Turit 4 iš penkių knygų
Turtingi... 
Iš knygos "Baltasis žodis".
Turit 4 iš penkių knygų Turtingi...
Turit 4 iš penkių knygų
Turtingi...
QUOTE(vaižgantė @ 2006 05 02, 15:24)
Ačiū labai
Taip, gera ta mūsų biblioteka
Laukiam tęsinio...
EŽK
"Dabar panagrinėkime žmogaus atsiradimo galimybes.
Pagal EŽK tekstą sodžiuje negimsta joks žmogus. Visi gimsta- gauna savo pradžią iš nebūties tik gelmėje ir visų tėvas yra vienintelis Žilvinas. taigi pagal baltiškąją teologinę dogmą visų žmonių tvėrėjas yra tik vienas Dievas Visų Tėvas, o žmogus yra tik žmogaus pašaukėjas- vieno iš keturių. Galmėje yra Ąžuolas, beržas, Uosis ir Drebulė, arba sangvinikas, cholerikas, flegmatikas ir melancholikas, arba viena iš keturių kraujo grupių. Gali kilti klausimas, ar žmogus gelmėje yradidesnis savo išmintimi ir dvasinėmis galimybėmis negu kad užgimsta? atsakymą duoda EŽK. Ąžuolas buvo gelmėje, jis tokiu liko ir sodžiuje. O kadangi niekas juo nepasinaudojo, tai jis toks pat grįžo atgal į gelmę- nieko neuždirbęs, nieko prie savęs nepridėjęs. taigi sodžius- žemė yra ta vieta, kurioje pagyvenęs gali pamatyti pieno putą ir sugrįžti į gelmę. (...)"
" Žaltys- dievas, Eglė- žmogus, o judviejų vaikai- dievaičiai, nes tai gaunama paveldėjimo keliu. Šie vaikai- dievaičiai- dvasiniai vienetai atsirado žmogaus (Eglė) ir Dievo (Žalčio) sandūroje. ir reikia pastebėti, jie atsirado tada, kai dar sodžius nesuprato, kaip juos panaudoti savo labui ar tobulėjimui. Šių dvasinių vienetų paskirtis labai plati: padėti žmogui, būti tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, tvarkyti visatos reikalus ir vykdyti kitus reikalus, apiekuriuos žmogus nieko ir nenutuokia. Jie yra įvardinti dievaičiais, dievaitėmis, dvaselėmis, gyriais, sargais, pačiais, kaukais ir t.t. (...) dar reikia pastebėti, kad baltiškieji ir prabaltiškieji dvasiniai vienetai, lyginant su krikščioniškaisiais, turėjo labai siaurą veiklos sferą. Pvz., baltas niekuomet nesikreipė pagalbos į dievaitį Perkūną dėl sergančios karvės, nes būtų tas pats rezultatas, kaip dvasinis vienetas- gydytojas imtų statyti krosnį arba krosnininkas imtųsi daryti ligoniui širdies operaciją. Iš šio pavyzdžio turėtų paaiškėti, kodėl Žilvinas su egle susilaukė tiek vaikų. tai rodo, kad baltai pažinojo ir bendravo su tokia gausa dvasinių vienetų, kiek pažinojo dieviškąją kūrybą ir turėjo problemų.
kai Žilvino vaikai patenka į sodžių, netrukus praliejamas kraujas. Turbūt reikia sutikti su ta mintim, kad kruvinajai aukai sudeginti būtinai reikėjo to arba tų medžių, o ne atsitiktinių, kad juos netgi reikėjo paruošti specialiu būdu. Taigi, atrodo, visi šie keturi medžiai ir dalyvavo aukojime. Drebulės pagalba buvo įžiebiama ugnis. Taip mergelės- adoruojančios vaidilutės- aukojanr trindavo du sausus drebulinius pagalius, kol šie įsidegdavo. Tada šia ugnimi drebulė uždegdavo savo brolius- ąžuolą, beržą ir uosį, ant kurių būdavo uždėta kraujo auka. Gali kilti klausimas, ar aukoje nedalyvavo Eglė? Taip, Eglė nedalyvavo, nes broliai, norėdami nužudyti Žilviną, į mišką vedė ąžuolą, beržą, uosį ir drebulę. Šiais EŽK duomenimis galima visiškai pasikliauti.
Lauktuvių pyragas, Žalčio vaikai ir puota sodžiuje. Tai yra duonos aukos įvedimas ir jai iškelti reikalavimai. Pyragas iškeptas ne sodžiuje, bet gelmėje ir ne įprastiniais kepimo įrankiais, bet tokiais, kurie kepant nevartojami. (...) ...jie turi būti dvasiškai apvalyti. dvasinis apvalymas pirmiausiai prasideda nuo fizinio- gramdant įvairiais gramdukais, plaunant įvairiais skysčiais ir vandenimis, po to užkalbėtu vandeniu ir galiausiai- ugniniu žodžiu. Po dvasinio apvalymo indas tampa indu jau ne iš gyvųjų, o iš dvasių pasaulio- to, kuris yra arčiau Žilvino. "
"Dabar panagrinėkime žmogaus atsiradimo galimybes.
Pagal EŽK tekstą sodžiuje negimsta joks žmogus. Visi gimsta- gauna savo pradžią iš nebūties tik gelmėje ir visų tėvas yra vienintelis Žilvinas. taigi pagal baltiškąją teologinę dogmą visų žmonių tvėrėjas yra tik vienas Dievas Visų Tėvas, o žmogus yra tik žmogaus pašaukėjas- vieno iš keturių. Galmėje yra Ąžuolas, beržas, Uosis ir Drebulė, arba sangvinikas, cholerikas, flegmatikas ir melancholikas, arba viena iš keturių kraujo grupių. Gali kilti klausimas, ar žmogus gelmėje yradidesnis savo išmintimi ir dvasinėmis galimybėmis negu kad užgimsta? atsakymą duoda EŽK. Ąžuolas buvo gelmėje, jis tokiu liko ir sodžiuje. O kadangi niekas juo nepasinaudojo, tai jis toks pat grįžo atgal į gelmę- nieko neuždirbęs, nieko prie savęs nepridėjęs. taigi sodžius- žemė yra ta vieta, kurioje pagyvenęs gali pamatyti pieno putą ir sugrįžti į gelmę. (...)"
" Žaltys- dievas, Eglė- žmogus, o judviejų vaikai- dievaičiai, nes tai gaunama paveldėjimo keliu. Šie vaikai- dievaičiai- dvasiniai vienetai atsirado žmogaus (Eglė) ir Dievo (Žalčio) sandūroje. ir reikia pastebėti, jie atsirado tada, kai dar sodžius nesuprato, kaip juos panaudoti savo labui ar tobulėjimui. Šių dvasinių vienetų paskirtis labai plati: padėti žmogui, būti tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, tvarkyti visatos reikalus ir vykdyti kitus reikalus, apiekuriuos žmogus nieko ir nenutuokia. Jie yra įvardinti dievaičiais, dievaitėmis, dvaselėmis, gyriais, sargais, pačiais, kaukais ir t.t. (...) dar reikia pastebėti, kad baltiškieji ir prabaltiškieji dvasiniai vienetai, lyginant su krikščioniškaisiais, turėjo labai siaurą veiklos sferą. Pvz., baltas niekuomet nesikreipė pagalbos į dievaitį Perkūną dėl sergančios karvės, nes būtų tas pats rezultatas, kaip dvasinis vienetas- gydytojas imtų statyti krosnį arba krosnininkas imtųsi daryti ligoniui širdies operaciją. Iš šio pavyzdžio turėtų paaiškėti, kodėl Žilvinas su egle susilaukė tiek vaikų. tai rodo, kad baltai pažinojo ir bendravo su tokia gausa dvasinių vienetų, kiek pažinojo dieviškąją kūrybą ir turėjo problemų.
kai Žilvino vaikai patenka į sodžių, netrukus praliejamas kraujas. Turbūt reikia sutikti su ta mintim, kad kruvinajai aukai sudeginti būtinai reikėjo to arba tų medžių, o ne atsitiktinių, kad juos netgi reikėjo paruošti specialiu būdu. Taigi, atrodo, visi šie keturi medžiai ir dalyvavo aukojime. Drebulės pagalba buvo įžiebiama ugnis. Taip mergelės- adoruojančios vaidilutės- aukojanr trindavo du sausus drebulinius pagalius, kol šie įsidegdavo. Tada šia ugnimi drebulė uždegdavo savo brolius- ąžuolą, beržą ir uosį, ant kurių būdavo uždėta kraujo auka. Gali kilti klausimas, ar aukoje nedalyvavo Eglė? Taip, Eglė nedalyvavo, nes broliai, norėdami nužudyti Žilviną, į mišką vedė ąžuolą, beržą, uosį ir drebulę. Šiais EŽK duomenimis galima visiškai pasikliauti.
Lauktuvių pyragas, Žalčio vaikai ir puota sodžiuje. Tai yra duonos aukos įvedimas ir jai iškelti reikalavimai. Pyragas iškeptas ne sodžiuje, bet gelmėje ir ne įprastiniais kepimo įrankiais, bet tokiais, kurie kepant nevartojami. (...) ...jie turi būti dvasiškai apvalyti. dvasinis apvalymas pirmiausiai prasideda nuo fizinio- gramdant įvairiais gramdukais, plaunant įvairiais skysčiais ir vandenimis, po to užkalbėtu vandeniu ir galiausiai- ugniniu žodžiu. Po dvasinio apvalymo indas tampa indu jau ne iš gyvųjų, o iš dvasių pasaulio- to, kuris yra arčiau Žilvino. "
QUOTE(vaižgantė @ 2006 05 07, 15:07)
Vaizgante, papasakok ka zinai apie agregorus...
Tai ne į temą, todėl- labai trumpai. Pavyzdžiais. Yra katalikybės agregoras, alkoholizmo agregoras, rūkymo agregoras (gerai sugretinau )... Vienu metu mes galime priklausyti keliems agregorams. Tai energijų kaita: agregoras negali be mūsų energijos, mes- be jo...
EŽK
"Ši Dievo dovana- lauktuvių pyragas yra skirtas sodžiaus puotai, bet joje būtinai turi dalyvauti Ąžuolas, Beržas, Uosis ir Drebulė. Taigi Dievo duonos puotoje arba duonos aukoje turi būtinai dalyvauti Drebulė- duonos dvasinis paruošėjas. Jos aukojime būtinai turi dalyvauti Ąžuolas, Beržas, Uosis arba garbė, meilė ir teisingumas, kad žmogus aukos metu galėtų priartėti prie Dievo ir pamatyti pieno putą- tai yra pamatyti savo dvasią. Ir jeigu puotautojai šitų trijų dvasinių dalykų neturi, tai aukojimas virsta galvažudžių puota. Paskutinėje vakarienėje- Judas, sodžiuje- Eglės broliai. Dar reikia pastebėti, kad prie Dievo duonos turi būti ir žodžio nešėjas arba, tiksliau, aukojimo užbaigėjas, kuris ištaria galutinę formulę. Kristus sako: "Daryk, ką sugalvojęs" arba Drebulė Eglės broliams pakartojo Žilvino žodžius. Po šių žodžių dvasia pasirodo regima mintyse, žodžiuose ar darbuose.
Apie lauktuvių pyragą mes nieko neaiškinsime, nes anksčiau įvardinome, kad tai yra duonos auka, o Žilvino užmušimas yra ne kas kita, kaip kraujo auka. Šios dvi aukos vyksta nuosekliai ir vienu metu. Pirmiausia gelmėje pagaminama dieviškoji duona pagal visus Žalčio nurodymus ir reikalavimus. Ji jau yra įsteigta ir įnešta į sodžių, tada užbaigiama kraujo auka. Kraujo auką užbaigia pats Žaltys- Žilvinas- Milžinas- Kristus, tai yra būtinybė, nes ji turi būti didžiausia iš visų kraujo aukų. Taigi po Žilvino aukos netenka prasmės tokios kraujo aukos, kaip avinėlio, ožio, jaučio, žirgo ar net paties žmogaus, nes jos visos yra menkesnės.
Reikia pastebėti, kad šis duonos ir kraujo aukų nuoseklumas susišaukia su visų Evangelijų Kristaus auka. "
Žaltys, Eglė ir jos broliai
"Kada ateina laikas Eglei tekėti- išvykti pas Žilviną, jos tėvai, o galbūt ir visas sodžius, nebenori jos išleisti ir įvairiausiais būdais stengiasi sutrukdyti šias jungtuves. Tautosakoje panašiais atvejais broliai eina gelbėti savo sesers- dėl jos kovoja. Deja, šiuo atveju nieko panašaus neatsitinka, nes pasirodo, kad tokių brolių išvis nėra. O kai Eglė sugrįžta iš gelmės, iš kažkur atsiranda jos broliai. Jie, pasivaišinę lauktuvių pyragu, tiesiog apkvaišta ir stengiasi bet kokiomis priemonėmis atskirti Eglę nuo Žilvino. Norėdami sužinoti šaukinį, jie kankina sesers vaikus, o tai visiškai ne baltiška nuostata ir jie patys ne baltai. Jie nemoka Eglės vaduoti iš užkeikimo. Tai dar kartą patvirtina, kad jie ne broliai. Vadinasi, jų pasaulėžiūra ne baltiška, nes jų dvasinis ženklas- prievarta, surtas ir chaosas: žąsis ir avis. (...) Vienu žodžiu, baltų tautoje kraujo auka turėjo būti pakeista į duonos auką, kai šalia jų apsigyvena broliai- nebaltiškos gentys. Patį vienos aukos keitimą į kitą atliks ne baltiškosios genties atstovai, ir tikrai taip įvyko pagal EŽK nurodymą.
Dar vienas įdomus momentas: tai Eglės laikysena, kai ji sužino, kad atskirta nuo Žilvino ir jos broliai- galvažudžiai. Ji nesiblaško, nešaukia, nerauda Žilvino, nepriekaištauja broliams ir nesigriebia prieš juos keršto. Mums jos dvasinė būklė yra pakankamai aiški ir jos veiksmai suprantami, o kitataučiui yra beprasmybė, kuri dar padidėja, kai mes pasakome, jog tai baltiškos dvasios santūrumo ir stabilumo matas, pagal kurį nustatome tautinę ir kultūrinę veikėjo priklausomybę.
"...jei tu gyvas- pieno puta, jei negyvas- kraujo puta". Ką reiškia šis Žilvino pasakymas? Tai niekas kitas, tik šaukinys- formulė, kurios dėka atsiveria vanduo- gelmė- dieviškasis pasaulis- dieviškoji registracijos knyga nuo pasaulio sutvėrimo iki šios dienos, ir žmogus gali pamatyti save santykyje su visa visata arba, kitais žodžiais tariant, su Dievu. "
Papildyta:
Eglė užkeikia vaikus ir save medžiais nebyliais
"EŽK tekste nurodyta, dėl kokių priežasčių Eglė užkeikia vaikus ir save. Svarbiausi jos bruožai- tai nekaltumas, naivumas, žinių ir patirties stoka. Kokia išėjo iš sodžiaus į gelmę, tokia iš gelmės į sodžių sugrįžo, tokia iš sodžiaus vėl į gelmę išėjo. Nors ji su dievybe susilaukė vaikų, bet nuo to neįgijo daugiau išminties ar pažinimo, nes Žilvino nuostata yra visiška laisvė. Prisimename- dar pradžioje visažinis ir visagalis, lindėdamas jos marškiniuose, maldavo žodžio- sutikimo. Todėl ir sakome, kad Eglė po devynių dienų puotos grįžo į gelmę tokia pati- be pažinimo, kaip ir pirmą kartą į ją eidama. Tik dabar, kai pamatė kraujo putą, sužinojo visa tai, kas įvyko- tik dabar pažino Žilviną, brolius, sodžių, vaikus ir save pačią. Visada su pažinimu eina išmintis, tobulumas ir galybė. Todėl ir Eglė negalėjo nieko prasmingesnio šiuo metu padaryti, kaip tik užkeikti vaikus ir save- paversti medžiais nebyliais.
Mes žinome, kad mūsų tautoje užkeiktasis savęs negali išgelbėti nuo užkeikimo. O koks gi užkeikimo pagrindas ir tikslas? Priežastis vienintelė: kai nėra sąlygų realizuoti savo idėją, visą laiką turi būti akstinas, kuris turi skatinti gyvojo pasaulio žmones siekti tobulumo- iki užkeiktojo iškeltų sąlygų. Vadinasi, eigu Eglė yra mūsų tauta, o ji ir jos vaikai yra giria- senoji mūsų tautos bažnyčia, tai mūsų visų pareiga savo tobulumu sunaikinti užkeikimą- prakalbinti senąją girią. "
)... Vienu metu mes galime priklausyti keliems agregorams. Tai energijų kaita: agregoras negali be mūsų energijos, mes- be jo...EŽK
"Ši Dievo dovana- lauktuvių pyragas yra skirtas sodžiaus puotai, bet joje būtinai turi dalyvauti Ąžuolas, Beržas, Uosis ir Drebulė. Taigi Dievo duonos puotoje arba duonos aukoje turi būtinai dalyvauti Drebulė- duonos dvasinis paruošėjas. Jos aukojime būtinai turi dalyvauti Ąžuolas, Beržas, Uosis arba garbė, meilė ir teisingumas, kad žmogus aukos metu galėtų priartėti prie Dievo ir pamatyti pieno putą- tai yra pamatyti savo dvasią. Ir jeigu puotautojai šitų trijų dvasinių dalykų neturi, tai aukojimas virsta galvažudžių puota. Paskutinėje vakarienėje- Judas, sodžiuje- Eglės broliai. Dar reikia pastebėti, kad prie Dievo duonos turi būti ir žodžio nešėjas arba, tiksliau, aukojimo užbaigėjas, kuris ištaria galutinę formulę. Kristus sako: "Daryk, ką sugalvojęs" arba Drebulė Eglės broliams pakartojo Žilvino žodžius. Po šių žodžių dvasia pasirodo regima mintyse, žodžiuose ar darbuose.
Apie lauktuvių pyragą mes nieko neaiškinsime, nes anksčiau įvardinome, kad tai yra duonos auka, o Žilvino užmušimas yra ne kas kita, kaip kraujo auka. Šios dvi aukos vyksta nuosekliai ir vienu metu. Pirmiausia gelmėje pagaminama dieviškoji duona pagal visus Žalčio nurodymus ir reikalavimus. Ji jau yra įsteigta ir įnešta į sodžių, tada užbaigiama kraujo auka. Kraujo auką užbaigia pats Žaltys- Žilvinas- Milžinas- Kristus, tai yra būtinybė, nes ji turi būti didžiausia iš visų kraujo aukų. Taigi po Žilvino aukos netenka prasmės tokios kraujo aukos, kaip avinėlio, ožio, jaučio, žirgo ar net paties žmogaus, nes jos visos yra menkesnės.
Reikia pastebėti, kad šis duonos ir kraujo aukų nuoseklumas susišaukia su visų Evangelijų Kristaus auka. "
Žaltys, Eglė ir jos broliai
"Kada ateina laikas Eglei tekėti- išvykti pas Žilviną, jos tėvai, o galbūt ir visas sodžius, nebenori jos išleisti ir įvairiausiais būdais stengiasi sutrukdyti šias jungtuves. Tautosakoje panašiais atvejais broliai eina gelbėti savo sesers- dėl jos kovoja. Deja, šiuo atveju nieko panašaus neatsitinka, nes pasirodo, kad tokių brolių išvis nėra. O kai Eglė sugrįžta iš gelmės, iš kažkur atsiranda jos broliai. Jie, pasivaišinę lauktuvių pyragu, tiesiog apkvaišta ir stengiasi bet kokiomis priemonėmis atskirti Eglę nuo Žilvino. Norėdami sužinoti šaukinį, jie kankina sesers vaikus, o tai visiškai ne baltiška nuostata ir jie patys ne baltai. Jie nemoka Eglės vaduoti iš užkeikimo. Tai dar kartą patvirtina, kad jie ne broliai. Vadinasi, jų pasaulėžiūra ne baltiška, nes jų dvasinis ženklas- prievarta, surtas ir chaosas: žąsis ir avis. (...) Vienu žodžiu, baltų tautoje kraujo auka turėjo būti pakeista į duonos auką, kai šalia jų apsigyvena broliai- nebaltiškos gentys. Patį vienos aukos keitimą į kitą atliks ne baltiškosios genties atstovai, ir tikrai taip įvyko pagal EŽK nurodymą.
Dar vienas įdomus momentas: tai Eglės laikysena, kai ji sužino, kad atskirta nuo Žilvino ir jos broliai- galvažudžiai. Ji nesiblaško, nešaukia, nerauda Žilvino, nepriekaištauja broliams ir nesigriebia prieš juos keršto. Mums jos dvasinė būklė yra pakankamai aiški ir jos veiksmai suprantami, o kitataučiui yra beprasmybė, kuri dar padidėja, kai mes pasakome, jog tai baltiškos dvasios santūrumo ir stabilumo matas, pagal kurį nustatome tautinę ir kultūrinę veikėjo priklausomybę.
"...jei tu gyvas- pieno puta, jei negyvas- kraujo puta". Ką reiškia šis Žilvino pasakymas? Tai niekas kitas, tik šaukinys- formulė, kurios dėka atsiveria vanduo- gelmė- dieviškasis pasaulis- dieviškoji registracijos knyga nuo pasaulio sutvėrimo iki šios dienos, ir žmogus gali pamatyti save santykyje su visa visata arba, kitais žodžiais tariant, su Dievu. "
Papildyta:
Eglė užkeikia vaikus ir save medžiais nebyliais
"EŽK tekste nurodyta, dėl kokių priežasčių Eglė užkeikia vaikus ir save. Svarbiausi jos bruožai- tai nekaltumas, naivumas, žinių ir patirties stoka. Kokia išėjo iš sodžiaus į gelmę, tokia iš gelmės į sodžių sugrįžo, tokia iš sodžiaus vėl į gelmę išėjo. Nors ji su dievybe susilaukė vaikų, bet nuo to neįgijo daugiau išminties ar pažinimo, nes Žilvino nuostata yra visiška laisvė. Prisimename- dar pradžioje visažinis ir visagalis, lindėdamas jos marškiniuose, maldavo žodžio- sutikimo. Todėl ir sakome, kad Eglė po devynių dienų puotos grįžo į gelmę tokia pati- be pažinimo, kaip ir pirmą kartą į ją eidama. Tik dabar, kai pamatė kraujo putą, sužinojo visa tai, kas įvyko- tik dabar pažino Žilviną, brolius, sodžių, vaikus ir save pačią. Visada su pažinimu eina išmintis, tobulumas ir galybė. Todėl ir Eglė negalėjo nieko prasmingesnio šiuo metu padaryti, kaip tik užkeikti vaikus ir save- paversti medžiais nebyliais.
Mes žinome, kad mūsų tautoje užkeiktasis savęs negali išgelbėti nuo užkeikimo. O koks gi užkeikimo pagrindas ir tikslas? Priežastis vienintelė: kai nėra sąlygų realizuoti savo idėją, visą laiką turi būti akstinas, kuris turi skatinti gyvojo pasaulio žmones siekti tobulumo- iki užkeiktojo iškeltų sąlygų. Vadinasi, eigu Eglė yra mūsų tauta, o ji ir jos vaikai yra giria- senoji mūsų tautos bažnyčia, tai mūsų visų pareiga savo tobulumu sunaikinti užkeikimą- prakalbinti senąją girią. "
Tęsinys bus apie Drebulę...
Kas kartą, kai skaitau, mane sukrečia. Šokiruoja tokios, na, drąsios autoriaus sąsajos su krikščionybe. Tokios netradicinės interpretacijos - bent jau skaitydama specialią literatūrą apie EŽK, niekada nieko panašaus neaptikau.
Sunku net pasakyti, ką manau. Bet niekada, niekada nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad visa baltiška jausena, pasaulėžiūra tokia gyva po pasakos drabužiu. Kad ir po krikščionybės ritualais slypi ta dvasia.
Dabar galvoju, ar galima nesutikti su tokiomis interpretacijomis. Ar galima tiesiog imti ir pasakyti: ne, šitas kūrinys neturi tokių prasmių? Turbūt negalima. Nesvarbu, priimi tas prasmes ar ne, jos vis tiek gyvos. Aš labai džiaugiuosi, kad pamačiau bent spindulėlį to, ką per daugelį metų pasakoje užkodavo mūsų tauta. Ačiū, Vaižgante Tik nelabai man išeina tiksliai pasakyti, ką turiu omeny, atsiprašau 
Sunku net pasakyti, ką manau. Bet niekada, niekada nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad visa baltiška jausena, pasaulėžiūra tokia gyva po pasakos drabužiu. Kad ir po krikščionybės ritualais slypi ta dvasia.
Dabar galvoju, ar galima nesutikti su tokiomis interpretacijomis. Ar galima tiesiog imti ir pasakyti: ne, šitas kūrinys neturi tokių prasmių? Turbūt negalima. Nesvarbu, priimi tas prasmes ar ne, jos vis tiek gyvos. Aš labai džiaugiuosi, kad pamačiau bent spindulėlį to, ką per daugelį metų pasakoje užkodavo mūsų tauta. Ačiū, Vaižgante
Tik nelabai man išeina tiksliai pasakyti, ką turiu omeny, atsiprašau
EŽK
"Panagrinėsime Drebulės paveikslą, kuris dažnai ir daugelio yra vadinamas- įvardinamas kaip išdavikės- nusikaltėlės.
Pirmiausia Žilvinas tuokėsi su Egle ne dėl savo vyriškos aistros, nes visame EŽK tekste nėra nurodyta jo jausmų. Todėl vaikai gimė ne iš aistringo svaigulio, bet dėl visatos santvaros būtinybės. Būdamas dvasių valdovu, garbę, meilę ir teisingumą skyrė ne savo gerovei, o sodžiaus labui. kadangi kiekvienas dvasinis vienetas turi savo siaurą veiklos sritį, todėl nei garbė, nei meilė, nei teisingumas negalėjo motinos Eglės žadinti, kad ji išvyktų į sodžių- tai visiškai ne jų veiklos sfera. Negalėjo ir Žilvinas pasiūlyti Eglei, kad ši vyktų į sodžių, nes tai būtų buvusios skyrybos, o to baltų gentyse nebuvo. taigi pati dievybė negalėjo įteisinti tokio šeimos ardymo akto, kuris būtų griovęs ne tik šeimos, bet ir tautos dvasinį stabilumą. Žilvinas pašaukė drebulę, kuri, pasirodo, yra ta dvasia, galinti iš dvasių pasaulio išvestį į gyvųjų pasaulį. Tai pirmoji Drebulės misija, duota paties Dievo (tėvo). Žilvinas žino, kad , išėję iš dvasių pasaulio į gyvųjų pasaulį, t.y. priėmę žemę ir kraują, negali sugrįžti atgal su žeme ir krauju, todėl pastato tarp savęs ir gyvųjų pasaulio tarpininką- vandenį su dviem galimais ženklais- pieno ir kraujo puta. Jau pradžioje sakėme, kad vaikai skirti sodžiui. Nors garbė, meilė ir teisingumas buvo skirti sodiečiams, jie per tas devynias dienas nepasinaudojo tomis galimybėmis ir susiruošė užmušti Žilviną. Jeigu būtų pasinaudoję, šito nebūtų padarę. taigi tik viena drebulė supranta, kad tėvo planas neįvykdytas dėl sodiečių tamsumo. Bet tai nejaudina nei trijų sūnų, nei motinos eglės, ir visi žygiuoja atgal į gelmę. Jie jokiu būdu negalėjo pamatyti pieno putos, nes Drebulė jau buvo įvykdžiusi antrąją tėvo misiją ir tuo užkirtusi kelią į gelmę. Kas skirta sodžiui, tas turi likti sodžiuje.gerai pamąstykime, ar Drebulė iš tikrųjų yra išdavikė. Jeigu remsimės nebaltiškomis pažiūromis- taip, kalta, jeigu baltiškomis-ne. Ir dar. Eglė užkeikia vaikus, bet drebulės nepastato atskirai nuo visų vienos ant kalno,nei vienos pakalnėje, bet tarp visų viename būryje, kaip lygiateisę. Tokia yra baltiška samprata, ir jos niekas nepakeis.
Žąsies ir avies išmetimas
Pradžioje žąsį ir avį atvertėme į tiesioginio ženklo žodžius-kaip herbus. Herbai yra tiek genčių, tiek tautų ir valstybių ženklai. Todėl pagrįstai galime tvirtinti, kad vietoje Eglės- teisėtos žalčių karalienės- bandė ir bandys karalienės sostą užimti kitos, nebaltiškos grupės.
....
"Panagrinėsime Drebulės paveikslą, kuris dažnai ir daugelio yra vadinamas- įvardinamas kaip išdavikės- nusikaltėlės.
Pirmiausia Žilvinas tuokėsi su Egle ne dėl savo vyriškos aistros, nes visame EŽK tekste nėra nurodyta jo jausmų. Todėl vaikai gimė ne iš aistringo svaigulio, bet dėl visatos santvaros būtinybės. Būdamas dvasių valdovu, garbę, meilę ir teisingumą skyrė ne savo gerovei, o sodžiaus labui. kadangi kiekvienas dvasinis vienetas turi savo siaurą veiklos sritį, todėl nei garbė, nei meilė, nei teisingumas negalėjo motinos Eglės žadinti, kad ji išvyktų į sodžių- tai visiškai ne jų veiklos sfera. Negalėjo ir Žilvinas pasiūlyti Eglei, kad ši vyktų į sodžių, nes tai būtų buvusios skyrybos, o to baltų gentyse nebuvo. taigi pati dievybė negalėjo įteisinti tokio šeimos ardymo akto, kuris būtų griovęs ne tik šeimos, bet ir tautos dvasinį stabilumą. Žilvinas pašaukė drebulę, kuri, pasirodo, yra ta dvasia, galinti iš dvasių pasaulio išvestį į gyvųjų pasaulį. Tai pirmoji Drebulės misija, duota paties Dievo (tėvo). Žilvinas žino, kad , išėję iš dvasių pasaulio į gyvųjų pasaulį, t.y. priėmę žemę ir kraują, negali sugrįžti atgal su žeme ir krauju, todėl pastato tarp savęs ir gyvųjų pasaulio tarpininką- vandenį su dviem galimais ženklais- pieno ir kraujo puta. Jau pradžioje sakėme, kad vaikai skirti sodžiui. Nors garbė, meilė ir teisingumas buvo skirti sodiečiams, jie per tas devynias dienas nepasinaudojo tomis galimybėmis ir susiruošė užmušti Žilviną. Jeigu būtų pasinaudoję, šito nebūtų padarę. taigi tik viena drebulė supranta, kad tėvo planas neįvykdytas dėl sodiečių tamsumo. Bet tai nejaudina nei trijų sūnų, nei motinos eglės, ir visi žygiuoja atgal į gelmę. Jie jokiu būdu negalėjo pamatyti pieno putos, nes Drebulė jau buvo įvykdžiusi antrąją tėvo misiją ir tuo užkirtusi kelią į gelmę. Kas skirta sodžiui, tas turi likti sodžiuje.gerai pamąstykime, ar Drebulė iš tikrųjų yra išdavikė. Jeigu remsimės nebaltiškomis pažiūromis- taip, kalta, jeigu baltiškomis-ne. Ir dar. Eglė užkeikia vaikus, bet drebulės nepastato atskirai nuo visų vienos ant kalno,nei vienos pakalnėje, bet tarp visų viename būryje, kaip lygiateisę. Tokia yra baltiška samprata, ir jos niekas nepakeis.
Žąsies ir avies išmetimas
Pradžioje žąsį ir avį atvertėme į tiesioginio ženklo žodžius-kaip herbus. Herbai yra tiek genčių, tiek tautų ir valstybių ženklai. Todėl pagrįstai galime tvirtinti, kad vietoje Eglės- teisėtos žalčių karalienės- bandė ir bandys karalienės sostą užimti kitos, nebaltiškos grupės.
....
Peržiūrėjau- perrašiau tai, kas buvo įdomiausia ir netikėčiausia.
EŽK- viskas.
O čia- ištraukėlė iš kitos Albino Kurtinaičio knygos TAUTOSAKOS PRADŽIAMOKSLIS:
"Kadangi lietuviai rašto neturėjo, tai visus mokslus pakeitė tautosaka. Pagrindinė mokykla buvo šeima, o mokytojai- tėvai, seneliai, vyresnieji broliai ir seserys, rečiau- valkatos, vaidilos, krivaičiai, pirkliai, amatininkai, pakeleiviai. šeimos mokykla gimdė tarmes, gentis ir tautas- ji yra visų mokslų gimdytoja ir lobynas, šeimos mokslas yra tautosaka.
Keli pavyzdžiai
Medį reikia pjauti, kai jis miega- žiemą (statyba).
Kiaulę pjauti pilnatyje, tai mėsa minkšta ir gerai išbrinksta (mityba).
Žiedus vaistams rinkti iki Joninių (medicina).
Neik su velniu obuoliauti, liksi be obuolių ir maišelio (psichologija).
Nieko nėra amžino, tik Vienas dievas amžinas(teologija).
Tėvai uogas valgė, vaikams dantys atšipo (genetika).
duona verkia tinginio valgoma (filosofija)."
Gal kam pasirodys keista, kad mokytasi iš valkatų. Nieko keisto, kai pažiūri į šio žodžio kilmę: vilkas- vilkata- valkata. Vilkais vadino mokytojus... Tiesa, jei dabar mokytojus vadintume valkatomis, nemanau, kad jie nudžiugtų
EŽK- viskas.
O čia- ištraukėlė iš kitos Albino Kurtinaičio knygos TAUTOSAKOS PRADŽIAMOKSLIS:
"Kadangi lietuviai rašto neturėjo, tai visus mokslus pakeitė tautosaka. Pagrindinė mokykla buvo šeima, o mokytojai- tėvai, seneliai, vyresnieji broliai ir seserys, rečiau- valkatos, vaidilos, krivaičiai, pirkliai, amatininkai, pakeleiviai. šeimos mokykla gimdė tarmes, gentis ir tautas- ji yra visų mokslų gimdytoja ir lobynas, šeimos mokslas yra tautosaka.
Keli pavyzdžiai
Medį reikia pjauti, kai jis miega- žiemą (statyba).
Kiaulę pjauti pilnatyje, tai mėsa minkšta ir gerai išbrinksta (mityba).
Žiedus vaistams rinkti iki Joninių (medicina).
Neik su velniu obuoliauti, liksi be obuolių ir maišelio (psichologija).
Nieko nėra amžino, tik Vienas dievas amžinas(teologija).
Tėvai uogas valgė, vaikams dantys atšipo (genetika).
duona verkia tinginio valgoma (filosofija)."
Gal kam pasirodys keista, kad mokytasi iš valkatų. Nieko keisto, kai pažiūri į šio žodžio kilmę: vilkas- vilkata- valkata. Vilkais vadino mokytojus... Tiesa, jei dabar mokytojus vadintume valkatomis, nemanau, kad jie nudžiugtų
