Dvasinės ligų priežastys -11

Dekui, jog ieskot...

Pamastykim drauge. Sutinku jog nutukima sukelia netaisyklinga mityba.
Ar butu teisinga daryti isvadas jog zmones paprasciausiai neismano apie mityba?
O jei mes imtume ir juos apsviestume mitybos klausimasi< kaip manot kiek procentu zmoniu is tu, kurie suzinotu apie mityba ir toliau maitintusi kaip maitinesi? Kiek zmoniu tiesiog pasakytu - valge mano proseneliai, mano seneliai, mano tevai ir buvo sveiki....Kokias isvadas butu galima daryti?
Kitas dalykas su emocijomis.Tai toks gilus ir ilgalaikis reikalas prisirisimas prie praeities isgyvenimu, kad juos atrasti ir suvesti galus yra tikrai ganetinai sudetingas dalykas. Mumyse tiek visko prisikupia, jog kartais pasidaro paprasciau gyventi taip kaip yra nei suradus tai kas nebetarnauja paleisti
Yra ivairiausiu techniku, metodu, budu kaip susigaudyti savyje ir tame ka mes isgyvenam. Va stai cia as izvelgiu konfliktui palankia dirva, nes viskas patampa simtuprocentiniai individualu ir aktualu tik tiek, kiek mes patys samoningai norime ir leidziame sau patirti. Mastau daznai pati savyje, kaip butu viskas paprasta jei sugebetume suvokti pilnai kad ir tuos DDI.O juk ju pilnumoje pakanka gyventi ramybeje tiek su savimi tiek ir santarveje su kitu. Bet ar mes pakankamai samoningi atpazinti savyje tai ka matome isoreje? Vel ir vel mastau apie veidrodi. Savo fizini buvi mes galime pamatyti veidordyje kas suteikia mums galimybe suvokti ir vertinti tai ka matome. Kaip pamatyti mums savaji vidu? Kaip pamatyti kas dedasi su mumis dvasios/sielos lygmenyje? MES PATENKAM I APLINKYBES/SALYGAS kurios mums ir parodo kas yra kas.Tur but sutiksit jog augant samoningumui yra vis lengviau prisiimti atsakomybe uz tai , ka mes kuriam isoreje. Todel nesudetinga suvokti, jog tai kas mumyse viduje tas pasimato ir isoreje santykiuose su zmonemis

tai va as ir galvoju kad is nemeiles sau, po praejusiu patarimu. bet juk cia priezastis, o mechanizmai gali buti jau ivarus, kuriuos kunas ijungia. ir skydliauke , ir insulinas (kaip pas mane), kortizolis
tisiog ejau pas tokius homeopatus, kur lasteliu lygmenyj magnetinisu laukus matuoja ir atseit nustato dar iki tradicianiams tyrimams parodant. kiek ten tiesos nezinau, bet kadangi atejau del antsvorio, tai man rodos viska ir susake, kad negaluoja organai, kurie gal ikelti virssvori :kasa, kepenys, skydliauke, antinksciai, hipofizis ir tipo stiprus endokrininiai sutrikimai visoj sistemoj. pradzioj tikejau ,ju prirasytus preparatus vartojau, bet kai svoris ir toliau sekmingai augo, tai jau po 4 menesiu kai vel paskambino eiliniam vizitui, nebejau...
nemeiles sau matyt nenustatysi su tokiais aparatais . o uzdaras ratas, atrodo, kaip mylesi save, kai kunu nesi patenkintas


ai, kiek stresu zmones dabar isgyvena, kaip yra isskiele reikalavimu karteles sau ir kitiems, tai nestebina, kad stresai suvalgomi, isijungia tam tikri hormoniniai reguliavimo mechanizmai, nuo kuriu svoris auga, tada nepasitenkiniams savimi, dar didesnis stresas.

Puikiai suprantu kas isgyvenama....

esme ir yra tame, kad kiekviena akimirka mes nesugebam buti atydus sau, uzsimirstam, o ir mokyti bei aukleti taip, kad savimi rupintis yra egoizmas.O kas psakys kas tas egoizmas yra is viso? Dabar manau jog paciam gyvenimui reikia, noro, disciplinos bei MEILES SAU

va man įdomu, negaliu nepaklausti: kaip manai, kas tas 'aš', kurį 'reikia' mylėti?Kuri mūsų dalis yra tas "aš'?

kazin ar gali as buti dalis, tai turetu buti visuma

Nesugebesiu atsakyti i si klausima, nes protas diktuoja ivairiausius atsakymus, teoriju be galo daug , bet mano patyrimai bei isgyvenimai susiveda i viena - vidine ramybe bei tyla.Ismokau isgirsti, o isgirdusi isiklausyti i TYLA SAVYJE. Begalo branginu tai ir zinau ka tai reiskia man.Bet kokioje stresineje situacijoje nesamoningai panyru i save, demesys susitelkia kazkur apie saules rezgine ir pajuntu ramybe/tyla sirdyje, kitaip ir nenusakysiu.Greiciausiai tai ir yra manasis AS, dieviskasis pradas, sielos buveine, energiju susikirtimo taskas... nezinau ir nebesidomiu, bet rasant , tu teisi, vertetu atkreipti i tai demesi, nes zmones domisi, klausineja , todel atsakomybe prisiimu as uz tai ka rasau ir atsiprasau visu, jei nepavyksta issireiksti arba susidaro dvilypumo vaizdinys Bet kaip jau ir rasiau, toji tyla manyje man yra zenklas, "rodiklis", kad kas bevykutu siuo metu, as zinau, kad galutinis rezultatas bus teigiamas ir puikus.Kitaip sakant - viskas bus gerai neziurint nieko
Dar zinau, kad jei sugebeciau pagauti ta pirmaji virptelejima visur ir visada, sugebeciau nekreipti demesio i proto balsa, ka siuo metu ivardyju kaip ego, kurio vedina paprastai "prisiverdu koses"...hahaha, mano gyvenimas butu toks, koki as noriu gyventi:), nors jis toks ir yra, tik kart nuo karto isnyra norai:)

O mylint save, mokykimes myleti viska ir su viskuo kas esma, kas manomes esa ar ka mano apie mus kiti, nes velgi, tik mes patys ir tezinom kas yra kas

Dėkui, norėjau būtent Tavo atsakymo, nes matau, kad pasikeitęs rašymo stilius nei kad buvo anksčiau Ir Tavo atsakymas man įtiko
*ir turbūt nėra noro apie tai kalbėti?
**o man ne ten
***mano nuomonė nesusiformavusi tuo klausimu:D
****būtent, viskas tuo persmelkta, tiesa?
*****net ir su norais jis toks yra.
nežinau, bet vėl pasikartosiu: aš jau nebežinau, ką reiškia mylėti save kur tas 'aš'? ir kas jį turi mylėti? neįmanoma, kai gerai pagalvoji

man,patinka,kad tu kalbi tai kas man tinka

Pagal tavo patarimą nesijaučiau kalta. Nors ir be tavo patarimo nesijausčiau kalta. Man net tokia mintis nebūtų šovusi į galvą apie kažkokį kaltės jausmą. Bet po tavo patarimo labiau susikoncentravau į kaltės jausmą.

Bet sekančią dieną pieno rūgšties poveikis jautėsi labai stipriai. Jaučiausi kaip antis

Tačiau...man tai buvo labai juokinga. Nemažai juokiausi būtent iš šito. Juokas -teigiama emocija. Taigi, tai atsvara tam skausmui. Ir netgi stipriai nuleidžianti svarstyklių lėkštutę žemyn. Juk tai ne koks danties skausmas.

Summa summarum - teigiamo daugiau nei neigiamo.

Todėl aš nesivarginsiu keisti savo mąstymo dėl pieno rūgšties poveikio panaikinimo.

Būtent, kad ir su meile, ir su laisve.

Aš juk galėčiau išvis neturėti "rūtų darželio". Niekas manęs neverčia.
Galėčiau ką nors pasamdyti nuravėjimui pagal vienkartinę darbo sutartį ( )

Bet yra ir "rūtų darželis", ir ravėjau pati.
Man tai malonumas, atsipalaidavimas.

Būna kartais net taip, jog aš tų braškių net neparagauju(fiziškai nebūnu prie jų), bet raviu ne dėl galutinio rezultato - vaisiaus - braškės- o pats procesas man patinka ir yra malonus. To momento rezultatas yra - išrautos piktžolės

Na, laisvės apribojimą aš tą dieną pajutau - ištrintos keturių dienų, po to dar penktos dienos visos žinutės, bet su ravėjimu tai juk visai nesusiję.

Jei būtų tik šis "laisvės apribojimas" ir nebūtų to ravėjimo tą dieną, "užpakalis" man tikrai nebūtų skaudėjęs.

Fenotipas keičia genotipą.

Pritempsiu tai prie temos pavadinimo, kad vėl nenukentėtų visi dėl žinučių a la "ne į temą" (aš esu pripratusi už savo riziką atsakyti pati. Kad nukenčia visi - man tai nauja patirtis).

Vabalai ir kirminai evoliucijos bėgyje pakeitė savo spalvą ir formą, prisitaikydami prie aplinkos. Ant lapo esantis tapo žaliu, ant šakos - rudu. Nes "mąstė", ką daryti, kad jų paukščiai nesulestų. Vardan išlikimo. "Mąstė", ilgai "mąstė", kaip išlikti ant lapo ar šakos, o ne pakliūti į paukščio skrandį. Išlikimo instinktas - labai stipri jėga. Bet pokyčiams reikalingas labai labai ilgas laiko tarpas.

O Elysa, pasirodo, tobulesnė už vabalus ir kirminus. Jai pakako keturių dienų žinučių ištrynimo, po to šio proceso tęstinumo - penktos dienos žinučių trynimo - ir ji pradėjo rašyti apie "užpakalio" skausmus ir dvasines jų atsiradimo priežastis. Prisitaikė prie aplinkos.
Vardan išlikimo.

Įdomus, sakyčiau, reiškinys.

čia tokio reiškinio kaip "bendraminčiai" pagrindas
Įdomu, ar bendraminčius kamuoja tie patys negalavimai