Dar kartą Kreta...:)

Tikiuosi šiandien jau nebus tokių nesklandumų kaip vakar... taigi, tęsiu...

maždaug 17 km nuo Rethymno važiuojant į pietryčius, t.y. nuo pakrantės gilyn į salą, yra Arkadi vienuolynas, vienas seniausių vienuolynų Kretoje ir su žymia bei reikšminga istorija, konkrečiau - graikų kovos su turkų okupacija.
Įmesiu keletą nuotraukų su vaizdais iš pakelės, pirmosios nieko ypatingo, tiesiog kasdieniški vaizdai...





Tokios štai benzino kainos Kretoje, čia pakeliui į vienuolyną, t.y. vakarinėje Kretoje. Pastebįjau kad rytinėje dalyje benzinas kokiais 5 centais pigesnis.. gal kam ši info bus aktuali..



O važiuoti nuo Rethymno iki Arkadi reikia štai tokiu keliu.. žodžiu, važiuoji, ir nežinai, kas bus už posūkio.. vienoj pusėj kalnas, kitoj skardis.. užtvarėlės vietom yra, vietom nerasta... net su motociklu važiuot greičiau kaip 40-50 km per valandą neišeina, ką jau ten kalbėt su mašina.... nu žodžiu, supratau, ką reiškia pasakymas "kraujas stingsta gyslose"

Ką gi, kraujas stingo, bet šiaip ar taip, atbirbėm mes į Arkadi... tai buvo reiškmingas graikų kultūros išsaugojimo centras turkų okupacijos laikais, taip pat ir kovojo su ja.. jei kam įdomu, daugiau apie jį ir jo istoriją galima pasiskaityti čia. tik ten rašo, kad 2 vienuoliai gyvena... kai mes buvom, ir klausėm sargo, sakė kad 7..
nuotraukos iš vienuolyno:
šia mauzoliejus.. saugomos kaukolės žmonių, žuvusių per sukilimą 1866
metais


pats vienuolynas



celės



vienuolyno bažnyčia



vienuolyno kieme augęs medis, tebestovintis originalioje vietoje, degintas... su patrankos sviedinio skeveldra kamiene



iš kitos pusės.. nu toks biski aptriušęs...



čia parako saugojimo kambarys, kuriame, kaip pasakoja oficiali istorija, susisprogdino keli šimtai žmonių, kai per sukilimą turkai apsiautė vienuolyną, ir jame buvę žmonės pasirinko geriau mirtį, nei turkų nelaisvę... sakoma, kad ir graikų vėliavos juostos atitinka pasakymo "laisvė arba mirtis" skiemenis...
dėl šio herojinio įvykio, vadinamo holokaustu, vienuolynas laikomas vienu reikšmingiausių istorinių paminklų kovoje už laisvę...



ką gi, pasidomėjom istorija, liūdna, deja, aplankėm muziejų, nusipirkom suvenyrų, vienuolių gamintos raki ir vyno, ir važiuojam namo, nes mūsų dar laukia ilgas kelias iki pat Agios Nikolaos... o tai maždaug 160 km.. kad ir autostrada, bet tokia vingiuota ji... man ir vėl adrenalino kiekis auga...

čia pora vaizdelių, darytų sėdint ant motociklo ir važiuojant ne taip jau lėtai... pasijutau beveik paparace.. rankos drebėjo... bet labai jau gražu buvo, tai nesusilaikiau... taigi, čia vaizdai į Iraklio važiuojant autostrada iš vakarų pusės...

Sekanti diena - tai Didysis Penktadienis, Velykų Šventimas prasideda..
Nesikartosiu, ir neaprašinėsiu kaip jos švenčiamos, nes dariau tai pernai... šiais metais viskas vyko panašiai, tik kad ožkienos neteko paragaut... labai gaila, nes bais skanu... jei kokių klausimų apie tai yra, klauskit, mielai atsakysiu....

o čia dar įmesiu kelias nuotraukas savo mylimo kaimelio Kritsa.. kur praleidau didelę laiko dalį, visas Velykas MB šeimoje, ir šiaip prisimenu kaip labai mielą laiką... ech....





o va taip gali labai dažnai nutikti, jei važiuoji mažais kaimo ar kalnų keliukais... kur sunkiai dvi mašinos apsilenkia... o va jei ožkų kaimenė kerta kelią, turi išvis sustot ir praleist jų didenybes...

Šaltmėte, puikios nuotraukos ir pasakojimas! O kaip ten žmonės kaimuose gyvena - ar kuo nors panašu į mūsų kaimus? Ar jaunimas bėga į miestus, ar nyksta kaimai?

Girdíu zirzimą
tai daugiau gumos nebetempsiu ir tęsiu...
baigiau berods Didžiuoju Penktadieniu.. Velykų, kaip jau ir sakiau, nieko labai nebeaprašinėsiu, nes pernai tai dariau..
šokam dabar į antrą Velykų dieną - pirmadienį. Graikai anksti ryte tada visi eina į kapines, ten laikomos mišios, visi ateidami su savim nešasi saldumynų ir po mišių vaišina vieni kitus.. ir valgo už mirusiųjų atminimą...
po visų šių ceremonijų šeimos masiškai eina į kavines, dalinasi džiaugsmais ir rūpesčiais, geria kartu kavą.
taip ir man kartu su MB ir jo šeima besėdint buvo nuspresta visiem kartu kur nors važiuot. Taigi, pasukom link Ierapetros vėl, palakstėm su kartingais, ir tęsėm savo odisėją link rytų, t.y. Sitia. Kelias iš pradžių eina pagal jūrą, vėliau pasuka link šiaurės rytų, į salos vidurį. Nerealiu vaizdelių prisižiūrėjau , taigi keletu pasidalinsiu ir su jumis
Bažnytėlė iškalta uoloje



va čia įdomus toks dalykas ...
vienas mūsų ekipažo narys papsakojo, kad tai alyvos, ar net kaip ir tepalo telkiniai... žodžiu, tai liekanos, kurios lieka išspaudus alyvuogių aliejų, ir iš jų būtų galima gaminti pramoninį tepalą ar alyvą, bet kaip man pasakojo, graikai neturi tokių gamyklų ir to nedaro, kas šiaip yra blogai.. nes tie telkiniai lyg ir yra toksiški... nu žodžiu, tikiuosi, kad aš teisingai supratau ką man ten pasakojo, ir nenusišnekėjau čia...



atvažiuojam į Sitia.. tai berods trečias pagal dydį Kretos miestas..





Sitia buvom sustoję suvalgyt ledų, pailsint ir pramankštint kojas ir tęsiam savo kelionę toliau, iki Toplou vienuolyno (berods turtingiausias Kretoje), ir Vai paplūdimio..
pakeliui užmačiau va tokią senovinę benzino kolonėlę... gan įdomi architektūra...



čia ta pati kolonėlė iš kitos pusės..


o čia vaizdai važiuojant nuo Sitia dar tolyn į rytus:



viešbutis beveik dykumoj..




kalnai

artėjam prie Toplou



o čia keletas nuotraukų iš pačio vienuolyno. Kadangi kai mes ten atvažiavom jau buvo vakaras, muziejus ir pats vienuolynas jau buvo uždaryti. Taigi užėjom tik į bažnytėlę (kur tuo metu buvo pamaldos), apžiūrėjom teritoriją, vienuolyno sodus, ir suvenyrų parduotuvėlę.







šitaip žydi citrinos... o kvepia kaip...



iš Toplou į Vai važiavom jau saulei leidžiantis... grožis nerealus... tik, deja, nuotrauka gal tik pusę jo gali perteikti...



O čia nuotraukos iš Vai, įžymusis laukinių palmių paplūdimys.. tai yra tos palmės ten auga natūraliai, ne sodintos, ir neužveistos... visas miškas ten jų.. jau prietema biski buvo, tai nuotraukos nėra labai ryškios... bet galit susidaryt įspūdį kaip Vai atrodo be tos turistų masės, kuri ten būna vasarą..









teko ir biski kojas sušlapt ten, nes grožėjausi grožėjausi vaizdu, kol nepastebėjau kaip stiproka banga atriedėjo, ir užliejo mane vos ne iki kelių... kitiems tai pasirodė labai juokinga..

iš Vai išvažiavom jau saulei nusileidus ir beveik tamsoje, iki Agios nuo ten beveik 100 km, taigi, grįžom jau gan vėlai...
Labanakt

ten dar dvi iš tuščio pliažo yra..

ir šiaip tai tai dar čia ne visos nuotraukos...

Jūs irgi visos pamatysit tą grožį vienos anksčiau, kitos biski vėliau, bet vistiek...

Vėl turiu graikiško vyno taurę šalia... reik užbaigt pradėtą darbą...

taigi, baigiau antrąja Velykų diena ir Vai nuotraukomis. Tęsiam toliau. Jau pradeda įspūdžiai šiek tiek prisimiršt, tai net nepamenu ar kur važaivom antradienį... aaa, dabar prisimenu, niekur toli nebuvom, bet aš prisminiau savo profesiją, ir lipom į kalnus netoli Kritsa, į vieną olą. Iš pernykščių nuotraukų ten kur aš sėdžiu prie vienos tokios uolos, su laaabai siauru įėjimu... tai vat, pernai tik buvom iki jos užlipę, šiemet jau ir lindom į ją.. žodž, įėjimas toks, kad reikia šliaužt.. o po to jau ir visu ūgiu galima atsistot... ėjom ieškot archeologijos ten, t.y. senovės pėdsakų... taigi, diena ir praėjo taip po kalnus belaipiojant ir po to važaivom į nuosavą MB šeimos sodą skint apelsinų nuo medžio... jų sezonas balandžio mėnesį jau kaip ir pasibaigęs, bet kadangi anksčiau jų niekas iš ten neskynė, tai vaisių buvo daug... o kokieeee sultingi... nedideli, bet sultys tiesiog net žliaugė per pirštus... o skooonis koks.... jaaazau, net nėr ko lygint su parduotuviniais.... tai vat, lipau aš į medį pati tų apelsinų skint, teko ir šiuos įgūdžius, dar vaikystėje įgytus, prisimint...

Trečiadienis. Irgi diena tik po apylinkes. Vaikštinėjau po Agios vėl...



ir kadangi trečiadienis yra turgaus diena šiame mieste, tokio įvykio praleisti negalėjau... nuėjau, pasivaikščiojau, prispirkau visokių kokių daržovių iš vietinių senukų... baklažanų, cukinijų, burokėlių, pomidorų, mažulyčių bananų (juos Malijoj daugiausia augina, pamatysit tuos didžiulius šiltnamius). O piguva kokia... parėjau su didžiausiu maišu už visa tai sumokėjus gal kokius 5-6 eurus...
tai vat, ir dar po to va tokių vaisių nuo medžio prisiskyniau:



graikiškai jie vadinasi Respola, lietuviškai nežinau... nes net mano žodynas neturi tokio žodžio... nes pas mumis jie tokie neauga čia... bet va dabar kas važiuojat greitu laiku, tai būtinai paragaukit, jų sezonas dabar pats tas turėtų būt, būna ir parduotuvėse. Tokie rūgštoki, bet faini.

O čia dar nuotraukos iš mano pasivaikščiojimo po miestą. Agios Nikolaos

Agios simbolis - "bedugnis" ežeras..

O vakare dar nusprendžiam kažkur lėkt truputį pasivažinėt... su motociklu aišku... taigi, sukam į rytus, į Elounda pusę. Jau vakarėjo, saulė jau ir nusileidus berods buvo...

Kelias į Elounda...


Čia jau pravažiavus Elounda, ir Plaka, da tolyn į šiaurės rytus, užkilus į kalną...


Spinalonga sala. Nuotrauka tikrai prastos kokybės, nes temo jau, o ir prizoomint teko nemažai...

ilgai mes ten sėdėjom ant to kalno, ir grožėjomės tuo vaizdu, nes grožis nerealus... (jei nežiūrėt į pakalnėje besimėtančias šiukšles.. ) atrodo, valandų valandas galėčiau tik sėdėt ir žiūrėt...

o po to jau sutemus važiavom ir važiavom, siaurais kalnų (o kartais tik vos ne ožkų) keliukais, net nelabai tiksliai žinodami kur važiuojam, pakeliui sutikdami tik vieną kitą mašiną - kaimiečius grižtančius namo, į savo miniatiūrinius kaimelius. O tų kaimelių daug, ir tokių mažulyčių: kartais kaimelyje tik kokie 5 namai, iš kurių vienas bus būtinai Kafenion - kavinukė, vietinių diedukų susirinkimo vieta, ir būtinai bus maža bažnytėlė... sunku įsivaizduoti grakišką kaimą ar miestelį be šių dviejų atributų..
Žodžiu, bevažiuodami sušalom, buvo keletas momentų, kad jau beveik galvojom, kad pasiklydom... bet galų gale, nuvažiavę apie 60 km grįžom į Agios.


Papildyta:
Čia vat įmesiu žemėlapį ir raudonai pažymėjau maršrutą, kurį mes tada nuvažiavom... vienas įspūdingiausių pasivažinėjimų per visą kelionę...

Širdis taip ir salą nuo matytu vaizdinių.... Negaliu sulaukt rudens, jau dabar matau save vaikštant siauromis miestelio gatvėmis, ir mėgaujantis įvairiais nematytais skanėstais....Jei ne tu Šalmetė, tai vargu ar bučiau poilsiui rinkusi Agios Nikolaos. Tau turėtu kelionių agentūros mokėti procentus nuo parduotų kelionių skaičiaus.Nes tavo nuopelnas tikrai svarus renkantis poilsio vietas.Dar karta ačiu tau, kad nepavargsti šviest tėvinainių

nežinau, koks ten tas mano nuopelnas... aš tik pasakoju įspūdžius iš to, kas man miela prisimint... bet su agentūrom tai reiks matyt kokius sandėrius daryt..

Ok. Toliau. Ketvirtadienis.

Vėl padai niežti (ir padangos ), noris kažkur lėkt. Taigi sėdam ant savo žirgo, ir lekiam. Į Neapoli. Kuris yra nepilni 15 km nuo Agios. Tai senas nedidukas miestukas, bet gražus, ne toks turistinis kaip Agios.

Centrinė gatvė.


Trys graikiški simboliai.


Neapoli katedra.


Čia jau išvažiavus iš Neapoli. Malūnai.


Taigi, važiuojam toliau. Be konkretaus tiklso. Žavimės. Ir staiga.. uuups.... mums kelią užtveria štai kas...





Žadėjau čia kažkuriam etape papasakot apie tas bandas ir aviganius, ir piemenis. Taigi, tokie dalykai Kretoje vis dar egzistuoja. Didžiulės bandos avių, kurias gano žmonės ir šunys. Tėvai perduoda šį amatą savo sūnums. Kaip kad matėm ir šiuo atveju. Mes ant kelio laukėm kokį 10 min tikrai, kol ta banda bus perginta.

tai vat ir tiek iš to mano pasakojimo. Paskutinės dienos ten buvo tokios ramios.. mėgavausi paskutinėmis akimirkomis... ir liūdna buvo, kad reikia grįžt..
šeštadienį supirkau lauktuves, pasivaikščiojom dar eilinį kartą po Agios, vis prisėsdami atsigert kavos...
vakare dar nuvažiavom į mano anksčiau minėtąją taverną, atšventėm ir atsisveikinom su draugais ir giminaičiais. Žinau, kad ten manęs tikrai ne vienas žmogus laukia sugrįžtančios.