Išmintis kaip vanduo nuo žąsies

O man atrodo, kad galima.. Glogabiu mastu, žinoma, negalima -nes privalo būti tai ir tai, bet aš asmeniškai pavasario labiausiai laukiu, tad man jis-mieliausias.. Vanduo brauktų žodį mieliausias ir tikriausiai lieptų parašyti "kitoks", kad tik nebūtų hierarchijos :

"O pavasari "kitoks"
Laukiau aš tavęs labai,
O pavasari "anoks"
Pasiliki amžinai ! "



Keista man ta išmintis, kuri propaguoja, kad nepripažįsta lygmenų, bet jas keičia į "fazes"..Kaip ir, pasak jos, nėra "geriau", "blogiau", bet užtat nori nenori atsiranda "pozityvu" ir "destruktyvu"..



Išmintis -tai tik viena iš dedamųjų, kurios yra svarbios, meilė, grožis, jėga - man ne mažiau svarbios Kitaip - tai vakuumo išmintis;)

Kai gamtoje bujoja pavasario fazė, tuomet nėra vietos žiemos fazei ir atvirkščiai.

Arba jeigu rudenį pražystu sodai, tai jie pasmerkti žūti.

Lygiai taip pat žmogaus organizme yra nesuderinamos funkcijos vienu ir tuo pačiu metu.

Pavyzdžiui, jus visą dieną buvote fiziškai ir psichiškai aktyvioje reikalų, darbų fazėje. Ši aktyvi fazė negali tęstis iki begalybės, egzistuoja asmeninė riba.

Natūralu, kad priėjus ribą, organizmas iš aktyvios fazės persijungs į pasyvią.

Prasidės poilsio, komforto, jaukumo, ramybės fazė. Tai harmoningas procesas.

Įsivaizduokite, kad po aktyvios fazės jus persijungėte į pasyvią fazę ir sėdite kur nors šiltoje vonijoje atsipūtę, atsipalaidavę arba išvykote atostogų ir atsigulėte kur nors prie jūros. Ir staiga jums skambina telefonas ir pradeda kažkas vėl jus dirginti iš pasyvios fazės atgal. Reikia keltis ir bėgti atgal, liko dar neužbaigtų reikalų!? Automatiškai tai sužadins dirglumo, susierzinimo ir prievartos reakciją! Kodėl? Todėl, kad gamtoj ėjimo atgal nėra, jeigu jį stengsimės įvykdyti per prievartą tai bus destrukciją, kurios pasekmė neigiamos emocijos, gyvybingumo stoka, negatyvi psichika ir ligos.

Reikalas tame, kad žmogaus organizmas nėra mechaninis ir jis persijungia iš fazės į fazę plastiškai, o ne kaip bėgis automobilyje.

Keturis metų laikus mes dar išskirstome į 12 dvylika skirtingų mėnesių. Gaunasi 12 skirtingų fazių.

Lygiai taip pat žmoguje gali būti 12 skirtingų fazių.

Kiekvienoje fazėje tik savos emocijos, psichika ir gyvenimo įvykiai.

Persijungus į kitą fazę keičiasi emocijos, psichiką, gyvenimo įvykiai.

Kitas reikalas kai žmogus apkarpo savo ciklą ir suprimityvina egzistavimą iki dviejų ar keturių fazių.

merfisei, kyla klausimas o kur gi tuomet grožis, meilė, jėga juk visa tai svarbu.

Visa tai ir dar daugiau yra tarp 12 fazių.
Yra ramybės, poilsio, komforto fazė, yra džiaugsmo be priežasties, dvasinio skrydžio fazė, yra meilės fazė, yra pasitikėjimo savimi, galybės jausmo, atkaklumo, jėgos fazė ir t.t. 12 fazių.

Bet esant kažkokiai fazei nėra tuo pačiu metu vietos kitai fazei.
Kaip esant pavasario fazei, nėra vietos žiemos fazei.

Visos fazės tampa tolygiai svarbios, nėra aukštesnės, svarbesnės fazės.

Jeigu kažkuriai fazei atiduosime pirmenybę, išskirsime kaip ypatingą, iškelsime ją ant pjedestalo tai bus prievartaujamos kitos fazės.

Kadangi tokiame mastyme, 12 skirtingų fazių ir sudaro mus, mūsų visumą, vientisą organizmą, tuomet sureikšmindami tik vieną kažkurią fazę, naikinsime kažkurią savo vientiso organizmo dalį. Savaime suprantama tai bus prievarta organizmui ir prievartos atitinkamos pasekmės.

Harmoninga tampa suktis tarp savo fazių ciklo.
Bet suktis ne bet kaip, ne destruktyviai, bet harmoningai.

Kas yra transformacija? Perejimas? Atsiverimas? ..

1. Atsivėrimą galima sulyginti su daigeliu, kuris nesigina nuo saulės spindulių, vandens. O tai reiškia, nekritikuoja, nesiginčija, neįrodinėja, ne kovoja, neneigia, bet priešingai - vystosi.
2. Kas yra transformacija galima sulyginti su tuo kai jus ant kažko užpykstate, pradedate neigti ir tuo metu tą žmogų matote vienaip, o jei susitaikote, apsikabinate tai jau visiškai kitas žmogus. Įvyko transformacija psichikoje, neįveikiama kliūtis, kuri slėgė psichiką transformavosi į malonumą, džiaugsmą.
3. Kas yra perėjimas galima sulyginti su tuo kaip ištirpsta žiema ir ją pilnumoje pakeičia pavasaris. Arba kai būnate prislėgtoje nuotaikoje ir ją pakeičia visiškai priešinga nuotaika, ankstesnės visiškai nelieka. Perėjimas neįvyks jei liks ankstesnės prastos nuotaikos likučiai, tai tas pats, kad lauke jau beveik pavasaris, o miške dar liko sniego. Perėjimas pilnumoje neįvyko.

Mane senokai domina štai toks dalykas: fazės keičiasi dienos bėgy, taip? Juk nebūna, kad žmogus užstrigęs vienoj veiklos fazėj, juk ir didžiausias darboholikas kažkada nurimsta, pailsi, o tinginys irgi kartais sukrunta, užsidega kažkokia veikla, idėja.

"Kokia fazė- tokie gyvenimo įvykiai." Tai gal yra keli fazių ciklai? Kūnui, t y. kasdienai ir platesni, labiau apimantys protą, kuris pasireiškia kaip charakteris? Na, gal suprasi klausimo esmę nes nelabai realu, kad dirbant formuotųsi vieni įvykiai, o ilsintis - kiti juk tas skrydžio jausmas, polėkis būna kartais trumpalaikis, kartais ilgesnis, bet tie gyvenimo dėsningumai yra kažkokie, jie daugmaž pastovūs. Tas pats su neigimu- kartais jaučiasi bejėgiškumas, kartais atrodo, kad viskas puiku, taip, kaip ir turi būti. Kažkas pasakytų, kad reikia keisti mąstymą į pozityvų norint keisti gyvenimą.
Jei žmogus užstrigęs, tarkim, kažkurioj konkrečioj fazėj, tai vistiek vyksta kažkokia kaita, nėra taip, kad ištisą parą jis toje fazėje.

Zinot, skaitau ir jauciau krauja savo, visam kune... "Ikvepavau" kiekviena zodi... Aciu.
Sakoma, belsk ir bus atidaryta... Tiesiog neitiketinus dalykus pastebiu... atsakymai lyg patys mane susiranda...
Jauciu, kad ateinu is "ar tikrai gali buti taip?" i "taip yra"...

Ko gero, kad egzistuoja. Tik aš to nesureikašminu - jog tai metodas ir koks taisyklingas jo pavadinimas/terminas.

Jei mokėsi terminą, bet nesuvoksi jo esmės - jokios naudos iš to.
Jei suvoksi esmę, bet nežinosi, jog čia yra dar kažkoks metodas, ar nežinosi termino - viskas OK.

Aš sąmoningai nekišu į galvą man nebūtinų dalykų. Kadangi atmintį suvokiu kaip tūrinį "indą". Jis gali prasiplėst, bet neišvengiamai kažkas jame nueina į "žemesnes lentynas".

Juk tų terminų gyvenime yra begalės. Net atskiros kalbos iš "terminų" susiformuoja. Yra teisininkų kalba, gydytojų kalba, investuotojų, biržos prekeivių kalba, čia naudojama kalba ir t.t. - čia vardinti galima be pabaigos. Visiškas pašalietis, pakliuvęs tarp kalbančių "savo kalba", gali sunkiai orientuotis, apie ką kalbama Plius minus jis galvos, kad supranta, bet gali praleisti esminį dalyką ir situaciją suprasti visiškai priešingai.

Kas man reikalinga, aš įsidėmiu, net pasinagrinėju smulkiau, kad pačią esmę suvokčiau, kur galiu apsieiti be tikslių terminų žinojimo, stengiuosi apsieiti. Nematau problemos, jei aš suvokiamą` terminą pavadinsiu savo terminu, įkišusi tarp kabučių, kuris man asocijuosis su suvokiamu reiškiniu.

Čia naudojama "kalba" aš paskaitų neskaitau, darbas mano nėra susijęs tiek su tuo, kad man būtų būtina labai tiksliai žinoti terminus, metodus ir tikslius metodų pavadinimus.
Darbas su tuo susijęs lygiai tiek pat, kiek ir bet kuriam žmogui - galimybė pagerinti savo gyvenimo kokybę, ko pasekoje lengviau ir paprasčiau yra dirbti savo tiesioginį darbą.

Na, tarkim, kad suvoktas reiškinys pereitų į automatizmą, reikia 3-4 savaičių jį stebėti, atkreipti savo dėmesį, atpažinti jį aplinkoje, ir stebėti save to reiškinio fone.

Tai, ko gero, yra metodas?
Bet aš nežinau, metodas tai, ar ne, o tuo labiau jo pavadinimo/termino.
Ir visai nesuku dėl to galvos.

Aš kažkada buvau pasiėmusi Vanduo knygą ir dar atsiprintinusi lapus apie kvėpavimą. Turėjau ilgoką laiko tarpą laisvo laiko ir "laisvą galvą". Pabandžiau/pastebėjau viso to veikimą. Na veikia...išties... Tai puiku, pamenu, pagalvojau tada. Bet nepervedžiau to į automatizmą. Ir šiandien aš tik užuomazgas bepamenu viso to. Negalėčiau dalyvauti dabar diskusijose apie tai. Turėčiau dar kartą pabandyti, suvokti/pajausti.
O jei būčiau pervedus tai į automatizmą - be jokių problemų, ir dar net su papildymais

Tarkim tai, ką pervedžiau į automatizmą iš linijinio proto neigiamų savybių, laiko praėjo tiek pat, bet man tai ne tik kad neišgaravo, o pasipildė savo pastebėjimais, savo mintimis, perskaitytomis kitų mintimis, kas tinka konkrečiai tai "operai". Nededant tam atskirų pastangų. Tiesiog savaime limpa. Ir pirminio autoriaus mintis aš kai kuriose vietose jau galiu net papildyti. Tai pastebėjau, diskutuojant temoje "Šudros...........". Tik pastebėjau, nes diskusija nebesitęsė. Tai liko tik manyje. Bet man tai niekur neprapuolė.

Esu jau rašiusi, jog aš čia diskutuoju, nesiremdama kokia nors viena knyga ar autoriumi. Aš dėstau savo mintis, susiformavusias iš daugelio dalykų - skaityto, kas buvo mokytasi savo laiku, girdėto/matyto, pastebėto, gauto iš žmonių, kuriuose kažką vertinu, diskusijų, patirties....

Elysa, ne tik ji, yra čia ir dar kitų, kurie turi talentą atsivėrimo būsenai, panašiai kaip vaikai greitai įsisavina užsienio kalbas. Jie nesimokina gramatikos taisyklių, o atsivėrimo būsenoje tai kas buvo nesuprantama prie jų prilimpa ir vieną diena jie pradeda kalbėti savais sakiniais. Nesuprantama kalba tampa jiems kaip gimtoji. Kaip Elysai nesuprantami dalykai tampa savais.

Jei atsivėrimo būsenai talento nėra, tuomet bus gynybinės reakcijos nuo naujo, nesuprantamo ir savęs prievartavimas jei reikia įsisavinti. Sunkiai, valios pastangomis, per kančias ir dar neaišku ar pavyks. Didesnė tikimybė, kad ne.

Šioje srityje aš dar per mažai laiko esu, kad galėčiau išsakyti savo nuomonę. Tiesiog pastebėjimų dar neturiu pakankamai.

Tačiau dėl tų proto rūšių, kurias išvardinau kiek anksteniame savo poste, kurių viduje/gilumoje veikia linijinis-nelinijinis protas, arba dėl tų trijų mąstymo būdų - erdvinis, linijinis, taškinis - aš pati visiškai neabejoju, jog tai yra įgimtos savybės, ir pats žmogus nėra pajėgus to pakeisti.

Tačiau dėl tavo paminėto talento atsivėrimo būsenai aš matau kai kuriuos rimtus ir pagrindinius trukdžius, kurių žmogus yra pajėgus atsikratyti. Jei, atsikračius šių trukdžių, vis vien niekas nesigauna, tada jau, galvoju, galima galvoti, jog tai yra talentas - o tai jau įgimta.

Trukdžiai:
- pavydo jausmas. Juodojo pavydo. Nes baltas pavydas nėra blogas ir netgi naudingas, verčiantis ir stimuliuojantis tobulėti.

Juodo paydo mechanizmą yra aprašęs Vanduo kiek ankstesniame savo poste. Aš šią vietą pacitavau, nes man šis mechanizmas nebuvo žinomas. Esu nemažai apie tai galvojusi anksčiau, bet niekaip negalėjau suvokti priežasčių ir mechanizmo.
Gerai įsigilinus, smulkiai išsilukštenus šį Vanduo pateiktą mechanizmą, manau, jog juodojo pavydo įmanoma atsikratyti.

Aš asmeniškai neturiu reikalo į jį taip smulkiai gilintis, nes manęs tai nekamuoja. Niekad nekamavo, todėl galvodavau, jog tai įgimta.
Bet kiek žalos žmonėms duoda juodas pavydas, puikiai matau.

Neturinčių pavydo jausmo žmonių santykinai yra mažai, lyginant su turinčių. Taip pat skiriasi to laipsnis atsiruose žmonėse.

- stipri žmogaus reakicija į kitų nuomonę apie jį. Žmogus gyvena dėl "ką apie mane pagalvos kiti", o ne dėl " ką aš pats galvoju apie save".

Šioje vietoje aš matau galimas dvi priežastis:

1. Žmogaus amžius. Na...dar nedabrendo... užaugs. Šis amžius ne visada sutampa su žmogaus biologiniu amžiumi. Kai kas bręsta gan ilgai

2. Žmoguje esantis kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas. Tų nepilnavertiškumo kompleksų yra įvairių ir daug, kartais net užslėptų, kurių pats žmogus ne visada gali net žinoti. Taip pat to nepilnavertiškumo komplekso stiprumas.

- baimė pasirodyti kvailesniu prieš kitus. Žmogus bijo paklausti kažko, kad neatrodytų užklaustajam kvailu, neišmanančiu, neišsilavinusiu ir pan.
Tokiu atveju jis visą gyvenimą ir lieka daugelio dalykų nesužinojęs ir nesuvokęs. Taip grimzta pats savyje vis gilyn, taip net susidaro "užburtas ratas".

Kiek man gyvenime yra tekę užduoti klausimų, dabar man pačiai atrodančių naivokais, net žmonėms, kuriems didžioji dalis žmonių pavydi, ir išties yra ko pavydėti baltu pavydu, nė karto man dėl to kepurė nuo galvos nenukrito. Atvirkščiai - santykiai ir bendravimas tik pagerėdavo.

Mano mąstymas, panaikinantis manyje tokią baimę, yra toks:

a/ jei žmogus yra gerokai vyresnis už mane, jis neišvengiamai turi turėti daugiau žinių ir patirties gyvenime, ir tai nėra nieko keisto, kad tuo momentu kažko galiu nežinoti

b/ nė vienas žmogus negali visko žinoti ir suvokti visose srityse. Paprasčiausiai pagalvoju, jog jis nežino daugelio dalykų, kuriuos žinau aš. Taisyklė " pasidalinus padvigubėja".

Šis mano postas nėra pakankamai išsamus. Jį, be abejo, galima pildyti ir pildyti.
Parašiau tik tai, kas ekspromtu šovė į galvą. Nesu tais klausimais atskirai daug mąsčiusi ir ik igalo susisteminusi.

Man užstrigo ši vieta. Be jokios abejonės, čia tavyje buvo nelinijinis protas, net gi išminties.

O man, kai susiduriu su dominuojančiu ir kelią sau besiskinančiu kiekybe marazmu, atsiranda noras pakvailioti ( ). Ir kai pagalvojau, tai ne vienkartinis dalykas.

Koks tai protas?
Koks protas įsijungia manyje?

Kažkaip negaliu atskirti...

Kas yra praregėjimas?

Išties viskas yra labai paprasta kaip 2+2.

Šios dvi proto kategorijos: gėris -blogis, tiesa -melas, aukščiausias -žemiausias, dvasingas -nedvasingas, laimė-nelaimė, sėkmė - nesėkmė ir t.t. yra mirusios.

Nėra joms vietos gyvame žmogaus ar gamtos organizme.

Todėl žvelgiant į šias dvi proto kategorijas iš gyvo organizmo atskaitos taško linijinis-mechaninis protas matosi kaip ant delno.

Šis protas įgyvendina savo metodus į gyva organizmą tik gėrio, šviesesnio rytojaus, dvasingo, svarbiausio, reikšmingiausio, sveikiausio - vardu!

Iš gyvo organizmo atskaitos taško stebint su protu stebėtoju, galima lengvai stebėti kai mechaninis protas pakiša ir prastumia savo metodus įgyvendindamas ir įteisindamas juos gyvame žmogaus ir gamtos organizme.

Tai galima stebėti visose sociumo srityse, žmonių santykiuose, žmonių psichikoje, emocijose.

Žvelgiant iš gyvo organizmo atskaitos taško galima lengvai pastebėti mechaninio proto ketinimus ir pasakyti jam ačiū, šio gėrio man nebereikia.

Iš gyvo organizmo atskaitos taško nemalonumai, nesėkmės, nelaimės, negandos tampa nuostabiu šansu ištirpdyti į gyvą organizmą įteisintos mechaninio proto refleksijos.

DAO << Veikti neveikimu>> tampa gyvo organizmo metodu.

ČI, PRANAJAMA, MANTROS, ŠIRDIES PULSAS ( pojūčių kūnas) tampa taip pat nuostabiu instrumentu ištirpdyti savo organizme įteisintus mechaninio proto refleksus.

Dabar su šiais instrumentais įgyvendinama gyvame organizme nauja refleksija, labiau gyvybinga nei atgyventa mechaninio proto ir būdinga tik gyvam organizmui. Ši refleksija susijusi su įvairiaspalvėm emocijom( o ne tik dviem teigiama ir neigiama, kaip mechaniniame prote) su pozityvia psichika, naujais pojūčiais, pasaulėjauta.

Štai ir viskas. Durys atidarytos į tą, nežinia ką – naują.

Gyvas organizmas yra daugiau bejausmis tam ką jam bando pakišti linijinis mechaninis protas.

Nei gėriu, nei blogiui, nei svarbiausiam, nei nereikšmingam, nei kvailam nei išmintingam, nei aukščiausiam nei žemiausiam ir t.t. Gyvame organizme daugiau nėra vietos šioms linijinio –mechaninio proto kategorijoms.

Nebėra jokio jautrumo joms, bet ir neigimo jų.

Paprasčiausiai šios dvi linijinio – mechaninio proto kategorijos yra skirtos tik mechanikai ir viskas.

O ne tam, kad naikinti gamtą, savo organizmą, pscihiką, ne tam, kad vyktų konfliktai dėl jų santykiuose tarp žmonių.

Taip išvystamas naujas pasaulis ir senas lieka aiškus, ryškus kaip ant delno.

Gyvenimas nušvinta visiškai kitom spalvom, užbaigus ištikimą ir sąžiningą tarnystę mechaniniam –linijiniam protui.

Na bet ir sugebi suknisti protą. Nieko nesuprantu