Pati pradzia buvo tokia kad as turejau drauga su kuriuo draugavau taciau santykiai labai atsalo jam pakeitus darba, pradejus darbuotis nakti. Na ir ka daug laisvo laiko,tai as ir nesnaudziau - varinejau po klubus su draugemis, atsirasdavo vis kazkokios pazintys,zodziu gyvenau linksma nerupestinga gyvenima, jokios kontroles. Atsirado JIS (pavadinkime meiluzis),jam pasakiau kad neturiu draugo nors dar blaskiausi ir tasiausi.. Jis nepabreztinai pasake kad lyg yra mergaite su kuria susitikineja,bet nieko rimto.. Mus nuo pat pradziu siejo ziauri aistra, geras seksas, taciau maciau, kad jis bendrauja ir su ta mergaite ir su kitom,todel nepuoliau siulyt is savo puses rimtu santykiu (dbr net gailiuosi,gal butu kitaip viskas susikloste), jis mate kad ir as turiu kazka su kuo vis neissprendziu santykiu. Ejo laikas, o mes vienas su kitu bendravom karst nuo karto susitikdami ir toliau kurem savo gyvenimus. Na ir ka,nors su draugu vos ne i 1 men karta susimatydavom as netiketai pastojau, nusprendem susieiti pabandyti sukurti seima,nes jautem kad dar per daug jauni buvom ir vienas kito nebranginom,kad taip santykiai atsalo. Pradejus bendraut tikrai atradom vienas kita,santykiai klostesi gerai,laukeme vaikelio,susiraseme. Taciau meiluzis nesitrauke vis parasydavo,klausdavo kaip sekasi ir pan. Gimus vaikeliui ,praejus pusei metu as susitikau su meiluziu,kaip tik su vyru buvome pradeje pyktis tai va ir radau puikia proga kaip save pateisint.. Nu ir ka vel prasidejo musu bendravimas,lakstem vienas pas kita kai tik progos leisdavo,kol galiausiai nepamaciau kad tie bendravimai su juo trukdo man buti gera zmona, skirti demesi vyrui,nes su vyru istikruju gerai sutarem tik truko tos galbut aistros kuri siejo mane ir meiluzi. Na pabandziau paaiskint kad geriau mums nesimatyt,bet aisku jam tragedija nors pats neseniai vede ir zmona laukstis pradejo vaikelio,nieko nenorejo girdet apie issiskyrima, sake kad as jo gyvenimo dalis, kad jo varomoji jega,nu ir ka jis dave man ramybe, aisku neilgai nes vis primindavo apie save ir kokia as jam reikalinga.. taciau po keliu menesiu vengimo mes susitikom ir ka - as po to karto ir dar po keliu, nesupratau kas pasikeite, as galejau sau pripazinti kad as ji nedaug truksta kad isimylesiu,abu svaigom vienas nuo kito kaip niekada. Nors per tuos ~4 bendravimo metus nuo pazinties dienos mus siejo seksas taciau niekada nesijauciau kaip tada ir jis sake kad to dar nejaute (cia tokie jausmai prabudo nuo nauju metu), toliau seke ivykiai kad vel specialiai vengiau susitikti nes bijojau tu jausmu,stengiausi prigesint ir aisku seke jo pergyvenimai kad man kazkas ne taip,kad jis vaiksto kaip zemes pardaves,kad itampa baisine darbe, dar su manim blogai..Baisiai bijojo mane prarast.. taciau vel as susitikau ir vel mes dziaugiames vienas kitu ir jis sako kad nebezino kas su juo darosi,kad jo gyvenime yra dvi moterys t.y. zmona ir as,kad as esu jo gyvenimo esme, kas del materialinio dalyko viska perka (as jau net vyrui nebezinau ka ir meluot is kur dovanas nesu namo)..Planuoja ilgesnius susitikimus.
As jau taip pat nebegaliu be jo. Beveik kiekviena diena susirasom i savaite bent karta susitinkam. Negalim susitike vienas kito paleisti,seksas tai isvis superinis.. Nors iki,galima sakyt nauju, buvo kitaip..Buvo seksas bet kad sitaip rautu stoga...
ir kai pagalvoji kad tikrove tokia kad jo zmona greit gimdys, o as pati maza vaika ir vyra turiu tai nebezinau ka ir galvot..tuo labiau kad ne karta su juo bandziau santykius nutraukt bet vis grizdavom ir grizdavom vienas prie kito. O dbr jau ir is mano puses atsirado nenoras santykius baigti... rudeni bus 5metai bendravimo
Todel noreciau isgirsti ar imanoma taip ir toliau gyventi? O gal baigsis tas isimylejimo jausmas ir grysim i realybe? Gal mes abu pasirinkom ne tuos zmones gyvenimui?Ech, kankina daug abejoniu noriu isgirsti objektyvia nuomone
