QUOTE(ruteleee26 @ 2012 09 21, 09:26)
O man 27, sergu 1 metus
daktarai jau kalbejo ar nenoriu pastoti, bet as tikrai dar to nenoriu, tiesiog jauciuos nepasiruosus tam
gal as db pasakysiu is pesimistines puses, bet liga tikrai sujauke mano gyvenima, suletino tempa ir pakeite planus
aisku nieko nebepakeisi ir stengiuosi gyventi toliau, taikytis prie nauju salygu, bet kaip bebetu vien del ligos ir kaip ji pasisuks, pastoti neskubesiu
manau, kad kai pajusiu, kad noriu tada jau ir gaminsim
As galvoju, kad visgi pradesiu vartoti vaistus, nes tikrai nesinori to vaikiuko gaminti is reikalo, paskui juk galima vaistukus nutraukti ir pasigimdyti.
Man liga irgi labai sujauke gyvenima, praradau darba, turejau geru perspektyvu ir daug ateities palnu, skaudziausia, kad nusisuko mama, dabar as jai tik busima bedarbe invalide, kuria reiks islaikyti, pastoviai girdziu priekaistus, kad sedziu MB ant sprando, o jis jaunas vyras, as jam nasta, paliks mane, dabar skaiciuoja kiekviena lita, kuri man dave, kai studijavau, taip sakant "atleisk, mama, kad sugadinau tavo nepakartojama gyvenima"
Vakar po pokalbio puse nakties blioviau. Truksta man seimos palaikymo, mociute nieko nezino, sirdis silpna, liko tik dede, kuris pats ligonis, dar gera zodi uztaria, pataria kaip tevas, kurio taip ir nebuvo salia.
Bet siandien grazi diena, buvau pas Balnyte, maloni moteris, nuramino, tikrai pasijauciau geriau.
Nepykit, kad guodziuosi, bet turbut man siuo metu sito labai reikia