Išmintis kaip vanduo nuo žąsies

Kalbate apie dvasingumą, Dievą, išmintį, vienį, meilę, energijas, o savo instinktu ištikimai tarnaujate linijiniam protui.

Kiek bevyniosi ant linijinio proto gražių, išmintingų, dvasingų, teisingų žodžių jie kaip vanduo nuo žąsies.

Žinių tiek, kad daugelis iš čia esančių gali skaityti paskaitas, rašyti knygas religijos ir ezoterikos temomis, bet instinktyvios reakcijos į situacijas, gyvenimo įvykius išlieka gynybinės.

Tai ryškiai matosi bendravime, nors ir labai stengiamasi jas užmaskuoti.

Ginčai, kova už savo teisingą supratimą, meilė komplimentams, įvertinimo, padėkos, pripažinimo, susireikšminimo, išskirtinumo, ypatingumo troškimas, agresyvus atkaklumas kitame pasodinti savo tiesą, siekimas neįtinkantį pažeminti, nukainuoti, pasišaipyti, neigimas. Kai kurie visą tai treniruoja čia forume, o paskui konfliktinėse gyvenimo situacijose visa tai išlenda instinktyviai, kaip refleksas.

Kol gyvenimas teka be kliūčių, virš galvos sukasi išminties, dvasingumo aureolė, bet tik menkiausia problema ir ant to paties grėblio.

Instinktyviai įsijungia to paties linijinio proto savybės.

Tai galima sulyginti su moterimis, kurios žino kokie rūbai, baldai, papuošalai madingi bet neturi pinigų šioms vertybėms įsigyti.
Taip ir čia verda temos apie Dievą, išmintį, dvasingumą, meridianus, čakras, energijas ir t.t. bet nėra su kuo tas vertybes paimti.

Jeigu madingų batų ant kojų nėra tai nepaslėpsi, kad jų neturi.
O kas patikrins čakras, meridianus, energijas, meilę, dvasingumą, religingumą, Dievą ir t.t.? Todėl linijinis protas pats sau priskiria šias vertybes, o kas patikrins!?

Linijinio proto žaidimai.
Ir jokio skirtumo kokie žaisliukai, madingi džinsai, automobiliai, namai, baldai, papuošalai ar dvasingumas, išmintis, čakros, Dievas, meilė ir t.t.

Kažkas madingą namą turi ar į Bahamus ilsėtis važinėja, o aš čakras, ar dvasingumą.

Taip linijinis protas bando kompensuoti savo nuostolius.

Jam blogai jei negali pasijusti ypatingu, susireikšminti, būti kažkuo hierarchijos skalėje.

Forume dominuoti pradėjo tie, kurių linijinis protas dar tik renka taškus temose ir tie, kurie jau įšventinti, korifejai, asai.
Na panašiai kaip estradoje žvaigždės tik čia kita terpė ir tema.

Yra žinoma ir tie, kurie stimuliuojasi nauju, neįprastu, paslaptingu, niekados anksčiau nepatirtu - ieškantys.
Bet juose gynybines reakcijas keičia naujo troškimas.

SU PAVASARIU

čia tiesos grūdas yra

Draugystė, meilė tai kai dviejų žmonių sąmonė ir psichika yra betarpiškos vienybės būsenoje.

Kai sąmonė ir psichika betarpiškos vienybės būsenoje, tuomet nėra abejonių.

Kodėl nėra abejonių?

Todėl, kad ten kur vienybė nieko kito nėra.

Kadangi nieko kito nėra, tai vienybės nėra su kuo išreikšti, ji nematoma.

Tik sąmonės būsena išduoda, kad vienybės jausmas čia ir dabar.

Kad tas jausmas pradingtų jį turi pakeisti kažkas kitas.

Tas kitas ir yra protas.

Tikėjimą pakeičia protas.

Kur protas ten ir abejonės.

Dabar manau aišku kodėl ginčo objektu tampa religija, Dievas, dvasingumas, meilė ir t.t. Tokiuose debatuose dalyvaus tik esantys toli nuo viso to.

Tai linijinio proto bendrininkai, jo savybių ištikimi tarnai.

Šventasis negali žinoti, kad jis šventasis, dvasingas, kad jis dvasingas, darantis gera, kad jis daro gera, nes ten kur yra << vienis >> nėra skirstymo į du polius blogis – gėris; tiesa - melas; geras darbas – blogas darbas; geras žmogus - blogas žmogus; teigiamas – neigiamas, sėkmė – nesėkmė; pergalė – pralaimėjimas; kvailys – išmintingas; daugiau pažengęs – mažiau pažengęs ir t.t.

Prie esančio vienyje visa ši masė nelimpa, kaip prie esančio tikėjime neprilipdysi tonos literatūros su argumentais, kad Dievo nėra, arba kiek besakysi įsimylėjėliui, kad jo meilės objektas toks ir anoks, jokie atkalbinėjimai, masė argumentų prie jo nelimpa.

Prie švaraus viduje purvas nelimpa, tarp mėšlo auksas tik dar labiau spindi.

Kam skaudės kai ant jo pils purvą?

Tik tas, kuris jau purvinas.

Kas atsikirtinės į įžeidimus įžeidimais, žeminimu žeminimai, į purvą purvu?

Tik tas, prie kurio visa tai limpa.

Pylstimasis atgal, atsikirtinėjimai tai tarsi bandymas atsikratyti to purvo nuo savęs, sviedžiant atgal ant kito, bet purvinam savo purvas nematomas, todėl besidrabstantys purvais tampa tik dar purvinesni.

Savaime suprantama, kad purvas niekur nedingsta, bet sumuojasi ir kaupiasi, transformuojasi į masę psichikoje.

Masės psichikoje kaupimas turi ribą.

Priėjus ribą prasideda gyvenimo, sveikatos, santykių su aplinkiniais problemos.

Kuo daugiau masės psichikoje prikaupta, tuo žmogus pats apie save geresnės nuomonės.

O jeigu gyvenimo problemos, tai kaltas kažkas, bet tik ne jis pats.

Baimės, nerimas, įtampa, košmarai įmanomi tik esant prikauptai masei psichikoje.

Prie esančio vienyje masė nelimpa, todėl tokių žmonių psichika lengva, jie pilni gyvenimo džiaugsmingumo, beribio optimizmo, entuziazmo, gyvybingumo, priešingai nei linijinio proto tarnų kaupiančių masę psichikoje.

Linijinio proto tarnai melsdamiesi prašo to kam jie atiduoda pirmenybę.

Skirstydami viską į du polius: geras-blogas, teisingas- neteisingas ir t.t. jie prašo tik teigiamų dalykų, tai yra tik dar daugiau masės psichikoje.

Sunkiausia linijinio proto tarnams suvokti, kad materija transformuojasi į masę psichikoje.

Prikauptą masę reikia išsaugoti.

Kuo daugiau prikaupta masės psichikoje tuo stipresnis troškimas ją išsaugoti.

Todėl kuo daugiau žmogus prikaupė masės, tuo skūpesnis.

Jam netgi menkas praradimas gali būti labai skausmingas psichikoje.

Kadangi prikauptą masę reikia išsaugoti, tai linijinio proto tarnai savo maldose prašo garantijų, kad būtų išsaugoti prisirišimai.

Tarnaujantys vieniui, priešingai yra bebaimiai nes neturi prikauptos masės psichikoje ir nėra ką prarasti.

Taip nepastebimai atsiranda du priešingi tikėjimai ir Dievai.

Kaupiantys, traukiantys ir siekiantys išsaugoti prikauptą masę tarnauja Momonai.

Jie skausmingai reaguos kai nesiseka sėkmingai pritraukti į ką nusitaikė protas ir į praradimus, stabilumo, garantijų nebuvimą.

Todėl jiems pastoviai kelia nerimą, įtampą ir baimę įvairūs dalykai, priklausomai į ką jų protas nusitaikė pritraukti ir prikaupė.

Dievas jiems tampa džinu pildančiu jų asmeninius norus.

Ko prašyti savo maldose tarnaujančiam vieniui, betarpiškai vienybei?
Ką gi galima pridėti jei sąmonė ir psichika vienybės būsenoje?
Todėl ir yra sakoma, kad darantis gerą nežino apie jokius gerus darbus ir jam jokia padėka nereikalinga. Tai jo natūralus egzistavimo stilius, būti vienyje, meilėje ir jau yra atlygis.

Stebėk ir apmastyk

Kodėl aš ubagas?
- Todėl, kad negyveni kaip milijonierius.

Kodėl aš sergu?
- Todėl, kad nemyli, nepaleidi, netiki, ir t.t. tai yra negyveni kokybiškose sąmonės būsenose.

Kaip ubagui tapti milijonieriumi? Arba kaip linijinio proto tarnui, mechanišką gyvenimo stilių užpildyti kokybiškomis sąmonės būsenomis, maloniais pojūčiais?

Pavyzdžiui; šio forumo temoje “Dvasinės ligų priežastys“ - vaistai nurodomi kaip ligos priežastis.

Tu sergi todėl, kad nemyli - mylėk ir pasveiksi! Pagal tokį mastymą gaunasi, kad žmogus serga todėl, kad neturi vaistų: nepaleidžia, netiki, nemyli ir t.t.

O kodėl jis nepaleidžia, nemyli ir t.t. tai yra negyvena kokybiškose sąmonės būsenose?

Kokios to priežastys, kas jam neleidžia paleisti, mylėti ir t.t. tai yra gyventi kokybiškomis sąmonės būsenomis?

Ankščiau ar vėliau prieisite išvados, kad tai protas. Protas neleidžia.

Kyla klausimas koks tas protas? Juk jis ne tuščias, o turi konkretų tūrinį – savybes.

Nepažystant proto savybių laisvė neįmanoma.

Tarnas, kurio ponas viduje ir dar nematomas yra aklas tarnas.

Aklas tarnas pasmerktas nes nemato, nepažysta to kam tarnauja jis tik instinktyviai vykdo užsakymus, komandas. Būna, kad protestuoja ir netgi nesąmoningai kai kam pavyksta pabėgti, ištrukti iš vergystės savo protui, tuomet pasijaučia žmogus pakylėtas, bet neilgam.

Argi gali aklas tarnas toli nubėgti nuo savo pono ir jeigu dar tas ponas tarno viduje?

Norint uždegti savo paties viduje šviesą ir išvysti tą poną, kuriam tarnaujama reikalingas stebėjimo ir apmastymų procesas.

O kaip tos vertybes imamos? Tiksliau - ka siulot?

Niekaip. Nėra kelio ir metodų kaip jas paimti.

Todėl siūlau greičiau suvokti, kad jos reikalingos tik linijiniam protui.
Žinoma jos niekados jam nepriklausė ir negali priklausyti, bet užtat protas gali jomis spekuliuoti.
Žadėti jas kitam arba pats sau priskirti.

Visi, kurie propaguoja žodžiais meilę, dvasingumą, tikėjimą yra aferistai.

Žinoma, kitą linijinis protas gali kažkurį laiką mulkinti vardan puikybės, bet savęs apgauti dar niekam nepavyko.

Spekuliantai šiomis vertybėmis ir aferistai patys iš savęs jas pavagia ir savo gyvenimą apvagia.

Mylinčiam meilė ne vertybė, o natūrali būsena.

Kam tai bus vertybė?

Tik tam, kuris jos neturi, todėl ir kalba apie ją, susiginčija, propaguoja.

Linijinis protas ir padaro iš to kas jam nepriklauso - vertybę.

Nes tai jo viena iš savybių, vaikytis vertybių.

Linijiniam protui priklauso žodžiai, todėl kuo daugiau kalbų, diskusijų apie tas vertybes tuo toliau nuo jų, jas propaguojantis.

Todėl siūlau baigti spekuliuoti ir pereiti prie spekulianto, tai yra linijinio proto savybių pažinimo.

Kodėl taip kategoriškai? Tai papildoma fizinė priemonė meilės išraiškai, dvasingumo išraiškai, tikėjimo išraiškai.. Juk žodis, ne žvirblis kaip ne kaip..



Tikriausiai reiktų perskaitytį Vandens knygą, kad geriau suvoktumei - kas yra "linijinis", o kas "nelinijinis" protas arba bent perversti Vandens ir Elysos dialologus, virtusius monologais..
Bet kokiu atveju nemanau, kad nelinijinis protas lygus ar aukščiau Dievo.. Galbūt padeda geriau, lengviau, greičiau pažinti tą sritį, bet tik tiek..
Be to, nebūtina "linijiniam" protui užkrauti visas nuodėmes, nes koks nors panašus į A. Crowley tikriausiai kuo šauniausiai galėtų atstovauti nelinijinio proto prototipą, bet kas iš to?



Vertybė-tai laiptelis, kuriuo lipama aukštyn, kaip ir linijinis protas - tai laiptelis ant kurio užlipus, galima lipti ant "nelinijinio" proto laiptelio.. Bent jau Vakaruose.. Nepakeisi visko gi per vieną dieną.. Nejaugi to nekužda pačiam "nelinijinis" protas?



Kodėl? Vidinė nuostata nerūkyti - irgi savotiška vertybė, ir gerai, kad taip teigia "linijinis" protas..
P.s. beje, pas Tamstą žodžių daugiau nei pas bet ką..

Papildyta:


Pavasaris tai gražus, be abejo..
Naujo troškimas - tai kažkas blogo? Nes čia kaip ir prie visų blogybių prirašyta..

Ar zodziai "reikia" ir "noriu" priklauso linijiniam protui?

Ir teisingai, kad "kompensuoja", o ką - geriau nei į Bahamus nevažinėti, nei dvasinio pasaulio teikiamo grožio nematyti?

Juolab, kad dvasinis pažinimas tikrai neateina dėl to, kad nenuvažiavai į Bahamus (išvis, prie ko čia tie Bahamai?), o dėl kitų gyvenime, kaip tuo metu įsivaizduojame, iškilusių sunkumų.

Nemanu, kad linijinis protas nusprendžia pasirinkti dvasinį tobulėjimą kaip kompensaciją, jei jau nebegali būti turtingas..

Tiesiog elementaru, kad neretai kuo labiau turtingas išorėje, tuo dažniau turi ką veikti, skristi, pirkti, leisti turiningai laisvalaikį.. ir be savęs tobulinimo.. O kai visi keliai užsikerta, pasilieki pats su savimi ir "žiūri, ką turi"..

P.s. sory, bet kažko aš čia nesuprantu : Elysa, padėk..

Linijinis protas veikia traukos dėsnio principu, į ką jis nusitaikė reikia pritraukti.

Kadangi materialių daiktų, susidėti į save neįmanoma, tai kiekvienas įsigytas ar prarastas daiktas virsta mase psichikoje.

Kad pritraukti su džiaugsmu, malonumu ir pagal kišenę į tai ką nusitaikė protas, reikia turėti stimulą ir iliuziją, įsivaizdavimą apie tai į ką nusitaikei.
Kol yra stimulas ir iliuzija, materialūs daiktai psichikoje į naudą.



1. Kas gali užmušti stimulus ir iliuziją?
2. Kada namas, automobilis priklauso man? Ar kenčiu aš jei automobilį pavagia, o namas sudega?
3. Kada svetimas medis už tvoros priklauso man?
4. Ar kenčiu aš, kad jis bus iš manęs atimtas?
5. Ar lieka psichinė masė praradus medį ir automobilį su namu?

1. Kitų neigiama nuomonė, kad to mums nereikia, kad neturėsim to dėl kažkokių priežasčių, savęs nuvertinimas ir tt.
Arba tai, kad pamatom, jog visa tai tėra iš tikrųjų iliuzija, kaip koks sukūrys, verpetas sąmonėj, kuris atsiranda ir po kiek laiko dingsta, kai dėmesys nukrypsta kitur.
2. Iš vienos pusės priklauso, iš kitos- atėjo, pasidžiaugei ir paleisk ateis kažkas kitas į jų vietą o jei neateis, tai kaip sakoma, boba iš ratų-ratams lengviau
3. Tada, kai į mano sklypą krinta jo pavėsis, kuris man labai praverčia arba netgi vaisiai O jei rimtai, tai net medis mano sklype man nepriklauso, tam tikra prasme
4. Priklauso nuo to, kiek jį savinuosi
5. manau, kad vistik lieka, ilgiau ar trumpiau, bet lieka. Nebent šalia medžio ir namo oloje gyvena šventasis atsiskyrėlis, jam neliks

Kodėl nepradėjus savęs įsivaizduoti be vandens? Juk tai ir materija, kurios vis didesnė dalis bent jau Lietuvoje virsta privatine nuosavybe?
Jei jau materija - absoliuti iliuzija, ji vis vien privalo būti aptarnauta (turiu galvoje, žmogaus kūną)..
..su protu ar be proto