Sveikos,
gyvenu su diagnoze nuo 2005 netų, o su liga, kaip dabar suvokiau gal nuo kokių 16-17 metų, bet iki 2005 jos niekas net nepamanė įtarti. Taigi iki tol laikiau save sveika, tik kartais nemokančia tiesiai pastatyti pėdos ir nemokančia žmoniškai vaikščioti net ir lygiais šaligatviais. Dabar manau, kad ankstyvesnė diagnozė būtų tik paskubinusi ligą, nes anuomet su gydymu buvo prasčiau, o aš, iš prigimties jautri, nervais viską bučiau tik pabloginusi. Beveik nuo pradžių gydžiausi Rebifu, visko buvo pirmus metus, paskui lyg nieko. Ilgai dvejojau, kol ryžausi nutraukti vaistus, nutraukusi vis tiek dvejojau, kol ryžausi pastoti. Dabar auginu beveik 16 mėnesių mergytę. Nesileisdama vaistų norėjau ligą ignoruoti, gal net antro mažuliuko susilaukti, bet liga ant manęs supyko
Pagyvenusi mėnesį gydymo įstaigose po ilgos pertraukos jaučiuosi tarsi ką tik po diagnozės, kaip naujokė.
Man vėl atnaujino Rebif'ą. Bet šį kartą aš noriu pulti ligą, o ne pasiduoti įvykių tėkmei ar jos eigai, turiu dėl ko tai daryti. Pasiskaitinėjau truputį forumo, šį bei tą pamačiau apie papildus. Gal galite ką konkrečiai patarti? Ir dar vienas praktinis klausimas, sunku man su savo mažyte tvarkytis lauke, gal žinot kokią auklę Vilniuje, galbūt netoli Lazdynų ar Lazdynuose, kuri galėtų su manim ar be manęs pabūti su dukryte lauke? Ar yra daugiau mamyčių, kurioms sunkoka vaikščioti ir auginant vaikutį fizinis krūvis yra per didelis ir kartais privečiantis pulti į neviltį? Juk taip norisi būti pilnaverte mama...
Na va, parašiau visą romaną
Tikiuos kas norturės kantrybės jį perskaityti.
Sveikatos ir geros nuotaikos!