Išmintis kaip vanduo nuo žąsies

Vystymasis be abejo yra, bet manu, kad vistik prie visko reikia pribręsti.
Kol kas jus niekaip negalite atsiplėšti nuo šių dviejų kategorijų: blogas – geras, priežasčių – pasekmių, kvailas –išmintingas ir t.t. O jeigu jų nelieka, tai nieko kito kol kas nepastebite. Yra pasaulis, kuriame nebėra šių dviejų kategorijų , kvailų – išmintingų, blogų – gerų ir t.t Jis nei blogesnis nei geresnis - kitoks.

Taip.
Vystantis sena ir įprasta paprasčiausiai savaime ištirpsta.
O kas ištirpę, išsaugoti nebeįmanoma.
Ir poreikio išsaugoti ištirpusio nebelieka.
Papildyta:

Bet kitokia nuomonė ar kitoks to pačio suvokimas nėra gynybinė reakcija ar visa kita, išvardinta toliau.

Galite mastyti taip. Kas gi gali iš jūsų atimti jūsų supratimą, nuomonę, suvokimą, kurį jau turite?
Tai kam ginčytis, įrodinėti, gintis, atstovinėti ir t.t.
Priešingai , paleidę seną savo patirtį ir atsivėrę savo naujam save padauginate. Senas ir įprastas suvokimas gi iš jūsų patirties niekur nedingsta. Dabar turėsite jau dvi galimybes vietoj vienos. Vyksta savęs padauginimas. O siekiant išsaugoti savo seną supratimą naikinsite save, kai jis prieis ribą. Žmogus pats negali atsikratyti savo seno, priėjusio ribą supratimo ir dar gina jį lyg kas galėtų atimti.

Pusę dienos aš galiu vadovautis (ir vadovaujuosi) kategorijomis blogas-geras ir toliau išvardintomis, kitą pusę dienos man nebebūna šių dviejų kategorijų.

Ir tu tiesiog visiškai tiksliai atkartojai mano dažnai naudojamus žodžius :"Jis nei blogesnis nei geresnis - kitoks." Tarytum būtum girdėjęs, ar išgirdęs per atstumą...
O ištariami žodžiai atspindi mintis ir mąstymą.

Bet aš dažniausiai dirbu daugiau nei pusę dienos, tai tada gaunasi - vieną dieną taip, kitą dieną kitaip - bet esmės tai nekeičia, ar pusdienis, ar diena, ar dvi trys dienos...
Po trijų dienų(suprantama, priklausomai nuo linijinio proto intensyvumo) atsiranda poreikis persijungti. Nepersijungus, prasideda savęs prievartavimas. O tada galima peržengti ribą, kas yra jau pavojinga.

Na štai, aš savo tekste nesąmoningai pavartojau žodį "persijungti"....
O argi tai ne persijungimas?
Papildyta:

Bet kodėl kitokia nuomonė, kitoks suvokimas yra būtinai ginybinė reakcija?

Juk visiškai paprastai mes tai galime apversti aukštyn kojom-

jei tavoji nuomonė nesutampa su manaja - tai yra tavo ginybinė reakcija.

Aš neįžvelgiu, kodėl nebūtų galima tai elementariai apversti aukštyn kojomis.
Papildyta:

Taip, nedingsta.
Jis lieka ant žemesniojo laiptelio.
Pažiūri žemyn ir pamatai, kas tave užkėlė ant aukštesniojo laiptelio.
Paprastai visada pažiūri...
Net nežinau - kodėl? Ar iš smalsumo, ar dar dėl kažkokių priežasčių, o gal toks poreikis yra tiesiog natūralus ant aukštesnio laiptelio...nežinau.

Egzistuoja aukstesnis , zemesnis ??????

Ne, hierarchija nėra laiptai aukštyn ar žemyn.

Hierarchija yra viena, o laipteliai aukštyn (nežinau, ar įmanoma žemyn ) - yra visai kas kita.

Suprantama, žodžiais galima visaip išvartalioti.

Bet, pasitelkus vaizduotę ir jaučiant hierarchiją taip, kaip Vanduo ją apibūdina - tai yra skirtingi dalykai.

Neblogai, tai jau šis tas. Taip persijungti!

Dabar paimkime metų laikus pavasaris – vasara, ruduo – žiema.

Skirtingi metų laikai tarp kurių near hierarchijos.

Juk negalime pasakyti kas svarbesnis ruoduo ar pavasaris, bet tarp jų yra ryškus skirtumas.

Gaunasi skirtingos 4 fazės. Kiekvienoje fazėje skirtingi įvykiai, emocijos.

Kiek visiškai skirtingų fazių galite suskaičiuoti savyje?

Toliau, iš fazės į fazę gali būti destruktyvūs ir harmoningi persijungimai.

Pavyzdžiui, jei po rudens seka žiema, o po žiemos pavasaris tai bus harmoningas persijungimas. Ėjimo atgal gamtoje nėra. Tai būtų destrukcija.

Lygiai taip pat ir gyvame organizme, žmoguje. Yra harmoningi persijungimai iš fazės į fazę ir destruktyvūs. Harmoningi persijungimai skatins gerą savijautą, pozityvias emocijas, gyvybingumą, pozityvią psichiką, o destruktyvūs priešingai.
Lygiai taip pat jei gamtoje užsitęstu žiema ir niekaip nesibaigtų, būtų desrukcija. Žmoguje irgi gali užsitęsti kažkokios vienos fazės dominavimas ir įvykti užstrigimas joje. Tuomet organizme seks patologija, priklausomai kokioje fazėje žmogus užstrigo tokia bus ir patologija.

Ar galime pasakyti, kad pavasaris blogas ar geras? Ne. Bet jis konkretus savo savybėmis. Lygiai taip pat ir žmoguje yra priešingos fazės, kurios skiriasi kaip ruduo nuo pavasario, kaip vasara nuo žiemos. Ten kur prasideda fazės išnyksta tokios proto kategorijos kaip blogas -geras, išmintingas - kvailas ir t.t. Kitame jus matysite savo paties vieną iš fazių o ne blogą ar gerą žmogų, kvailą ar išmintingą. Matysite ir užstrigusius tarp savo vienos fazės ir t.t.

Pasitelkę protą stebėtoją mastykite toliau šia linkme ir jums taps viskas aišku kas yra išminties protas...

Taip, šiuo atveju egzistuoja.

Čia ne aukštesnis-žemesnis, o aukštesnis yra kaip atskira kategorija, lygmuo, ne palyginimo būsenoje. Tiesiog aukštesnis, ir tiek. Arba analogiškai - žemesnis.

Šioje vietoje mes turime žvelgti kitokiomis akimis. Kitaip matyti. Per kitokią prizmę.

Negalima iš principo bijoti žodžio aukštesnis, ar žemesnis. Kai jie yra atskirai vienas nuo kito. Ne tik žodis prie žodžio Prasmė kita...

Kaip tai padaryti?

Visa tai man puikiai suvokiama ir aš tuo naudojuosi.
Nematau šiose tavo išdėstytose mintyse nė šapelio, prie kurio galėčiau prikibti.

Bet šito nesuvokiant, galima susidaryti tokia situacija-
trys dienos intensyvaus linijinio proto darbo (nekalbu apie 8 valandas per dieną - tai juokų darbas ir to negalima pavadinti intensyviu linijinio proto darbu), ketvirtą pagalvoji/įvertini, jog netęsimas to yra tavo tingumo ar valios neturėjimo požymis, gali peržengti ribą, kas yra labai pavojinga.
Ir ta ketvirta diena nebūtinai turi būti visiškas tinginiavimas. Tiesiog reikia pakeisti pobūdį, fazę. Suprantama, jei yra galimybė patinginiauti, tai taip pat sveika. Net labai sveika.
Bet visa tai reikia suvokti, suvokimą pervesti į automatizmą. Ir paprasčiausiai gyvenimą pasiplanuoti pagal tokį modelį. Pagal galimybes. Tos galimybės visada egzistuoja, jei neatsiranda priežasčių, nepriklausančių nuo tavęs.

O aš kažkada neturėjau tokio suvokimo. Reikėjo minties iš šalies. Tą mintį gavau iš tavęs.

Suprantama, pats gyvenimas, organizmas pakoreguodavo vyksmą tokia linkme.
Bet nebuvo tokios ramybės, su kokia dabar (jau pakankamai senokai) aš visa tai priimu.

Aš nežinau metodų ar metodų pavadinimų.
Aš nesivadovauju knygine/vadovėline teorija.
Todėl negaliu atsakyti žodžiais ar pavadinimais labai tiksliai ir taisyklingai.

Tiesiog, jei tiki, jog tai, ką parašiau, egzistuoja, pabandyk pasitelkti vaizduotę.
Tuoj pat gali ir nepavykti.
Aš nežinau tavo vaizduotės galimybių.

Tiesiog "palik /perduok" tai pasąmonei.
Ji po kažkiek laiko gali tau "duoti atsakymą", net "neklausiant" jos.

Pasąmonė yra labai galingas dalykas.

Bet metodai / praktikos juk egzistuoja ir be ju kol kas viskas panasu i "словоблудие".