Pozityvių NEligoniukų pavėsinė 7

Kažkokios nesąmonės lenda į galvą. Nors nepasakė,kad čia kapėc, bet į galvą tokios negražios mintys lenda.Matyt reikia kokių raminamųjų...Norisi irrėkti ir verkti ir jau pati nežinau,kas daros.
Žinau,kad turiu tikėti, bet kartais rodos,kad susiėmiau,tai kitą dieną - viskasaukštyn kojom. Aišku,nueinu į darbą- gerai mintys darbu užimtos.
Šiandien buvau pas šeimos daktarą - gavau siuntimą ir dar bendrą kraujo tyrimą padarė,kad pažiūrėt ar joks virusas neprikibės. tai manau pirmadienį varysiu į Kauną.
LABAI PRAŠAU - Kurią operavo Deltuva,kiek atsidėkojote (į AZ)?

Tai labai naturalu ir kad lenda nesamones,ir kad baisu pries bet kokia operacija manau tikrai geriau raminanciu pagerti,bus paciai lengviau ...nebuna taip ir sveikems kad viskas tik gerai,negali visada buti su sypsena ir sakyti kad viskas bus gerai,o kai tokios problemos,tai viskas yra normalu-ir baime,ir nenuotaika,ir asaros ir visa kita,nekaltink saves del to.

Labas
Mane operavo Deltuva ir dar viena iš P raidės.Operacija fizine prasme iš mano patirtų buvo pati lengviausia.Tik nerimavau dėl eigos ir kaip pavyks.Dėl pinigų vienai darė operaciją sutarę telefonu, jai kažkur buvo sukibę nervai,labai skaudėjo galvą, tai ji sakė ,kad nieko nedavė.Nėra jie drakonai.Skyriaus vedėjui namų gamybos šimtalapį daviau.
Pagerk nors raminančių arbatų .
Viskas bus gerai

Aš savęs nekaltinu visai - labiausia gasdina ta nežinomybė, o kas bus toliau...prisigalvoji tokių dalykų, kad net pačios mintys gasdina.


Vis vien mokesiu po operacijos, tai kaip jausiuosi - taip ir duosiu. Dabar tai turėtų būti mažiausias galvos skausmas, bet vis vien nesinori jaustis skolingai.
Dabar jaučiuosi, kaip maža mergaitė - ir taip noriu mamos šalia, kad ji apkabintų. Todėl ryt važiuoju pas ją savaitgaliui.

labai gražiai parašei... Ir glauskis, jei tau tai padės Aš irgi norėdavau, kad mane kažkas priglaustų... Mano su mama santykiuose nėra tai įprasta, deja... niekada to nedarėm Nors mama visą laiką kitaip manimi rūpinosi, mano vaiką prižiūrėjo, ir aplamai buvo šalia. Tik tas prisiglaudimas...

Glaudžiaus prie vaiko. Ir dabar glaudžiuos Tiesiog fiziškai to reikia. Jei kurią dieną nepasiglėbesčiuojam, jau ir jauti didžiulį poreikį tam Kaip mudvi sakom: "pasikraunam batareikas"

Kai sužinojau diagnozę, mano mažiukui trijų nebuvo, o vyresnėliui 6 suėję buvo. Man stiprybė vaikuose. Visada apie juos galvoju. Apsirgau pavasarį, o rudenį į pirmą klasę vaiką palydėjau. Sekančią dieną gavau paskutinę chemiją. Dabar jau maniškis trečiokas, ir mažasis paaugo. Labai džiaugiuosi, kad galiu matyti kaip jie auga.
Tikėk, kad viskas bus gerai, tai taip ir bus. Sėkmės tau.

grazuoliuke, linkiu tau sėkmingos operacijos.Linkiu, kad atsibudusi pamatytum koks gražus gyvenimas ir jis tęsis ,nes tu kovoji.
Dėkoju už gerus žodžius visoms mergaitėms.Aš dar negaliu patikėti, kad viskas baigėsi.Juk tie patikrinimai tesis ir negali sužinoti, kada tai įvykas.

Iki

Su mama niekad nebuvom geriausios draugės. Tiesiog buvom mama ir dukra. Net pirma kąrtą, kaip operavo, ji nežinojo tikros priežasties (sakiau, kad operuoja tik osteomą - turėjau tokį nedidelį kauliuką už dešinės ausies). Kai baigėsi operacija tėtis viską sužinojo, per pažįstamą daktarą. Tada mamai viską papasakojau ir paskui kai sužinojau, kad dar teks praeiti 27 kartų galvos spinduliavimo kursą - tada jau paskambinau mamai ir pasakiau, kad daugiau mamyte aš nuo tavęs niekos neslėpsiu ir sakysiu taip kaip yra. Kažkaip suartėjom. Šį kart aš jai vėl viską pasakiau. Ji mane palaiko ir sako, mes viską ištversim. Šiandien mama padrąsino, paguodė, pasakė: "niekur nesidėsi, turi dar vaikus užauginti" Tai taip kažkaip uždegė mane ir pagalvojau, kad turiu galvoti pozityviai ir stengtis tiek, kiek yra mano valioje, o kas nepriklauso nuo manęs, tai jau ne be man. Vienas Dievulis žino, kiek kiekvienm iš mūsų lemta būti čia ant svieto.


Bandau - matyt raminamieji padada - kažkaip papračiau pasidarė...


Nuoširdus dėkui už padrąsinamuosius žodžius Tau ir kitoms aišku. Džiaugiuosi, kad Jus atradau, nes tikrai niekas taip mano baimių ir skausmo nesupras, kai tik tos pačios bėdos sesės.
Man jau ramiau, nes vakar daktaras atrašė, kad manęs laukia pirmadienį 10 val.Nebeturiu kur dėtis. Tempti dar iki kitos savaitės ir vėl drebėti - nėra tikslo, tik dar labiau save gražčiau. trečiadienį ar ketvirtadienį turėčiau būti po operacijos.Daktaras sakė, kad po 10 dienų turėtų paleisti - tai ir aš taip tikiuosi, kad jokių komplikacijų nebus ir po 10 dienų važiuosiu namo į Vilnių. Vešiuosi pc į ligoninę- tai ryšį palaikysim Kai labai trūks parasinamojo žodžio rašiusiu Jums

Gabija Tau gėlytė ir tūkstantis apkabinimų ir bučinukų. Spindėk, žydėk mums ir būk sveika VISADA.

O gražuoliukui optimizmo ir laaaaaabai sėkmingos operacijos, kad viskas . ko nereikia būtų išrauta su šaknimis ir tu galėtum džiaugtis savo mažyliais.

Man tik neramu, kaip ten Kauno neurochirurgijos klinikose seselės? Prižiūri ar bambeklės mėgstančios, kad į kišenę ką įdėtų?
Taip pat bediskutuojant su mama apie atligį iškilo klausimas: aš sakau po, mama-prieš. O kaip Jus darėt, kurios darėt?

Seselės labai kantrios ir malonios.Jei operacija gerai pavyksta , tai sekančią dieną lipi iš lovos ir eini pasivaikščioti.Seselės būna dieninės, naktinės dar keičiasi per išeigines dienas tai nieko aš nesusigaudžiau ką ten kam duoti.Buvo tokių kur vieną dieną pasirodė.Tikrai be davimo , ko reikėjo tą padarė.

Atlygį geriau gal duoti pradžioje, bet būna , kad prieš operaciją tiesiog nesutinki chirurgo.Nebijok dėl pinigų.Blogai nedarys duosi ar ne.

Kiek palatose gulėjau nė vienai nebuvo išskirtinės priežiūros.Arba visos vienodai davė ar
nedavė ,nė viena neišsidavė.

Dar kartelį dėkui už padrąsinimus. Jau tašę susikroviau. Savo penkiamečiui pasakiau, kad mamytė išvažiuoja dviem savaitėm į komandiruotę. Gaila labai kad teks praleisti jo gimtadienį. Bet turiu akstiną būti stipri ir greičiau pasveikti, kad atšvęsti o gimtadienį.