Išmintis kaip vanduo nuo žąsies

Mh, bet kai pagalvoji, tai tegu ir vartoja, koks skirtumas? Nes juk kai iš tikrųjų myli vartotoją, pati negalvoji, vartoja kažkas tave ar ne, tiesiog tokie klausimai nekyla, tiesiog mėgaujiesi meile ir viskas. O paskui gali ateiti suvokimas, kad ta meilė su vartotoju ar davėju visai nesusijusi, jinai iš tavęs pačios kyla, tiesiog jinai yra ar nėra.

Viskas gerai,kol gali,tai ir duodi, bet buvo atvejų, kad jau nebegali, nebeturi, o atsiranda agresyvus reikalavimas Duok dar kaip čia dabar ėmė ir nutrūko...

bet su Tavo meile tai visai nesusiję gal ir ne taip suprantu, bet meilėje nėra "kol gali, tai ir duodi" :unsure:sakyčiau, kad baigiasi meilės būsena ir supranti, kad neturi ką duoti, arba kad jau neapsimoka, pajunti, kad pačiai to nesiūlo atgal, arba nenori dėl kitų priežasčių
O aš esu pastebėjusi, kad linijinio proto atstovai labai pyksta, kai kitas žmogus neklauso jų patarimų, reikalavimų, o daro savaip- taip, kaip jam liepia širdis.

Dažniausia priežastis,kad pasižiūri,kad pati turi rūpesčių iki kaklo ir pirmiausia reikėtų su savais susitvarkyti va tada ir baigiasi ,,meilė"

tai juk rūpesčiai ir yra proto sritis įsijungia protas- baigiasi meilė

Junginėjasi dažnai jis pas mane,dar nesusitariam
Be rėmų, dėkui už mintis Naudosiu tą linijinį darbui

SKLIAUTAS

širdis mana- lyg apleista šventovė
kur skilinėja sienos pro grindis
prasikala paparčiai grubios žolės
bet vienas skliautas žvaigždėmis spindįs
toks kaip kadais jo neįveikia iltys
irimo nes po juo dar kartais ilsis
neprarasto tikėjimo svetys
D. Kajokas

Встреча Экхарта Толле и Нила Доналда Уолша!
Manau, kad nuo 30-tos minutės bus į išminties proto temą, gal kam pravers.

Kažkurioje temoje buvo minėta apie kvėpavimo esmę, priminsim.





Į savo kvėpavimą žvelgti kaip į refleksinį organą.

Mes kvėpuojame nuolatos, bet kvėpavimas kečiasi priklausomai nuo mūsų charakterio.

Pastebėkite savo kvėpavimą, kai ginčijatės. Kvėpavimas refleksiškai keičiasi!

Dominuojančiu tampa iškvėpimas, o įkvėpimas – prislopintas.

Kvėpavimo procese vyksta nuolatinis įkvėpimas ir iškvėpimas, bet visąlaik dominuoja tik vienas iš jų.

Kada dominuos įkvėpimas?
Kai žavimės, grožimės, maloniai nustembame!
Kiek dažnai gyvenime tai vyksta?



O kada dominuojančiu tampa iškvėpimas?
Kai dėmesys sutelktas į tikslus ir siekiame juos įvykdyti. Skubame, lekiame, kovojame.

Iškvėpimas turi dvi fazes – jis gali būti aktyvus arba pasyvus.
Kol siekiame tikslo, dominuos aktyvaus iškvėpimo fazė, o pasibaigus aktyvios veiklos fazei seks pasyvus iškvėpimas. Tumoet sakome reikia pailsėti, atsipūsti. Tai ir bus pasyvaus iškvėpimo fazė.


Pastebėkite kaip kvėpuoja seni žmonės ir vaikai – koks esminis skirtumas?

Dejavimas, skundimasis – visa tai pasyvaus iškvėpimo fazė. Fazė gali būti trumpalaikė, bet ji gali tapti ir charakteriu.

Vaikai, verkdami pradeda nesąmoningai stimuliuoti aktyvų įkvėpimą ir jų verkimas užsibaigia keistu pasikūkčiojimu, kuriame ima dominuoti įkvėpimas. Vaikas akimirksniu vėl džiaugsmingas.

Koks charakteris, vidinė būsena toks ir kvėpavimas.

Mažų vaikų charakteris kaip strėlė - nukreipta į naują, įdomų, džiaugsmingą. Vaikai vystosi ir jų charakteris tai dominuojantis aktyvus įkvėpimas.

Veiklos žmonių charakteris, nukreiptas į tikslus. Jie daug kalba ir mechaniškai vykdo būtinybes. Todėl jų charakteris tai dominuojančio aktyvaus iškvėpimo fazė.

Aktyvaus iškvėpimo faze turi savo ribą.
Po ilgų pokalbių, ar mechaninės veiklos žmogus išvargsta, išsenka, gali apimti netgi vidinės tuštumos jausmas.

Pavyzdžiui: čiaudėjimas, kosulys irgi yra iškvėpimas.

Tai organizmo signalas, kad laikas nutraukti visus aktyvius veiksmus, nes jie dabar prievarta. Organizmas reikalauja poilsio, perėjimo iš aktyvios fazes į pasyvią, kad galėtų joje atstatyti jėgas, pailsėti. Taip tarp mechaninio intelekto ir organizmo įvyksta konfliktas. Kūnas reikalauja poilsio, o protas sako reikia, būtina.


Yra ir dar viena kvėpavimo fazė – tai kvėpavimo užlaikymas po įkvėpimo!
Tai meditacinė, susižavėjimo, būsena, kai po įkvėpimo, ilgai nesinori iškvėpti.


Koks žmogaus charakteris toks ir kvėpavimas!

Kvėpavimas tai refleksas, kuris visąlaik persijungia priklausomai nuo žmogaus charakterio, vidinės būsenos.

Bet paradoksas yra tame, kad įprastas kvėpavimo stilius tampa - charakteriu!


Pavyzdžiui, lauke saulėtas pavasario rytas, bet pastovus įprotis stimuliuoti iškvėpimą, neleidžia išgyventi šio džiaugsmingo proceso .

Žmogaus organizme įvyksta destrukcija!

Regėjimas veržiasi į džiaugsmą, bet žmogus nebemoka su malonumu įkvėpti, šis refleksas pas jį atrofavosi!

Organizme, vienu metu įsijungia dvi priešingos funkcijos - griaunamas vientisumas. Viena koja pavasaryje, o kita iš seno įpročio tempia atgal į žeimą.

Ar gali kvėpavimas pats savaime, išspręsti žmogaus gyvenimo problemas? Negali!

Bet jeigu žmogus nori sąmoningai pakeisti savo atgyventą charakterį, tuomet kvėpavimas gali tapti puikiu instrumentu.

Galima sąmoningai išnaudoti savo kvėpavimą norint pakeisti būseną, ( faze).


Pabudus ryte, galima pradėti sąmoningai stimuliuoti, dominuojantį aktyvų įkvėpimą ir pasiekti džiaugsmingumo būseną, užsipildyti gyvybingumu, energingumu, kuris lydės visa dieną.

Jeigu mes esame žvalūs, energingi, savijauta gera, tai veikla bus be prievartos. O jei blogai jaučiamės, trūksta energijos, gyvybingumo, nėra nuotaikos, tai veikla prievartaus mūsų organizmą.

Jogoje yra tokie terminai – “ prana“ ir “ pranajama“.

Pranajama tai ne įprastas kvėpavimas, o prana ne deguonis!

Prana tai malonumas, kuriuo užsipildo organizmas pranajamos metu.

Pranajamos metu prisikvėpuojama ne oro ir deguonies, bet kultivuojamas tas malonus pojūtis, kurį suteikia kvėpavimas.

Deformuotos organizmo sritys, kuriose jau seniai viskas sustingę gali būti pažadintos ir užpildytos tuo tekančiu, besiliejančiu maloniu pojūčiu pranajamos metu.

Yra sakoma: palaimintas tas jogas, kuris užpildo netgi savo kaulus tuo malonumu pranajamos metu.

Kaip ir pasirąžymo pojūtis, pranajama irgi yra instrumentas keisti savo deformuotą, priėjusią ribą formą ir suformuoti naują pscihiką, emocijas, charakterį – fazę.

Taip su malonumu atstatoma nauja, vientisa forma.

Aciu.

Ar galite dar pasakyti, ka reiskia, "Suprasti" tai reiškia nepasikeisti? Gal ne ka reiskia, o kaip is to eiti?...
Atrodo, tiek atradimu... tiek nuostabaus pazinimo... o lipu tik i siena... Kasdienybej situcijos kartojasi, reakcija kartojasi...

Jus rasot, "nuo saves nepabegsi"... "Veikti neveikimu". Ka tai reiskia? Atrodo, suvokiu, jauciu tai, nors zodziais sunku nusakyti... Matau tai kaip toki paveiksla: begu begu... negyvenu...
o uztektu tiktai sustot... atsisesti... padet savo galva ant keliu savo... kvepuot ir klausytis... savo sirdies plakimo... niekur nieko ieskoti nereikia... viska turiu...

Paaiskinkit man dar sita:
"Kaip įžengti į tą kitą matricą žinių, metodų nėra tik orientyrai. Nėra čia ir jokių laiptelių, pakopų. Laipteliai yra tik linijiniame prote.

Gaunasi matricos uždarumo dėsnis. Kiek laiko reikia, kad papultum į tą kitą matricą?

Nors ir dabar, tuojau pat šią akimirką!"

kazkada, Yra dvi pagrindinės rūšys žinių, betarpiškos ir vakarykštės. Nereikia lysti į savo išorinį pasaulį su vakarykštėmis žiniomis. Dėl šios priežasties ir atsitrenkiama į sieną, kartojasi ir t.t.

Veikti neveikimu tai reiškia neprievartauti savo organizmo linijinio proto savybėmis. Kam atiduoda pirmenybę linijinis protas? Svarbiausiam, teisingiausiam, aukščiausiam, madingiausiam, geriausiam, išmintingiausiam, dvasingiausiam, ypatingiausiam , reikšmingiausiam, prasmingiausiam ir t.t.

Kaip įžengti į kitą matricą? Labai paprastai, pažvelgti į visą tą patį ne per linijinio proto prizmę. Akys gi ne žino kas teisinga – neteisinga, mano – ne mano ir t.t.

Šiaip pamastymui apie kitą atskaitos tašką!