Ezoterinė literatūra

EŽK

Jaunosios išvežimas iš namų

"Ištekančią mergaitę atvykdavo pasiimti jaunojo draugai ir kraitvežiai, bet būryje nebūdavo jaunojo. Kaip rodo EŽK tekstas, dažnai jaunojo vedliams pakeisdavo jaunąją lėle ar kita mergina. Toks paprotys išlikęs iki šių dienų. (...) EŽK teksta rodo, kad net du kartus leisdavo netikrąją jaunąją. Kai atvykdavo jaunojo vedliai, jaunosios namuose prasidėdavo vedybos, arba, dabartine kalba kalbant, išleistuvės su vaišėmis, dainavimu ir virkavimais. Iš naujosios namų vedliai su jos palyda vykdavo pas jaunąjį per jaunosios girią, kur jaunojo akivaizdoje atlikdavo jai skirtą ritualą ir, atrodo, atsisveikinusi su palyda, vykdavo pas jaunąjį. Jaunasis jaunosios dažnai laukdavo prie kiemo ribos. Jungtuvės vykdavo jaunojo girioje. "

Duotojo žodžio įstatymas

"Duoto žodžio įstatymas buvo vienas iš kertinių baltų įstatymų. Ir prieš keletą tūkstančių metų baltų jaunuoliai galėdavo įteisinti savo santuoką aplenkdami tėvus. Žinoma, kad tėvai tokią santuoką galėdavo ardyti du kartus ir, jeigu ji neiširdavo, turėdavo suteikti palaiminimą. (...) Jaunasis į jaunosios tėvus neturėdavo jokių teisių, todėl, kai jam ateidavo metas vesti, jis viliodavo merginą iki ta duodavo žodį. Gavęs pažadą, pas merginos tėvus siųsdavo piršlį. (...) dažnai būdavo, kad jaunosios tėvai savo žentą pirmą kartą pamatydavo per sugrąžtus, t.y. pirmą sekmadienį po sutuoktuvių."

Iš šių citatų gauname informaciją, kodėl Žilvinas, pasivertęs žalčiu, įlindo į Eglės marškinių rankovę- tokie buvo to laiko papročiai. Jam reikėjo gauti merginos pažadą.

Kai kuriems, skaitantiems tai, ką dabar rašau, gali būti neaišku, kodėl apie pasaką rašau šioje temoje. Aiškinu: šią interpretaciją paskaitę žymūs tautosakininkai tikriausiai pasakytų, kad visa tai yra nesąmonė, viskas išlaužta iš piršto. Gi neįrodysi, kad informacija imama iš Akašos kronikos...

as neismanele taip taip taip ,okas yra AKASOS kronika

Jau keliose temose apie ją kalbėjom. Tai Visatos informacijos centras, kuriame yra visa informacija apie Visatą, apie kiekvieną iš mūsų.

aciu

EŽK

" Medis yra didžiausias augalas. Žmogus jį gerai pažįsta tiek gyvą, tiek mirusį.Gyvas teikia sveikatą, kvapą, poilsį, malonumą ir draugystę. Negyvas- maistą, drabužį, apavą, padargus, būstą, šilumą ir šviesą. medis nuo augimo iki mirimo negali padaryti blogo darbo, todėl jis yra šventas nuo pradžios iki pabaigos. Jame yra šventoji ugnis- trinant du sausus drebulinius pagalius, išgaunama ugnis, kuria uždegamas aukuras. Be medžio negalima pašvęsti ir paaukoti kraujo aukos, todėl ir Kristus kaip auka mirė ant medžio, o nebuvo užmuštas akmenimis pagal žydų tradiciją.
Eglė pagimdė medžius- tai yra tą jungtį, kurios trūksta, kuri neįvardinta Biblijoje: Dabar turime:Adomas- mokis, Eglės vaikai- medis, Ieva- (mėsa) gyvūnas. Medis yra pastovus, gyvas ir neturi blogio, todėl Dievas ne gyvūną, ne paukštį, bet jį paliko gėrio ir blogo pažinimo šaltiniu (Biblija), tik jį paliko amžinosios gyvybės versme (Biblija). Sūduvoje dar praėjusio amžiaus pradžioje visas dvasias, kurios garbino Dievą, vadindavo gyriais, o ir apie mažus kūdikius, kurie numirdavo (tik krikštyti) sakydavo, kad bus Dievo gyrius. ir jeigu vienas medis turi tokią galią, tai giria išties turėjo labai didelę. Todėl būtent girioje buvo išmesta žąsis ir avis- kaip apgaulė. Nors EŽK nėra tiesiogiai pasakyta, kad giria klauso Žilvino, bet negalime abejoti, kad jis yra ir girios valdovas. Ir jeigu Eglė užkeikė vaikus ir save- pavertė medžiais nebyliais, vadinasi, girios veiklą sustabdė vienas žmogus, kuris turėjo šaukinį- ryšį su Žilvinu (Dievu). Taigi senoji baltų bažnyčia- giria niekur nedingo, o mes ir šiandieną po ją vaikščiojam. "

Vaižgante, ar galiu nusikopijuoti tavo aiškinimą ir pasidalinti su draugais?

Savaime suprantama... Kai susitiksiu Albiną, pasakysiu, kad jo idėjas internetu platinu... Oi įdomus žmogus... Reta asmenybė...Toks žilabarzdis diedukas. Bet kai pradeda šnekėti, lieki be žado... Jį žmona ir vaikai priedurniu laiko...

EŽK

"Mes pažįstame Žilviną ir pavadinome beveik Dievu. Bet tas mūsų pažinimas yra krikščioniškas, ir vos tik ištarus žodį Dievas, iš karto jis iškyla kaip įstatymų leidėjas ir jų vienintelis saugotojas, Visatos kūrėjas ir Tvėrėjas, vertintojas- teisėjas ir nusikaltėlių baudėjas. Bet Žilvinas toks nėra. (...) Jis neteisė Eglės ir nebandė jos bausti už netesėtą žodį, kad vietoj savęs siuntė žąsį ir avį. Nekeršijo ir nenubaudė Drebulės už draudžiamo šaukinio atskleidimą. Pasirodo, kad jis ne kerštautojas, ne teisėjas ir ne baudėjas, nes neturi jausmų. " Kodėl Žilvinas nebaudžia Eglės? Ogi todėl, kad tas, kuris pereina per girią, savyje sunaikina bet kokius nusikaltimus- nuodėmes...
"Toliau mes matome, Kad Žilvinas pats laužo savo įstatymus- pagal dieviškąjį genetikos dėsnį nusikaltusi Eglė turėjo pagimdyti pirmą Drebulę, nes ir Ieva po nepaklusnumo pirmą pagimdė Kainą, kuris užmušė savo brolį Abelį. Bet vis tik pagal Žilvino planą Eglė pirmiausia pagimdė Ąžuolą- garbę, Beržą- meilę, Uosį- teisingumą ir tik ketvirtąją- Drebulę. Čia ir išryškėja baltiškosios ir nebaltiškosios dievybės, o tuo pačiu ir pasaulėžiūros skirtumas. Nebaltiškosios dievybės kūrybinis įstatymas yra nepajudinama uola ne tik žmogui, bet ir pačiam Dievui, ir ši filosofinė problema dažnai įvertinama kaip dieviškoji paslaptis, net nesuvokiama žmogiškajam protui. O baltiškoji samprata šioje būklėje neįžvelgia jokios problemos ir paslapties, nes Eglė, perėjusi per girią, tampa nekalta. Tą nekaltumą ji pasiekia, atlikusi dvasios apsivalymo ritualą. "

Kaip džiugu matyti šiuos aiškinimus. As savo studijų metais vis mitologijose ir pasakose sėdejau ir darbus rašiau. Pasakose archetipais yra užkoduota tautų dvasinė patirtis ir išmintis, tik dabar ne visiems ją pavyksta iššifruoti (o gal tiesiog nenori) ir vadina tai "pasakomis", nuvertina informaciją, kurios nesupranta. Čia kaip ir su "ragana"..ragana - išminties moteris, ir vyrai taip vadindami piktas, o kartais ir stiprias moteris, net patys nesupranta, kad pasako komplimentą. Ilgas plaukas, trumpas protas, gili išmintis.
Vaižgante, labai norėčiau susipažinti su Albinu. Aš studijų metais ne tik EŽK, bet ir knisausi prie "Undinėlės" ištakų, kurios beje, labai panašios su EŽK.

Jei nori su juo susipažinti, atvažiuok į Marijampolę. Jis dirba kraštotyros muziejuje. Vasarą jį galima rasti netoli Pajevonių (Vilkaviškio rajonas), vaikštinėjantį po vietas, kur prieš kelis tūkstančius metų buvo bagarių vienuolynas ir piramidė...Jis ten pasistato palapinę ir tyrinėja. Yra ištyrinėjęs visus aplinkinius vietovardžius. Apžiūrėjęs kiekvieną metrą tos žemelės ir nubraižęs žemėlapius. Ten labai stipri energetiškai vieta...Mintyse vis ten nukeliauju, kur mane pasitinka vienuoliai rudais abitais...
Dabar laukiu pasirodant jo šeštosios knygos. AK knygų nerasi knygynuose... Jas galima nusipirkti tik kraštotyros muziejuje. O jų kainos tiesiog juokingos...

EŽK

"Kai Eglė nusprendžia išeiti iš gelmės į sodžių, Žilvinas kelia tris sąlygas: suverpti šilkus, sunešioti kurpes ir pavaišinti gelmės pyragu. (...) Eglė verpia šilko siūlus- tai yra tautos žodis. Vaikščioja sukurpėmis palikdama savo pėdsakus- ženklus paminklus. Bet ji sudegina ir jų nebėra. Netiesa. Ta kalba ir tie visi pasakojimai yra gyvi, ir juos girdi sodžius,bet nesupranta. Visi tie paminklai yra- niekur jie nedingo, bet sodžius, žiūrėdamas į juos, jų nemato. Kaip taip gali būti? Ogi labai paprastai -mato, girdi ir supranta dvasia, bet tik tada, kai gali kontaktuoti- susiliesti,o kai dvasia negali susiliesti su kita dvasia ir neturi tarpininko, tada tą būklę išreiškiame, kad žiūri ir nemato, klauso ir negirdi bei nesupranta. Kaip tik tokioje būklėje yra mūsų tauta, palyginti su kitomis. Taip yra kalbos, pasaulėžiūros, praeities ir ateities atžvilgiu. Ir mes negalime jų įvertinti kaip tautos ypatingu nuosmūkiu ar iškilumu- tai Žalčio kūrybinės sąrangos būtinybė.
Dar kartą pažiūrėkime į kuodelio ir kurpių sudeginimą. Iš dieviškosios gelmės Eglė išeina į sodžių: kraujo- gyvųjų- medžiagos pasaulį. Dvasia, imdama medžiagą, nes tai būtinybė įeinant į gyvųjų pasaulį, praranda savąsias ir įgyja medžiagos savybes, nes veikia įstatymas: "Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi." Taigi negali į sodžių- gyvųjų pasaulį atnešti tos milžininškos informacijos apie dvasių gyvenimą, nes tam nėra jokių galimybių. Ir šis negalėjimas atnešti įvardintas- sudegino kuodelį. Kristus, ateidamas į žemę- tapdamas žmogumi, nepadarė jokio nusikaltimo, bet taip pat nepasako nieko, ką jis nuveikė nuo pasaulio sutvėrimo iki užgimimo- tiesiog spengianti tyla. Taigi jis nieko negalėjo pasakyti, nes , išeidamas nuo savo Tėvo, buvo irgi sudeginęs savąjį šilkų kuodelį. Eglė taip pat sugruzdino ugnyje ir kurpes- tai reiškia,kad,priimdama gyvųjų pasaulio medžiagą ir kraują, neteko savo dvasinio skvarbumo- "septynmylių batų". Pagal tautosaką dvasinisgreitis yra 11,5 milijardų km/sel. Šitokį gretį turbūt reikia įvardinti ramybe, ir visiškai nėra nieko nuostabaus, kai tuo pačiu metu keli kalbėtojai skirtinguose erdvės taškuose gali kalbėti skirtingomis temomis su vienu ir tuo pačiu dvasiniu objektu. Sodžiuje patiems gyventojams toks greitis neįmanomas, nes medžiaga neturi tokių galimybių. Taigi dvasia, imanti kūną- medžiagą, gali gyventi tik žemėje.
Dar vienas žvilgsnis į kuodelį ir kurpes. Tiek kuodelis, tiek ir kurpės yra užkalbėtos, užkeiktos, paliestos žodžiais formulėmis. Tie užkalbėjimai labai galingi ir tiesiogiai neįveikiami, bet labai siauri. Mes matome, kad Eglė, verpdama kuodelį, nieko negalėjo padaryti- kuodelis nemažėjo. Vadinasi, užkeikime buvo nurodyta, kad tas, kuris verps, niekuomet nesuverps. Taip ir buvo, nes kiekvienas žodis yra veiksmingas ir galingas. Tačiau tikriausiai nieko nebuvo pasakyta apie ugnį, nes ji, atrodo, yra vienintelė anga , pro kurią dvasia, imanti medžiagą- kūną, gali išeiti iš gelmės. Pasirodo, kad ir Biblijoje Adomas ir Ieva iš rojaus išeina pro vartus, kuriuos saugoja cherubinas su liepsniniu kalaviju. Taigi tiek išėjimas iš rojaus, tiek iš gelmės į gyvųjų pasaulį galimas tik per ugnį. O kaipgi tada sugrįžti atgal? Į tai Biblija atsako, kad kentės tol, kol sugrįš į žemę, o apie tolimesnį žmogaus gyvenimą nieko nepasakyta. EŽK pasakyta, kad po devynių dienų puotos grįžtų į gelmę, iš kurios yra išėjęs. Bet ar jis gali sugrįžti į ją, parodo Vanduo- Didžioji Dieviškosios Registracijos Knyga. Taigi nei Biblijoje, nei EŽK nėra nurodyta, kad būtinai turi grįžti per ugnį. Vis tik reikia pastebėti, kad iš šių dviejų tekstų, kartu paėmus, galima nustatyti grįžimo sąlygasir galimybes. "

O Vaižgante, galima paklausti? Ar šita interpretacija - iš knygos? O jei taip, gal galėtumei parašyti, iš kurios? Pasižiūrėjau: mūsų bibliotekoje yra "Baltasis žodis", "Dvigalvis ir dviuodegis žirgas", "Milda; karalaitis ir varinis vilkas", "Lietuvių tautosakos pradžiamokslis". Gal čia viena iš tų? Ačiū

Ir ačiū labai labai, kad dalijiesi.