Išmintis kaip vanduo nuo žąsies

save suprasti atrodo neįmanoma, o kur tuomet kiti bet čia Egziuperi turbūt tinka,kad tik širdimi galima matyti

BARDO

Priežasčių ir pasekmių dėsnis, vakar ir rytoj, praeitis ir ateitis, praeiti gyvenimai ir mirtis yra tik linijiniame prote, daugiau niekur viso to nėra.
Todėl visa tai ir tampa tik linijinio proto tema.

Žvelgiant iš kitų atskaitos taškų viso to nėra.

Koks linijinio proto žmogui gali būti rytojus, jeigu savybės tos pačios?

Rytoj ir yra vakar. Tik prisidėjus naujai savybei gali įvykti kažkas naujo, kitu atveju joks rytojus neįmanomas, tebus tik vakarykštės variacijos.

Todėl linijinio proto žmonės be reikalo vaikšto pas būrėjus, astrologus.

Visa šiuo laikinė astrologija priklauso tik linijiniam protui.

Todėl visos jos prognozės tik vakarykštės ir galioja tik linijinio proto žmonėms.

Tik linijinio proto žmonėms yra mirtis ir baimė.

Nes tokia linijinio proto savybė - pirmenybės atidavimas.

Todėl rytų išmintis ir sako, kad atiduodantis pirmenybę rizikuoja prarasti viską.

Atiduodantį pirmenybę, sąmonės savybė keistis gąsdina.

Todėl linijinio proto žmonės ir bijo savo naujo, tai yra mirties.

Jie nepastebi, kad to pasaulio, kuris buvo vaikystėje dabar jau nebėra.

Kur jis?

Mirė!

Koks dabar pasaulis?

Lygiai toks, koks jus dabar.

Ar gali kas nors dalyvauti savo mirties akimirkoje?

Lygiai tiek, kiek jus dalyvavote kai mirė vaikystės pasaulis. Todėl niekas negali dalyvauti savo mirties akimirkoje.

Todėl Tibetiečiai vadina tą nepastebimą momentą - bardo ( pereinamasis momentas)

Bardo tai ir yra tas pereinamasis momentas, kurį jus jau kiekvienas išgyvenote pereidami iš vaikystės pasaulio į dabar.

Bardo yra skirtingos rūšys.

Pavyzdžiui, kai sapnuojate, tai irgi bardo.

Žmonės, kurie papuolė į klinikinę mirtį, tai irgi tik viena iš bardo rūšių.

Ką mes vadiname mirtimi, Tibetiečiams tai irgi tik viena iš bardo rūšių.

Kurią jie nagrinėjo praktiškai. Taip atsirado Tibetiečių - mirusių knyga.

Jie bando perteikti bardo.

Bardo laukia kiekvieno .

Todėl žmonės, kurie sako, kad mirsiu ir viskas baigsis, jie nesuvokia, kad per 5 minutes niekur nenusimuilinsi.

Žmonėms, kuriems yra tekę išgyventi nokautą, jie pasakoja, kad visas gyvenimas prabėgo. Nors mūsų laiku tai tebuvo tik 10 sekundžių kol skaičiavo bokso ringe teisėjas.

Todėl bardo laikas skaičiuojamas kitaip nei čia, jis gerokai prailgsta.

Iš čia ir sąvoka apie tai, kad degsi pragare amžinai. Pragaras tai ir yra bardo, kuriame gali tekti išgyventi košmarą.

Niekas nepastebi, kad jau yra išgyvenę bardo, košmarą, kai mirė vaikystės pasaulis ir buvo kitas etapas, kuriame teko patirti kančias.

Tai buvo viena iš bardo rūšių. Iš kur atsiranda košmarai tarp bardo?

Tibetiečiai įvardija penkis nuodus, kurių žmogus prisirenka.

Tai pavydas, paleistuvavimas, godumas, pyktis, puikybė.

Visas šis rinkinys priklauso tik linijiniam protui.

Todėl kas prisikaupė šių nuodų, bardo laukia neišvengiami košmarai.

Jau minėjau, kad bardo laikas skaičiuojamas kitaip, tai įsivaizduokite kiek laiko tęsis tie košmarai.

Šventieji, ar tie, kurie neprisikaupė nuodų, bardo gali aplenkti tuos košmarus ir papulti į malonią būseną.

Tas malonias būsenas, Tibetiečiai vadina šviesiomis Budos buveinėmis.

Katalikybėje tai vadinama rojumi.

[quote=Vanduo,2012 05 27, 20:27]BARDO

Tikslinuosi ar teisingai supratau- kai pereisi į išminties protą, tuomet kas buvo praeityje ir skaudino neteks reikšmės?

tuomet neteks reikšmės turbūt ir tai,kad jei kažkada kažkam prikiaulinai (nes tai atrodė tuo momentu teisinga) ir tos kiaulystės grįžta na,jos pareina atgal,bet gal jas priimsi visgi kitaip...?

P. S ,,Bardo" gal visgi galima vadinti ego mirtimi?

Mes kiekvieną akimirką gimstame ir mirštame, bet nepastebime to pereinamojo momento – bardo.

Bardo gali būti be kančios, košmarų ir atvirkščiai.

Jeigu yra nepasitenkinimas ar kažkokios kankinančios mintys dabar, reiškia dabar esate pereinamajame momente – bardo.

Kiek ten kas sėdės priklauso tik nuo kiekvieno asmeniškai.

Kuo greičiau ateis suvokimas, kad tai viso labo tik bardo, tą pačią akimirką atsidursite naujame savo pasaulyje.

Galbūt vienoje iš Būdos buveinių, išminties pasaulyje ar dangaus karalystėje.

Jeigu tai nepavyks, nenusiminkite yra ir kitų pasaulių, kad ir linijinio proto pasaulis. Tai ir yra atgimimas. Atgimėt vėl ten pat. Tibetiečiai tai vadina - sansara. Kai gimsti – miršit ir vėl atgal ten pat - sansara.

Vėl reiks išgyventi tas pačias emocijas, patirti, džiaugsmus ir problemas, kurios būdingos tik linijinio proto pasauliui. Kada kas išsilaisvins iš sansaros, priklauso nuo kiekvieno asmeniškai.

Šita man naujiena. Na taip, būna, kad pyktis tarsi savaime transformuojasi į meilę. Bet nesąmoningai. O jei sąmoningai atkreipčiau į tai dėmesį, kas būtų- įdomu pasidarė...
Trumpai sakant, gelbėkit!- užstrigau

Tai gal ne, nes kiek pamenu, ten tose bardo būsenose reikia atpažinti Vaiskiąją šviesą, jei mirštantysis neatpažįsta, jis dėmesį blaškančius objektus priima kaip Vaiskiąją šviesą, tai tada atgimsta vėl. Kai skaičiau tą knygą, aš sąvoką bardo suvokiau kaip tuo metu prote esančią haliucinaciją, sąmonės žaidimą, įvairių proto būsenų kaitą. Tai čia mirštant, o gyvenime tada gal dėmesį nuo to atitraukia irgi proto veikla. Gal neteisi esu, nežinau, Vanduo pataisys.
Nors , kai pagalvoji, kad rastum, ko ieškai, turi žinoti, ko ieškai, kad radus tai galima būtų atpažinti

,,“Дуракам лишь клад дается” („tik durniams duodamas lobis“). Ši mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiška ir nesąmoninga, bet ji teisinga. Kodėl lobis, o jei paimti plačiau, turtai, duodami „durniams“?

„Durnius“ turi viena labai įdomų bruožą – pradėdamas kokią nors veiklą, jis negalvoja apie galimus sunkumus, kliūtis, kurias iš karto „pamato“ protingas, kai išgirsta apie idėją. Del to „durniui“ patys sudėtingiausi dalykai yra paprasti. Atrodytų, tai yra jo asmeninis reikalas – nors ir nematai sienos, vis tiek į ją atsidursi.

Bet – koks stebuklas! „Durnius“ nematydamas sienos pro ją praeina net nepastebėdamas to! Ir ne tik pasakose, bet ir kiekvieną dieną gyvenime. Sėkmė jam ateina natūraliai. Tai reiškia, kad siena, kurią taip puikiai mato „protingasis“, iš tiesų yra isivaizduojama, sukurta jo sąmonėje, tai iliuzija"

arpos, puikus pasisakymas, tai jau iš išminties proto.

Galiu dar papildyti.

Ką turiu omenyje sakydamas, kad kuo greičiau suvoksi, kad tai viso labo tik bardo, tai tuo greičiau atsidursi savo naujame pasaulyje?

Nėra tokio daikto apie kurį sukasi tavo mintis, apie kurį kalbi!

Kodėl tuomet kabiniesi už šių dalykų?

Todėl, kad nesuvoki, jog viso labo randiesi tik tarpinėje būsenoje – bardo.

Tas, kuris niekados nenusitaiko, niekados neprašauna pro šalį.

Tas, kuris nesikabina už savo minties vaizdinių, žodžių - jo nėra kuo užkabinti.

Tas, kuris už nieko nesikabina, negali nieko įsigyti ir prarasti.

Jis ne pažeidžiamas, ne pagaunamas.

Kas gali pagauti, ant ko gali užkibti tas, kuris nepažeidžiamas ir ne pagaunamas?

Tik ant minties, kuri visados tik čia ir dabar.

Bet tuo pačiu tik mintis gali ištraukti nepažeidžiamą ir nepagaunamą iš ne pažeidžiamumo ir ne pagaunamumo į kontaktiškumą su savo kitais pasauliais.

Tarp atskaitos taškų, kokybiškų sąmonės būsenų egzistuoja tarpinė būsena – bardo.

Sąmoninga bardo praktika ne silpnų nervų žmonėms ir ne tiems, kurie su gynybinėmis reakcijomis.

Tokiems čia nėra ką veikti, galima smarkiai sulaužyti psichiką ir išvažiuoti į durnyną, taip pat prarasti ryšį, kontaktiškumą su savo kitais pasauliais.

Yra skirtingos rūšys bardo.

Todėl ką praktikuoja Tibeto vienuoliai, tai tik viena iš bardo rūšių.

Pavyzdžiui, sapnai tai irgi bardo.

Mano asmeninėje patirtyje irgi yra patirtis mirties momente( tarpinėje bardo būsenoje), prasidėjo siaubas ir košmarai susiję su mirties baime.

Bet aš sąmoningai paleidau save per maldą į tokį kaifą, kad net pavadinau jį šventos dvasios pajutimu.

Meldžiausi taip: jeigu jau atėjo laikas man mirti, tai priimk Viešpatie mane į savo rankas, aš atiduodu save į tavo rankas.

Atidaviau save ne šiaip, bet kaip desantininkas, kuris pirmą kartą šoka iš lėktuvo su parašiutu, bijodamas narsiai, bet ryžtingai atsispyriau ir šokau, paleidau gyvenimą, save ir iš tiesų jeigu jau mirti tai mirti.

Ir tą pačią akimirką visa baimė, siaubas ir košmarai pradingo ir mane apėmė tokia šviesos srovė, pradėjau tirpti jos spinduliuose, toje šviesos srovėje, na toks kaifas, kad aš jį net pavadinau šventos dvasios pajauta. Tibetiečiai tai vadina viena iš Budos buveinių, katalikybėje dangaus karalystė.

Būtent ši kokybiška sąmonės ryžto, narsiai bijoti būsena, atsispirti ir šokti, nusimesti save ir pasileisti ten nežinia kur ir yra bardo praktikos esminė savybė.

Tokios kokybiškos būsenos galima savyje paieškoti ir ją surasti nėra sunku.

Be šios savybės geriau nelysti į bardo praktiką arba atvirkščiai galima lysti ir siaube ir košmare pagimdyti savyje šią ar kitokią kokybišką būseną.

Nesąmoningai tokią kokybišką būseną praktikuoja įsimylėjėliai.

Jie paleidžia save į aklą meilę.

Galima tai praktikuoti apmastytai, sąmoningai.

Jeigu tokia praktika apmastyta, sąmoninga, tuomet visi proto loginiai, pagrįsti argumentai, kad ji yra paskutinė ***** arba jis aferistas, kuris tik naudojasi, kad tai kvaila, tau suteiks tai tik vėl skausmo, apgaus, išduos ir t.t. – netenka savo jėgos, galios.

Ar supratote, kad siūlau praktikuoti bardo kievieną akimirką, kasdien?

[quote=Vanduo,2012 05 28, 15:00]

Tokios kokybiškos būsenos galima savyje paieškoti ir ją surasti nėra sunku.



,,Kažkokią" kokybišką būseną padeda pasiekti pasakymas sau iš širdies-padariau ką galiu ir tebūnie Dievo valia,sutinku su viskuo,kaip yra ir jei tikrai atsiduodi-viskas verčiasi 180 laipsnių kampu.

Buvo atvejis- įmonėje sugedo labai svarbi įranga,be jos krachas visiems darbuotojams, ir meistras pasakė,kad ji nepataisoma. Tuo momentu viduje priėmiau,kaip neišvengiamybę ir užliejo toooks saugumo pojūtis,nemoku apsakyti.. Ir ką gi -po to tarsi kažkokia jėga vedė ir radau senus svarbius užrašus,kuriais pasinaudojus prietaisas stebuklingai atgijo (na, pateikiant pavyzdžiui lengviau susigaudyti, kad ir kokie jie banalūs).

Tokių atvejų ne vienas pasitaikė :

Vanduo,tai ar ta pati kokybiška būsena apie kurią kalbate?

10 oje klaseje rasiau apie tai rasini

Tevai duoda zmogui gyvenima. Pats svarbiausias gyvenimo momentas - tai pradejimas, nuo jo priklauso zmogaus pirmykstes energijos kiekis. Pakeisti energijos kieki gali tik pats zmogus, jei jis nori suprasti savo tevu klaidas ir jiems atleisti. Jei nenori- jo gyvenimas bus pavaldus tik likimui.

Gal ne apie tą patį aš, bet pabandžius atrodo, kad dingsta visa ko tęstinumas, viskas tarsi ruošiasi subyrėti

Dėkui už papasakotus asmeninius išgyvenimus, tai įdomiausia postų dalis

Kažkaip čia viskas sumaišoma ir priešpastatomas linijinis protas ir iš Rytų kilę tikėjimai.. Logikos yra, bet.. (nes apvalusis mąstymasis būtent priskiriamas Rytams)..



Kažin, ar krikščionys taip jau ir bijo tos mirties, jei Dievu pasitiki.. O jei Jo valia nepasitiki, tai trūksta krikščioniškumo ar tikėjimo Kristaus mokymu..



Kam man būtina žinoti tibetiečių "penkis nuodus", jei žinau krikščioniškąsias septynias mirtinas nuodėmes, tris didžiąsias dorybes..beje, tų nuodėmių sąrašas pratęstas, regis, apimtas ir globalusis aspektas - gamtos niokojimas ir pan..
P.s. apskritai nežinau, ar "moraliai" nusiteikusiam žmogui svarbu žinoti 5 tibetiečių nuodus ar krikšičonybės pateikiamas 7 mirtinas nuodėmes...



..nu niekaip nesuprantu, kodėl negalima "apsiriboti" krikščionybe, ją papildžius reinkarnacijos faktu.. Aišku, kokia pranajama, meditacija neblogai, bet kam į budizmą "pilnai" neštis..Manau, galima tą bardo būseną išgyventi nesunkiai būnant "pasikoregavusiu" krikščionimi ir nežinant tos būsenos pavadinimo (juk tai tik pavadinimas).. Gyvenimas "matuojamas" ne religijų įsisavinimo laipsniu ar pasirinkimu, o žmogiškumu, linkimu į Dievą..

P.s. už tai dabar aišku, kokia šio forumo tema, koks savęs pažinimo "modelis" siūlomas (Tibeto budizmas ar pan..), todėl erzinančių Vandenį klausimų nebeužduosiu.. Daugelis šio tikėjimų idėjų labai artimos, bet kai gimsiu Rytuose tada tai ir bus "mano", nereiks nei galvos sukti..