px man tos rankos ar kojos.Vaiko gaila.Ir liūdna,kad žiniasklaida pasitikėt negalima.Juk visiems nuoširdžiai rūpi,kaip D.jaučiasi,kaip praėjo pirma naktis ne namie...Istorija įgrisus,nuvalkiota,išpūsta.Domėjausi šiek tiek tik pačioj pradžioj,nes pasirodė,kad apie mano Žuvytę šneka.Bet kai per pirmą bandymą paimt išgirdau klykiantį vaiką........
Mes pusantrų metų bandom atprast vagiliaut iš šaldytuvo.Tik aš pro duris-Vyšnia šmirinėt po kampus.Valgyt palieku net ir valandai išeidama,maistas įvairus,visad yra iš ko rinktis.Vaisių pintinė nuolat papildoma.Saldainiai ne stebuklas.Bet...šaldytuve pastoviai gyvena bent vienas tuštutėlis uogienė stiklainis.Po gal prieš pora savaičių aptikto apelsinų džemo likučio ir rimto pokalbio,kad ne jai vienai padėta,kad nuskriaudė kitus,kad namie nėra maisto,kurio negalima būtų valgyti,bet ne taip...užvakar spanguolių indelis vėl švytėjo tuštuma,o mano vaikas žiūrėjo man į akis ir verkė:mamyte,bet šį kartą tikrai ne aš

Nei man gaila tos uogienės,nei aš savo vaikystę užmiršau

Bet tas prisiekinėjimas kaskart-tikrai tikrai ne aš,patikėk,kodėl tu manim netiki?

Ir aiškink neaiškinęs,kad situaciją užbaigtų pasakymas-aš,labai norėjau...
Mano charakteris auksinis - todėl toks sunkus