Aš tai esu sutikusi apie tokį mąstymą kai kurių autorių knygose..
Na, pvz, Ch. Bengel linijinį mąstymą priskiria prie kiekybės, logiško mąstymo, "protavimo" ir abejonių mąstymo, žodžiu, prie "vakarietiško" mąstymo.. (CHRONOS)
O apvalusis mąstymas, pasak jos, yra kūrybiškasis, universalusis, kokybinis mąstymas, intuityvaus suvokimo mąstymas(intutyvusis), t.y. "Rytietiškas" mąstymas.. (KAIROS)
Na, jei čia nebūtų tema ir diskutuojama apie linijinį - nelinijinį protą, tai kuo gi tai ne analogija kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių funkcijoms?
O kadangi čia ne mokslinius traktatus rašom, ne tiksliais apibrėžimais operuojam, o diskutuojam, tai išdėstymas savais žodžiais čia... nėr prie ko prikibti.
O vis gi tarp kairiojo-dešiniojo smegenų pusrutulių funkcijų ir linijinio-nelinijinio proto yra skirtumas. Tik riba tarp to suvokimo tokia plonytė, tokia subtili, tokia sunkiai matoma... Bet riba yra.
Kažkada, pamenu, buvo papriekaištauta (jei neklystu, berods Eugi), jog Vanduo savo tekstuose naudoja per daug gyvenimiškų pavyzdžių.
Mintis buvo tokia, bent aš taip supratau, manau, kad kitaip ir nebuvo galima suprasti - jog kietas profesionalas turi rašyti taip, kad kiti nieko nesuprastų Gyvenimiški pavydžiai gadina vaizdą!
Mano galva, būtent šioje temoje gyvenimiški pavyzdžiai, ir kuo jų daugiau, ir teįgalina pamatyti šią ribą. Kitaip visi perskaityti žodžiai ir tekstai išties - kaip vanduo nuo žąsies
Nes čia, kaip niekur kitur, pagrindinis įrankis suvokimui ir pajautimui yra vaizduotė. Vaizduotę įdarbinti reikia sąžiningai. Jei vaizduotėje "išvydai" tai, apie ką skaitai, nesunkiai pamatysi asociacijas ir kitose analogiškose vietose. Jei ne - kaip vanduo nuo žąsies
Štai aš kiek aukščiau uždaviau klausimą, į kurį atsakymo negavau. Pagal logiką, atsakymas turėtų būti tame tekste, kuris be rėmų sukniso protą
Man proto nesukniso
Bet asociacijos, kad galėčiau pati sau atsakyti į savo užduotą klausimą, aš nepamačiau.
Ir iki šiol man neaišku, koks gi ten pas mane protas įsijungia - linijinis?...linijinis blogas ar geras?....nelinijinis? Tik aiškiai suprantu, jog ne išminties
Mano supratimu, vaizduotė yra tas pats linijinis protas.Vaizduotė nei suvokimui, nei pajautimui netinka, vaizduotė yra kūrybinis įrankis ateičiai formuoti
Elysa, mudvi sėdim skirtingose fazėse, kalbant šios temos kalba. Aš nesuprantu to, ką Tu rašai. Nenoriu pasakyti, kad rašai blogai ar dar kažką tokio, jei nesuprantu ispanų kalbos, tai nereiškia, kad jinai bloga, kad ją reiktų keisti taip, kad aš suprasčiau Ir ne gyvenimiški pavyzdžiai išmušė iš vėžių, o sakinys
QUOTE
Iš gyvo organizmo atskaitos taško nemalonumai, nesėkmės, nelaimės, negandos tampa nuostabiu šansu ištirpdyti į gyvą organizmą įteisintos mechaninio proto refleksijos.
Pojūtis toks, tarsi ilgai kapanojies apmaurojusioj kūdroj, staiga užčiuopi kažką, į ką įsikibus galima būtų išsikapanoti ant kranto, bet staiga viskas išslysta iš rankų ir vėl atgal murkteli į tą pačią kūdrą, tik dar susinervinus prie viso to Tarsi tas GYVO ORGANIZMO ATSKAITOS TAŠKAS būtų raktas, atrakinantis visą reikalą, bet jis iškrito. Na, bent žinau, kad toks yra. Lauksim, gal kokia vėžlė Tortila išplukdys ant lelijos lapo
Ir ne gyvenimiški pavyzdžiai išmušė iš vėžių, o sakinys
Taip, sakinys įmantriai parašytas Ir ne tik paryškinta sakinio dalis, sakinio pabaiga dar "mandresnė"
Bet aš automatiškai tas dalis (sakyčiau, būtent vaizduotės pagalba) savy pakeičiau į man suprantamą kalbą, ir sakinio esmė man puikiai suvokiama.
QUOTE
............įteisintos mechaninio proto refleksijos.
Na kokia prasmė man būtų išmokti tokį sakinį ar "terminą" iš daugelio žodžių?
Bet aš puikiai suprantu, kaip pradedama kalbėti kitiems nesuprantama kalba. Tai įvyksta nejučia, ir pačiam net kartais sunku suprasti, jog tavęs kiti nesupranta.
Kai man kažkas pasako kiek kitose "kalbose" - "kalbėk paprasčiau" su kitu žmogumi, aš nesupykstu, o pasistengiu pereiti į tą patį, tik elementariau. Bet lyg ir jauti, ar supranta tave, ar ne. Matai akis, matai reakciją... Gali būti net taip, jog nesupranta pastabą davęs žmogus, o ne besiklausantis. Bet kam čia dėl to sukti sau galvą, paprasčiau pereiti į "elementorinę" ( ) kalbą. Kepurė dėl to man tikrai nenukris.
QUOTE
Elysa, mudvi sėdim skirtingose fazėse, kalbant šios temos kalba. Aš nesuprantu to, ką Tu rašai.
Šiaip tai man keista, kad tu nesupranti, ką aš rašau. Ką tu rašai, aš suprantu visada.
Ką rašo Vanduo - ne visada.
Bet kai pasikabinėju prie jo, pradeda aiškėti kartais
Reikalas tame, kad mes iš esmės esame refleksų rinkinys.
Ir į gyvenimo faktus reaguojame tais refleksais.
Pavyzdžiui, linijinio mechaninio proto savybės tampa mumyse refleksiniu organu.
Reakcijos į gyvenimo faktus tampa priklausomos nuo to, kokios proto savybės. Jis veikia kaip automatas. Tad linijinio proto žmonėms nereikalingos jokios prognozės, astrologinės, būrimai, nes reakcijos į gyvenimo faktus yra iš anksto nulemtos. Kaip kompiuterinė programa.
Ką jus vadinate rytietišku mąstymu, tai jis čia jau visiškai priešingas refleksinis organas. Bet kadangi jame nebėra tokios savybės kaip pirmenybės atidavimas (lygybės išmintis), tai į tą patį gyvenimo faktą atsiranda įmanomos dvi priešingos, nesuderinamos reakcijos. O tai reiškia ir emocijos, psichikos būklė. Bet koks įvykis, faktas tampa emocijų, psichikos, reakcijų dirgikliu. Reakcijos gali būti griaunančios psichiką, slopinančios gyvybingumą, užmušančios stimulus, sužadinančios negatyvias emocijas ir priešingai. Bet koks gyvenimo faktas visados joks. Bet jeigu mumyse įteisintas tik mechaninio proto savybių refleksų rinkinys, tai reakcijos bus automatiškos. Faktai jokie, o reakcijos visąlaik tos pačios.
Pavyzdžiui, linijinis protas atiduoda pirmenybę tik teigiamam, reiškia jam gyvenimo faktai privalo tik įtikti. O jeigu neįtinka?
Automatiškai bus neigiama refleksija į faktą ir automatiškai atitinkama psichika, emocijos.
Išminties prote jau nebėra pirmenybės atidavimo, todėl , gyvenimo faktai nebeprivalo įtikti.
O tai reiškia, kad psichikoje nebebus ko nors blogo laukimo, nerimo, įtampos, baimės. Bet gyvenimas virsta tik stimuliuojančiu procesu, kuriame bet koks faktas priimtinas. Todėl kas beatsitiktų visi faktai tik į gyvenimo naudą. Nesėkmės, nelaimės, negandos, nemalonumai, melas, įžeidimai, išdavystės, nesuprantama, praradimai dabar nesužadins gynybinės reakcijos, kovoti, kritikuoti, neigti, ginčytis, įrodinėti ir t.t.
Atkrenta ir priežasčių paieška kodėl atsitiko? Išminties prote nebėra priežasčių pasekmių dėsniui vietos. Nebelieka vietos kaltų paieškoms ir kančioms, kad galėjo būti kitaip, galėjau kažką apkeisti, galėjo neatsitikti.
Yra tas kas yra, gyvenimas tęsiasi. Jis nei geresnis, nei blogesnis, o čia ir dabar. Nebėra vietos psichikoje ir geresnio rytojaus laukimui, ypatingų įvykių, prasmingesnio. Viskas kas yra čia ir dabar tas ir ypatinga, svarbiausia. Nebėra lyginimosi su kitais, kitų gyvenimais, nes neįmanoma gyventi kito gyvenimo, o tik savo. Nebėra tikslų, juos keičia stimulai ir poreikiai čia ir dabar. Reikia mokėti mokesčius, apsirengti, pavalgyti, kad tai gautum eini dirbti. Bet kadangi nebėra lyginimosi su kitais, tai tampi laisvas nuo rungtyniavimo, pranašumo, susireikšminimo, pasirodymo prieš kitą vaikymosi. Kiekybei nebėra vietos. Ją pakeičia kokybė. Nebereikia dirbti dėl kitų, kad įsigytum kažką dėl pasirodymo, pranašumo. Nebėra psichikoje rungtyniavimo, pavydo, konkuravimo ir įtampos susijusiu su tuo. Be abejo prie viso to prisideda ir atitinkamos emocijos, o ne tik neigiama ir teigiama kaip linijiniame prote. Pasikeičia charakteris. Tampi nejautrus komplimentams, pagyrimams ir pažeminimams, įžeidimams ir t.t.
Jau supratau Biblios žodžius:"Kuo daugiau žodžių,tuo daugiau rūko."
Vanduo mintis lyg ir paprasta-artėjame prie naujo mąstymo,kai priešybės suvokiamos kitaip,lyg vieno ir to paties pusės.Jos nebekonkuruoja,nebekovoja tarpusavy,o bendradarbiauja.
Bet ir sugebėk tu man tiek daug prirašyti,kai jau darosi sunku suprasti. Priėjau dar vienos išvados-visi dalykai paprasti ir aiškūs,kol jų kas nors nepradeda aiškinti.
Bet koks gyvenimo faktas visados joks. Bet jeigu mumyse įteisintas tik mechaninio proto savybių refleksų rinkinys, tai reakcijos bus automatiškos. Faktai jokie, o reakcijos visąlaik tos pačios.
Na štai - pagaliau radau tavo tekste ne "arba tai... arba tai...".
Tai yra būtent tai, kur mano nuomonė visada nesutapo su tavaja. Papildyta:
QUOTE(Vanduo @ 2012 05 25, 20:38)
Nebėra tikslų, juos keičia stimulai ir poreikiai čia ir dabar. Reikia mokėti mokesčius, apsirengti, pavalgyti, kad tai gautum eini dirbti.
O jei nereikia mokėti mokesčių, mokėti už apsirengimą, pavalgymą? Apmoka kažkas kitas?
Kas tada? Degradacija? Nė neabejoju tuo.
Jei dirbama tik dėl to, kad apsimokėti mokesčius, apsirengti, pavalgyti, juk darbas turėtų tapti žmogui kančia.
Ir su tokia mąstysena taip atsitinka.
Čia ne vien teorija. Žinau tokį realų faktą.
Ir tavo pacituoti žodžiai yra iš išminties proto...
Taip, kaip linijinis protas ne visada yra blogybė, pasirodo, ir išminties protas ne visada yra rojus.
Bet tas "rojus" tampa siekiamybe. O įgyvendinimas - tik užsėst kažkam ant kupros.
Elysa, linijinio proto žmogus atiduoda pirmenybę tikslui, išminčiai mėgaujasi procesu, todėl darbas jam niekados negali tapti kančia. Jeigu darbas fizinis, tai jame išminčiai jaučia malonumą nuo savo kūno. Todėl, kad mechaninių išminčių nebūna. Kūne vyksta sąmoningas pojūčių ( či) persiliejimo procesas, darbo metu jaučama palaima nuo tų pojūčių kūne. Stimuliacija auga bedirbant. Neturi reikšmės koks darbas nes (či) pojūčių kūnas visados kartu su juo. Dirbama ne dėl pačio darbo, o dėl malonumo, kurį gauna darbo metu ir tuo pačiu kartu gauni pinigėliu. Viskas vientisa. Jeigu žmogus nejaučia( či) tai jam nėra su kuo suprasti. Uždarumo dėsnis. Ko neturi savyje, kitame niekados nepamatysi.
Elysa, linijinio proto žmogus atiduoda pirmenybę tikslui, išminčiai mėgaujasi procesu, todėl darbas jam niekados negali tapti kančia.
Aš ir vėl kliūnu ant to pačio - "arba tai...arba tai..." ir "du viename".
Man visada įdomiausia yra procesas, bet ir tikslas egzistuoja. Jei procesas nepatiktų, ir to tikslo nebūtų.
Proceso metu kelias ne visada būna rožėmis klotas. Bet juk nemesi kelio dėl atsiradusių kažkokių duobių... tenka ir jas įveikti. Štai ir dingsta "arba tai... arba tai...", ir atsiranda "du viename".
Pasakysi, kad išminčiui duobės nieko nereiškia. Faktas, kad gali į jas reaguoti ramiai, kiek tai įmanoma pagal duobių gylį. Bet kur duobė - linijinis protas neišvengiamas. Su išminties protu įkrisi ir neišlipsi Sugebėti reaguoti ramiai įmanoma, bet vien reakcijos nepakanka. Reikia dar išlipti.
Na, aš taip labai jau dramatiškai parašiau - duobė... Atrodo kažkas baisaus. Bet realybėj tų duobučių yra pastoviai. Tai duobutės, tai rožytės. Pastovi kaita. Tai ir protas persijunginėja pastoviai.
Bet aš mačiau, kaip tipo "prisisėmus išminties", mąstymas pakinta taip, kad bet kokia materija tampa "blogiu", tik dvasinis gyvenimas turi prasmę. Bet mokesčius mokėti reikia, rūbo reikia, nors ir ne kažin kokio, bet užpakalį prisidengti vien dėl padorumo būtina, o žiemą - ir dėl šalčio... pavalgyti taip pat... šventa dvasia gyvu išlikti nesigauna... Todėl reikia eiti dirbti. Prievartinis dalykas gaunasi... dirbti dėl materijos, kurią iš principo smerki.
Teoriškai skaitant viskas labai gražiai atrodo. O praktikoje tokie vaizdeliai kartais susidaro, kaip aprašiau, deja.
Kartais... todėl aš ir laikausi nuomonės, jog būtina pusiausvyra. Nukrypti trumpam į abi puses galima, tai net gerai, bet periodiškai grįžti į pusiausvyrą.
