip apibrėžimas.
O taip pat - kadangi šiame poste yra tūkstantis minčių.

Kur gi tu matai kovą?
Ar aš kovoju prieš senį bambeklį?
Ar aš jį neigiu?
Ar aš jo nekenčiu?

Aš tik nenoriu tapti/būti seniu bambekliu...
Aš tik nenoriu, kad viskas baigtųsi su STOPu...
Aš tik noriu gyventi visą man skirtą gyvenimo laiką šioje Žemėje...

Gyventi, ne vegetuoti.
Nes gyventi susideda ne vien iš buitinių patogumų, maisto, pramogų ar pan.
Tai procesas, o ne faktas.
O procesas yra begalybė...

Jokios begalybės nėra. Viskas turi savo ribą.
Todėl senis bambeklis, buitiniai patogumai, pramogos, maistas ir yra tavo tikrovė – persirijai.
O tai reiškia, kad nebejauti – valgai, kvėpuoji, lieti, žiūri, uostai, girdi, judi – mechaniškai.
Linijinis protas nieko daugiau ir negali padovanoti žmogui tik dvi emocijas: teigiamą ir neigiamą ir mechaniškumą.
Linijinis protas lėtai ir užtikrintai pergimdo žmogų į mechaninį. Išsunkia sultys ir išspjauna. Žmogus lieka be įvairiaspalvių emocijų, gyvybingumo, jausmų, o jo gyvenimas netenka skonio, nepasitenkinimas, ligos, kančia. Nei gyvena, nei miršta - trunija. Lėtai virsta mumija, kuriai kiti turi teisę tik įtikti.

Na gerai, pabandysiu pajausti, įsivaizduoti, jog yra taip, kaip parašei

Persirijau

Bet tokiu atveju aš iškart matau tai, matau, jog man turi būti būdinga štai tai:

Na bent lašelį bandau šiame tekste įžvelgti to, kur aš susitinku pati su savimi.

Neskubu, perskaitau dar ir dar kartą...
Na nerandu...

Nors ir noriu rasti, stengiuosi rasti...
O kodėl noriu/stengiuosi?

Nes tokiu atveju būtų rasta diagnozė.
(Tik prašyčiau šio žodžio netraktuoti taip primityviai, kaip kai kurie "supermenai" tai traktuoja ir džiaugiasi dėl to patys savimi. Net automobilio gedimo atradimas vadinamas gedimo diagnostika.)

O teisinga diagnostika - tai pusė darbo.

Na...nepavyksta man, ką gi bedarysi...

Tačiau man pavyksta numatyti, kokio posto aš sulauksiu po šio savojo. Tai būtų a la ką neigi, tą turi.
Yra rusų kalba tai labai puikiai atspindintis posakis - "u kogo čto bolit, tot pro to i govorit".

Ir tokiu atveju aš situaciją jau noriu pamatyti kiek kitaip.
Kas gi ištarė (parašė, o tai tolygu ištarimui) sakinius, kuriuos įrėminau antrame rėmelyje?
Elysa ar Vanduo?

Elysa, as aprasiau ka gali padovanoti priejes riba linijinis protas. Ir man si dovana gerai pazystama. Ja gauni ne iskarto, pirmiausia pasireiskia simptomai-atsiranda tema. Tema tu jau iskeliai apie tai kokia nenori tapti, seni bambekli ir t.t.Tai ir yra pirminis simptomas.Gali zmogus ir neateiti iki tos patologijos kuria aprasiau. Kiekviena patologija tuo paciu yra ir sansas i nauja, jeigu pavyksta. Linijinis protas gali padovanoti ivairiu patologiju, priklausomai kokioje fazeje uzstringama. Ir kazin ar kas isvengs patologijos, bet esme per ilgai joje neuzsibuti.

Su paryškintu sakiniu visiškai sutinku.
Teoriškai.

Bet kai praktiškai pradedu galvoti... vieno sakinio nebepakanka.

Na, patologiją šiuo atveju vadinkime dvasine patologija. Tik šiuo atveju konkrečiai šios mes neturime priskirti prie dvasinių patologijų, kurios egzistuoja psichiatrijos vadovėlyje. Tai būtina griežtai atskirti.

Galvoju, jog su tokiomis dvasinėmis patologijomis, kurios neįsirėžia į emocinę atmintį, susiduria kiekvienas žmogus ir ne taip jau ir retai. Pavadinkim jas smulkiomis patologijomis. Ėjo praėjo, ir pamiršai.

Dabar stiprenės patologijos.
Kas gi gaunasi?

Jei jos nepatirsi - neturi šansų į naują.
Patologija gaunasi kaip gėris.

Net madinga tapo reklamuoti per TV kraštutinius atvejus. Nusiritama iki maksimaliai įmanomos nusiristi ribos, o po to įvyksta stebuklas - vos ne nušvitimas.
Žodžiu, pasakiškas gėris.
Aš tame matau kenksmingą reklamą.
Ačiū Dievui, kad nusiritimo stadijoje nepasitaikė nekaltų aukų.
O jei būtų pasitaikę?
Vienam - kelias į nušvitimą, palaimą, kitam - kančios ar visko pabaiga(mirtis).

Na, bet čia nuklydau į kraštutinį atvejį. Apeikim tai ir diskutuokime normalaus žmogaus lygmenyje.

Turime konkretų pavyzdėlį - persirijau.
Su konkrečiu pavyzdėliu geriau matosi/jaučiasi.

Visišką analogiją aš įžvelgiau kitame forume pateiktame aprašyme. Pamačiau, parašiau, tada nuklydome į pievas, padiskutavome kaip apie lyrinį nukrypimą toje temoje. Aš užbaigiau pavyzdėliu apie savo mėgstamus saldainius, kurių aš sąmoningai neturiu namuose kasdien.
Pavyzdėlis buitiškas, ir šiuo atveju net konkrečiai apie maistą , bet pats mechanizmas yra analogiškas ir rimtesniems dalykams.
Aš išties taip darau su saldainiais
Ir lygiai taip pat stengiuosi daryti ir su rimtesniais dalykais.

Bet prievartos savo atžvilgiu dėl to nejaučiu.
Ramiai praeinu pro tuos saldainius parduotuvėje
Ramiai neperdozuoju pramogų kiekio ar prabangos.

O štai kodėl man tai pavyksta ramiai?
Galvoju, kad todėl, jog mačiau man pasirodžiusių liūdnais ar nepatraukliais pavyzdžių. Ir tie pavyzdžiai įsirėžė man į emocinę atmintį.

Taigi, tam tikros patologijos išvengiu, mokydamasi iš matytų svetimų patologijų. Tai dar vadinasi - mokytis iš svetimų klaidų.

BET.... aš prarandu šansą į naują!!!

Na, taip išeina

Sudėliok kitaip, jei tau pavyks

Elysa, nauja yra potencijoje, o potencijos niekas žinoti negali. Todėl šansas yra. Patologija, katastrofos nėra gėris, bet intensyviai varo žmogų į savo potenciją ieškoti išeities. Todėl čia arba – arba. Kol viskas gerai, tai nauja stimuliuos tik kaip pramoga. O kai blogai, tai jau intensyvi paieška kaip išgyventi. Tad nauja reikalinga tik dviem tipams žmonių, kurie jau kenčia arba jų charakteris trokšta vis kažko naujo.
Tavo metodas su saldainiais yra geras, tu sąmoningai prailgini savo stimulą nenužudydama jo rezultatu. Pavyzdžiui, protingas vyras verslininkas neperka žmonai visko iš karto, o po truputį. Nes jei viskas iš karto, tai kas toliau? Rezultatas yra stimulų žudikas.
Bet koks bebūtų nuostabus metodas, jis turi savo ribą. Priėjus ribą, tas pats metodas išsisemia.

Ačiū, Vanduo.

Šį kartą puikiai atsakei.
Puikiai, galbūt, ir visada atsakai. Bet šį kartą puikiai man. Supratau, ir ginčytis nebenoriu.

Jooo..., tos ribos.
Įvairių jų yra.

Žvilgtelėjau į situaciją linksmesniu kampu

Linksmai žvelgdama pamačiau-

Diagnosis: Vanduo įtiko Elysai. Elysa jau nebenori net ginčytis.
( )

Na, žvelgdama iš šalies, pamačiau, jog tai aiškiau negu aišku

O jeigu?

Diagnosis: Vanduo parodė Elysai nauja. Suvokti teiginį " Viskas turi savo ribą" jai nereikia metais besitęsiančio laiko tarpo. Šis teiginys priėjo ribą ( )

Va :

"Vyturiai retai neturi apetito rytais. Kadangi keliasi anksti, jie gali sukirsti sočius pusryčius. Bet jiems nevalia vėlai vakarieniauti. O pelėdoms patariama maitintis kitokiu ritmu – vakarienei jie gali valgyti kaloringų patiekalų."

"Vyturių ir pelėdų valgiaraštis nėra toks pat. Vyturiai turi gerą apetitą ryte, ko nepasakysi apie pelėdas. Veikiausiai todėl, kad jų bioritmai sutampa su virškinimo sistemos pabudimu ir užmigimu. "

O kiek yra kategoriškų ir visažiniškų aiškinimų, kad daryk taip, o ne kitaip.
Aš niekad netikėjau, kad nusikalstu, pavalgiusi vėlai vakare