Šis rytas skirtas katėms...
jei nuo pradžių, tai kačių aš nemėgstu, tiksliau myliu visus guvūnus, bet kates kažkodėl mažiausiai. Bet likimas kaip visada mėgsta pokštauti. Turiu jų net dvi.
Pasiėmiau juodą katę iš prieglaudos, juk turi kažkas peliauti namie, bet ta pasirodė visai laukinė, draskėsi kaip liūtas ir po poros dienų pabėgo, tris naktis sekiau gal pareis, bet... už poros mėnesių pasiėmiau naują Pilką kačiukę, jaukią, žmonių nebijančią, o dar po savaitės grįžo pirmoji katė... ir vėl likimas, tai pilkoji katė ją parsivedė, susišneka jos kažkaip, Juočkė moko pilkają katę gaudyti peles, o Pilkoji Juodą nebijoti žmonių. Daug visko su tom katėm dar buvo, bet juokingiausia, kai reikėjo juodają sterilizuoti, savaitę gaudėm, nors šiaip žmonių jau seniai nebijo, bet matyt turi gerą intuiciją, net spastus statėm iš seno lagamino, visaip viliojom, bet katė buvo gudresnė.
paskui susirgo Pilkė, kažkas apnuodijo... net neįsivaizduoju kas ir kaip, bet gydytojas davė mažai sansų kad pasveiks, gulėjo be dvasios, darė po savim, o aš mėnesį kasdien vežiojau į veterinarijos kliniką leisti vaistų. Pasveiko, bet tarkim liko 8 gyvybės iš 9.
Po tiek bendrų reikalų (ir investicijų) mano prisirišimas prie kačių stipriai padidėjo, kol vieną rytą neradau Pilkės. O juk pusryčiai šventas reikalas, net pirmiau vaikų kates pašeriu. Visą dieną kaip ant adatų, apėjau kelius, pakeles, nes kelias šalia, bet nieko. Naktis - nėra, antra diena - nėra, apėjau visą rajoną, šaukdama katę, kol kažkoks paukštis medyje išmoko šaukti KAC KAC KAC... trečios dienos vakaras, katė apverkta, apgailėta, bet viltis neprarasta. tik gerklę skauda nuo šaukimo, kol pagaliau šlaito apačioj silpnas miau... šaukiu - tylu, dar šaukiu - tylu, po poros dienų ieškojimo galėjo ir pasivaidenti, bet jaučiu, kad ne, jaučiu, kad gyva ir kažkur šalia. Vėl silpnas miau, lekiu į tą pusę, garsesnis miau, dar lekiu, upelis, vėl kalnas (pas mus aukšti, statūs šlaitai aplink mišku apaugę) temsta greitai, slidu, kojos šlapios, bet jau MIAU, šaukiu, bėgu - MIAU< MIAU< MIAU. Ir staiga viskas nutilo, aplink gūdus miškas, koks puskilometris nuo namų, daubos, samanos, drėgnas rūkas, sutemos, o katės nei garso.
Ir atsiminiau visus siaubo filmus, kai vilioja į tankmę, apsimetę kitais nei yra, kaip medžiai atgyja ir iš po samanų išlenda troliai. Vaizduotę turiu lakią, bet vėl silpnas miau, tik jau lyg ir ne mano katės, o kažkokios miško fėjos... pasipurčiau ir nusprendžiau, kad jei jau kažką daryti tai iki galo.
Viskas paparasta, pakėlus galvą ir gerai įsižiūrėjus dar matėsi mano pilkė aukšto ąžuolo viršūnėj. Gerai, kad niekas nematė kaip šokinėjau iš laimės aplink medį, šaukiu, - "kate, kate, išlipk, ateik" ir taip gerą pusvalandį, kol kažkur iš apačios, matyt kaimynai, pradėjo rėkti - ar jau išlipo, gal padėti. O padėti kaip, nebent medį nupjauti Vėl namo, tik tada jau pasiruošiau amuniciją - guminius batus, prožektorių, nes buvo tamsu ir vištieną ant sviesto keptą. Grįžau prie ąžuolo ir atidariau indelį su višta... stebuklus daro gero maisto kvapas, už 5 min. šlapia (juk lijo visą dieną), bet murkianti ir žvėriškai alkana katė springdama taršė vištieną.
Tai taip.
Visą šitą istoriją gali pavadinti "Išbandymas katėmis" ir noriu pridurti, kad tas paskutinis įvykis stipriai mane suartino su šiais keistais, bet įdomiais padarais.
Visą tai buvo vakar
MIAU
vėjas, šalta ir visai ne pavasaris.
vien del salotu ir ridikeliu noreciau savo kiemo ir siltnamio 
MB verkė, o aš , tipo stipruolė, jį guodžiau, bet naktį irgi ašarą nubriaukiau...
