Pabandysiu padėlioti kelis trečiadienio šventės akcentukus. Iškart atsiprašysiu, kad nebus itin išsamu, kad nepėjau sufotografuoti dėžių, spalvingų vaišių (nes pradžioje buvo gera tiesiog stebėti sujudimą ir jei ne
dahlia +++ , fotoaparatą būčiau išsitraukusi dar vėliau. Ir kaip visada, dėl etinių sumetimų čia nebus vaikų ir jų artimųjų veidų. Tačiau su kai kuriais galėsite susipažinti kažkuriame

"Šeimininkės" numeryje, tuos, kurie žurnalistų pakalbinti mielai sutiko būti matomi ir pasidalinti savo kasdiene kelione per nelengvą savo gyvenimo iššūkį.
Na bet nuo pradžios. Pavasaris yra pavasaris. Ir vaikas, net kovojanis vaikas labai reikalingas to spalvų savo gyvenime pliūpsnio, to artumo ir asmeniškumo patyrimo, kuris sergančiam ar jo artimam itin juntamas. Ir kaip nejausi, kai nėrimas, mezgimas, siuvimas, atviruko rašymas, dovanėlės pakavimas ar bet koks kitas solidarumą rodantis judesys yra skirtas tau.
Pirmiausia ant stalo nutūpė spalvingos vaišės. Tokios akį ir uoslę traukiančios, kad neliko nepastebėtos nei vaikų, nei jų tėvelių. Paskui dėžės (!) iš visos Lietuvos suplaukusių kepuryčių (kojinyčių, net suknyčių) ir maloni procedūra jas rinktis, matuotis. Ir toks gražu tas vėliau užeinančių nustebimas - "ar čia tikrai galima?".

) Be šitos spalvingos, palanges ir stalus nugulusios šventės dalies, praleliai vyko ir kita, kai spalvų pavasariui vaikai, jų tėveliai, skyriuje dirbantys ir besilankantys žmonės prideda patys.

Pačių mamų rankomis ištempiamas šilkas ant rėmo, sulaukiame dailininkė Lauros. Ir ant jo nutūpia pirmieji drugeliai. Tema, padiktuota vienos aktyvios mergaitės, kuri iškart pasakė, kad piešime drugelius. Žinojo, ką siūlyti.

Tuo tarpu ant palangės...

Ir stalo...


Dailininkų rankos

Ir pats kūrybinis procesas



Neįtikėtino populiarumo sulaukusi druska.


Pačių "kiečiausių" pasaulyje drugelių gimimas.
Pratęsiu...