Slovakija III

keliukas i prielom


skalnate plieso, ten nebrangu pavalgyti, bet mes to nepadarem


be jokio zoomo, seimyna, sakiau tevas duos su ragais i uzpakali, nes visai nenore trauktis, bet paskui man paaiskino, kad nuo 5 vakaro jie sefai kalnuose, ne zmones


prielomo kita puse grazesne


velkaja dolina ar kazkaip ten, nerealus slenis, noreciau as ten porai dienu likti

Papildyta:
ir slovianskij raj, nzn, ar as norejau greiciau praeiti, ar buvau per diena pripratus prie aukscio, bet man kai kurios vietos cia buvo baisesnes


va tokia eile buvo prie pirmu kopeciu


ir pirmos kopecios

Papildyta:
dabar ziurimes kazka saltuoju sezonu su vaikais su rogutem. ir nezinom, ka pasirinkti, kadangi at matem, galvojam leksim i ukraina, bet ziema yra ziema, nemegstu as jos

Baisu, jūs visai nepasiruošę buvote. Tokie kaip jūs dažniausiai ir žūsta. Netampykite likimo už ūso. Telefonai galėjo išsikrauti ir būtų jums... Niekada negalima tenais klausyti jokių bičų, negalima pasitikėti niekuo iš kitų turistų. Mes kartą seniai, kai dar nežinojome Rojaus, klausėme kelio, nes kažkaip ne iš karto žemėlapį įkirtome, tai parodė į priešingą pusę. Košmaras juk. Žmogus rodė bile rodyt. Gerai, kad neklausėme, o ėjom atgal prie žemėlapio ir aiškinomės.
Keista, niekada niekas iš mano pažįstamų ir aš pati jokių tuntų nematėme, nebent Lenkijoje. Matyt mes keliamės anksti ir matome tuomet tą visą grožį, didybę ir ramybę. Mes dar laukiame, kad kokį žmogų sutikti Na aišku, nešneku apie chatas, nes prie jų visada kažką rasi, nes juk ten būna ir nakvojančių ir pan.

mes grįžom šiandien paryčiais.Aprašymą įdėsui,kai vairuotojas atsikels
Mes su vaikais įkopėm į Predne Solisko

Pirma nuotrauka: gražu

Antra nuotrauka: todėl mes ir renkamės važiuoti rigpjūčio pabaigoje, tikimės tokių eilių nepamatyt

Dar norėjau paklausti dėl kelių per Lenkiją: ar susidūrėte kur nors su kamščiais ar kelių remontais? Gal galėtumėt patarti, kokių vietų vengti? Iš anksto dėkui

jeigu bus labai gražus savaitgalis, patariu vengti važiuoti sekmadienio pavakare. Mes liepos pradžioje grįžinėjom į LT, tai priešinga kryptimi buvo ištisinis srautas. Abu su vyru džiaugėmės, kad nepaklausėme patarimų važiuoti sekmadienį, nes dar baisiau nei su fūrom kartu...

Nu mes nesam labai patyrę žygeiviai Grandines turėjom Bystre sedlo, nieko ypatingo, labiau pavargau nuo kilimo iki jų. Ir einant į Rysy iš slovakų pusės, ten tai nžn kokia tų grandinių paskirtis Nes ir užlipau ir nulipau savarankiškai ir greičiau, ir patogiai. O prie grandinių spūstis buvo, bet ten daugiau visi vaidino ir fotkinosi bei filmavosi
Manau liksim prie Priečne sedlo. Turim 4 dienas: Slavkovsky stit, Priečne seldlo, Tatranska Javorina - Tatranska Lomnica per Kopske sedlo ir ketvirta kol kas laisva. Tai žiūrėsim arba visgi Prielom bandysim, arba Koprovsky stit. Pastarąja norėjom pasiekt pernai, bet velnias pasuko kojas link Rysy, ko mes vėliau gailėjomės. Nes nu tokia grūdalienė buvo ant tos viršūnės Nu, populiariu maršrutu ėjom, nėra ko skųstis. Ir anksti išsiruošėm tada, nepadėjo


Siaubas Ne, mums dar neteko tokio vaizdo matyt.
Papildyta:

Mes šeštadienį važiavom iš Tatranska lomnica į Zakopanę, tai pasieny link Morskie oko iš Lenkijos buvo siaubingos mašinų eilės. Čia buvo 9-10 val. ryte, rugsėjo mėn. Manau savaitgaliais reik privengt populiarių maršrutų, jei neturit poreikio eit minioje

va taip mums sekėsi:

Kalniukai
1. Pirma diena skirta nuvažiuoti kuo toliau per Lenkiją. Išvykstame ankstyvą rytą. Iš Lietuvos mus palydi vaivorykštė – geras tai ar blogas ženklas? Nuotykiai prasideda: važiuojant per sieną tik per plauką neįlėkėme į duobę (skirtą fūroms iš apačios apžiūrėti). Bet kas mums jauniems… Vingiuojame Lenkijos keliuku ir oba: mums prieš nosį sprogo sunkvežimio padanga! Praneriame pro dulkių, šiukšlių ir dar balažinko debesį ir važiuojame toliau. Privažiavome Varšuvą. Kažkodėl nepataikėme į apvažiavimą, tad linksminamės keliaudami per Varšuvos lūšnynus „ant raudonosios bangos“. O diena pasitaikė ypatinga – radijas skelbia, kad karščiausia metuose: +36C rodo gatvėse kabantys termometrai. Bet įveikėme ir Varšuvą. Pavažiuojame dar porą valandų ir stojame forume rekomenduotame kempinge. Iš autostrados, žinoma, jokių nuorodų į kempingą nėra, bet kažkodėl mes sugalvojame iš jos išsukti ir – pataikome tiksliai ten, kur reikia. Palapinės vienai nakčiai nutariame nestatyti ir paimame kambariuką su terasa (po 35 PLZ už lovą). Kempingas ant ežero kranto! Tokią dieną vandens būklė nesvarbi. Pamirkstame iki valios ežere, po to einame praustis į dušą. Rytoj jau prasidės kultūrinė programa.

2. Naujas rytas prasideda bandant vaikus priversti suvalgyti vakarykščius makaronus terasoje su vaizdu į ežerą. O vakarykščiai karščiai išgaravę lyg jų ir nebuvo....
Pora valandų kelio ir stovime eilėje prie Wieliczk‘ų druskos kasyklų. Objektas gerokai perkrautas turistais: vėliau atėjusieji turi kelias valandas laukti, kol pateks, o ir viduje susidaro turistų grupių kamščiai. Mūsų ekspedicijos suaugusieji, kaip nebe pirmą kartą besilankantys, jau didelio och ir ach nepatiria. Mažieji į pabaigą pradeda klausinėti, ar dar daug liko tų požemių. Bet vėliau įvertins, kad tai buvo geriausi iš aplankytų „urvų“. Pavalgome pietus 130 metrų gylyje savitarnos valgykloje - čia jau turistinis pliusas uždėtas kaip reikiant.
Judame toliau link Slovakijos. Iškarto už Krokuvos prasisėda kalnai ir pakalnės - malonus ir nenuobodus peizažas bei vairavimas. Apie 18.00 val. atvažiuojame į planuotą kempingą (EuroCamp prie Tatranska Lomnica), kurio „nebėra“. T. y. jis dar egzistuoja visuose žemėlapiuose ir kelionių prisiminimuose, netgi kelio ženklas dar tebestovi rodantis, kad čia kempingas, o realiai tai griuvėsių krūva. Ir tai ne tiesiog nebeveikiantis kempingas, o kažkokia uragano ar sprogmenų sugriauta teritorija. Bet ne mes vieni ieškantys to kempingo – apsisuka ir motociklininkų porelė. Gerai, kad už kilometro yra kitas, apsigyvensime ten pat, kaip ir prieš 10 metų – su vaizdu į Lomnicky Štit (InterCamp (po 17 EUR už naktį)). Ech, teks tris naktis ant kietos žemės miegoti... Prie vartų sutinkame kitą lietuvių porą taip pat su dviem vaikais, kurie tik apie Tatralandi‘ją svajoja .

3. Sumokėję 5,6 EUR už mašinos stovėjimą entuziastingai pradedame kopti į kalną. Šios dienos trasa: Stary Smokovec, Hrebienok, Obrovky vodopad, Lomnicka Vyhliadka, Rainerova chata, Vodopady Studeneho potoka, Tatranska Lomnica. Paėjėjus vos 15 min mažojo entuziazmas išgaruoja: neįdomūs tie kalnai, važiuokim į muziejų. Dar už valandos prasideda akmenimis grįsta Tatranska magistrala, vaikams nematyta atrakcija. Tad toliau lipame jau linksmiau: pumpurą reikia atkalbinėti nesikarstyti ant kiekvieno pakelės akmens. Panelė lekia kaip į uodegą įkirpta. O žmonių šioje trasoje, kaip Laisvės alėjoje per Kaziuko mugę. Tarp jų ir visas autobusas lietuvių.
12 val. pasiekiame 1530 m aukštyje esančia Lomnicka Vyhliadka. Čia sustojame pailsėti ir pavalgyti užsineštų sumuštinių ir sausainių. 13 val. sukame atgal. Sustojame prie krioklių. Čia ištyrinėjamas kiekvienas užkaboris, užlipama ant kiekvieno akmens. Toliau kelias nebeįdomus, tad mažiesiems staiga pasireiškia nuovargis. Bet šioje atkarpoje gali pasijausti kaip kalnuose (o ne centrinėje miesto gatvėje) - tik retkarčiais praeivį sutinki. Įgyja prasmę paprotys sveikintis su kalnuose sutiktais.
Apie 17.00 val. pasiekiame Tatranską Lomnicą jau su aimanomis ir dejonėmis: mano kojos manęs nebepaneša. Mindaugas važiuoja traukiniu į Stary Smokovec parsivežti mašinos, o likusieji šiaip taip nukrypuojame iki maitinimo įstaigos ir prabangiai pavakarieniaujame (tuomet taip pasirodė, bet vėliau paaiškėjo, kad pigiau ir nepavyks: 20 EUR mūsų šeimynai).
Išviso šiandieną suvaikščiota 16 km į ilgį, ir 500 metrų aukštyn žemyn.
Lietuvių Tatruose netrūksta: be mūsų ir vakar sutiktųjų dar du ekipažai tolimiausiame kempingo kampe pasistato visą palapinių miestelį...


4. Atvažiuojame į Štrbske Pleso ir sustojame aikštelėje už 5,5 EUR. Leidžiamės į antrą kalnų žygį: Štrbske Pleso, Chata pod Soliskom, Predne Solisko. Šį kartą visa trasa gana stati, bet sėkmingai pasiekiame Chata pod Soliskom. Vaikams pasiūlome rinktis: arba leidžiamės pėsčiomis atgal kitu keliu, arba dar lipame 2 val. aukštyn ir po to nusileidę iki šios vietos į apačią grįšime keltuvu. Neaišku, kas suveikė, bet toliau iki kalno viršūnės, o tai dar ~300 m aukštyn, užlėkėme be jokių dejonių. Suaugusiems tik neramu buvo, kaip reikės mažuosius sveikus nuleisti į apačią... Takas čia jau ne toks paprastas: statu, eini per suvirtusių akmenų krūvas. Tiksliai per valandą, kaip nurodo trasos rodyklė, užsikabarojome į Predne Solisko viršūnę - 2114 m aukštyje – pirmoji mūsų pumpurų įveikta viršukalnė . Paveiksluojame, medituojame, semiamės energijos ir sėkmingai grįžtame atgal iki Chata pod Soliskom, o po to keltuvu nusileidžiame prie Štrbske Pleso ežero. Šiandieną įveikėme apie 11 km į ilgį (tiesa dalis šio atstumo - keltuvu žemyn), aukštyn – apie 800 m. Žygį pradėjome 9.20, baigėme 14.30.
Išvada: mūsų pumpurams kuo sudėtingesnė trasa, tuo sparčiau ir motyvuočiau jie kopia. Iš šiandienos auksinių minčių: aš į 5 aukštą užlipti labiau pavargstu, nei į šitą kalną .
Papietavę dar nuvažiuojame į Poprad‘o Aquacity vandens parką. Karštuosiuose baseinuose dviejų dienų žygių nuovargio kaip nebūta. Prisiklausius labai neigiamų atsiliepimų apie šį parką, buvome maloniai nustebinti: nei jis perkrautas buvo, nei kaina labai kosminė.
O vakare kempinge vyksta kažkoks sąskrydis, diskoteka... Tiesa recepcijoje buvo įspėję iš anksto apie šį renginį. Galvojome, kad ištversime. Netoliese kitų lietuvaičių kompanija šio koncerto fone bando užmigdyti mažiuką vaiką...

5. Šiąnakt išklausėme koncertą pradedant Dire Straits baigiant retro rokenrolais; po to užmigome. O diena skirta atokvėpiui nuo kopinėjimo: Spišsky Hrad ir urvas Ochtinska aragonitova jaskina. Supakuojame nuo rasos šlapią palapinę ir išvykstame iš Aukštųjų tatrų. Hrad kaip hrad... Apeiname viską, ką įmanoma. Atžaloms labiausiai patiko kankinimo įrenginių ekspozicija. Ir patraukiame link Ochtinos. Kelelis tolimas, kelelis suktas... Taigi vingiuojame aukštyn žemyn, aukštyn žemyn porą valandų ir atvykstame į visišką visišką užkampį. Bet pasirodo, kad mes ten ne vieninteliai. Sulaukiame užėjimo į urvą. Apibūdinti sudėtinga, bet įspūdinga. Tiesa šalta – 7-8 C. Ir prie urvo, ir prie pilies automobilių parkingas nemokamas.
Iš urvo vėl vingiuojame iki autostrados, o tada link Žemųjų tatrų. Apsistojame kempinge pusiaukelėje tarp Liptovky Mikulaš ir Demanovska dolina (Bystrina, 35,20 EUR už dvi naktis). Nuostabūs kalnų vaizdai besileidžiant saulei. Manėme, kad jau čia būsime vieninteliai lietuviai, bet netrukus atvažiavo ir kitas ekipažas.
Vakare visus puolė skraidančios skruzdėlės.

6. Nors šis kempingas įsikūręs tokiame pat aukštyje kaip ir ankstesnis: apie 750 m virš jūros lygio, bet pagaliau naktį palapinėje nebereikėjo dviejų megztinių. Bet ir diena karšta buvo: Liptovski Mikulaši termometrai rodė 35 laipsnius karščio. Gerai, kad iš pat ryto pasikėlėme į 2 km aukštį: trijų rūšių keltuvais į Chopok‘ą (taip taip, šiandien „tinginių“ kalnai). Užsikėlus keltuvais dar reikia užlipti ant pačios viršūnės, kurią pamatęs mažasis išsireiškė: negi mes kabarosime į šitą akmenų krūvą..? Užsikabarojome, nusipaveikslavome. Ant Chopako, žinoma, visą dieną grūstis žmonių. Po to dar pavaikščiojome porą valandų horizontalia kalnų trasa. Trasos grįstos akmenimis, panašiai kaip Tataranska magistrala, eina ketera į abi puses nuo Chopoko viršūnės.
Antras šiandienos objektas buvo Liptovski mikulaš‘o akvaparkas: Durnolandia. Gal kad šeštadienis, bet tas parkas buvo be proto perkrautas. Jame palyginus su Poprad‘o akvaparku yra daugiau ir ekstremalesnių vandens atrakcionų, bet prie visų, išskyrus pačius ekstremaliausius, baisios eilės. Iš tų eilių irgi daromas biznis: už 2 EUR galima praeiti be eilės. Visi mūsų ekspedicijos dalyviai vieningai nutarė, kad Poprad‘o akvaparkas geresnis.
Kempingas tikra skraidančių skruzdžių karalystė – vos prisėdus apspinta dešimtys jų. Gerai, kad jos nekanda ir prie maisto nelenda.

7. Susipakuojame palapinę ir paliekame keistai ištuštėjusį kempingą. Šią naktį pirmą kartą kempinge daugiau mašinų su lietuviškais numeriais nebuvo...
Aplankome už kelių kilometrų esantį ledo urvą: Demanovsla ladova jaskyna. Urve yra ir stalaktitų, stalagmitų, ir šiek tiek ledo. Taigi labai dėkingas urvas jei taupai pinigus: viename visko pamatai. Bet prisiminimuose kiti urvai (Demanovska jaskyna slobody, Dobšinska ladova jaskyna) atrodo įspūdingesni.
Po pietų važiuojame į Oravos pilį. Abiejuose objektuose minios žmonių. Ir pilies lankymas tik „gided“ tipo. T. y. turistai suleidžiami grupėmis po keliasdešimt žmonių su jiems priskirtu gidu, kas keliasdešimt minučių. Pradžioje atstovi eilę prie bilietų, po to lauki savo laiko. Ekskursija trunka 2 val. Taigi Oravos pilies aplankymas užtrunka beveik visą dieną. Gidė kažką papasakoja slovakiškai, dar suvaidinama keletas „spektakliukų“. Bet, kai supranti tik kas dešimtą žodį, tokia ilga ekskursija išvargina. Ir, jei ypatingai nesidomi istorija, Oravos pilis ispūdingesnė iš išorės, nei iš vidaus. Prie abiejų šios dienos objektų reikėjo susimokėti už automobilio stovėjimą: 5 ir 3,5 EUR.

Baigus kultūrinę programą sukame namų link. Pradžioje bandome susirasti nakvynę prie netoli Oravos esančio ežero. Bet ten 4-viečiai kambariai po 50 EUR pasirodė per brangūs. Tad nusprendžiame pavažiuoti toliau link Lietuvos ir užsukame į kempingą jau Lenkijoje prie Žywiec ežero. Tą vakarą egzotikos irgi netrūko. Visų pirma, kempingas pasirodė užkištas tokioje skylėje, kad tik šv. dvasios dėka, mašina iki jo nuvažiavo nesubyrėjusi į dalis. Pirmame kempinge namelis už 200 PLZ mums vėl per brangus (dėl vienos nakties nebesinori statyti palapinę). Kempingo „berniukas“ pasiūlė kreiptis į kitą, tiesiog už tvoros esantį kempingą. Bandome ten ir eiti. Vartai, su įspėjimu apie piktą šunį, uždaryti. Rizikuojame ir einame vidun. Nei recepcijos, nei nuorodos kur ji...
Pereiname visą kempingą takeliu, visiškai kitame gale, kažkas pikniką susirengęs - pasirodo tai sąvininkai... Sako namelių nėra laisvų, bet turi „karavaną“ už 90 PLZ. Aprodo tą karavaną ir, kadangi jau vėlu, apsigyvename. „Karavanas“ minimalios konfiguracijos. Bet, kol einame miegoti, išsivėdina, ir išsimiegame visai patogiai.
Šiaip tai tas visas kempingas turbūt buvo užimtas iš JK grįžusių emigrantų bei jų artimųjų. Vienas iš tų savininkų, kur mums „prastūmė“ „karavaną“, pasakojo, kad iš Škotijos parvažiavęs atostogauja.
Gretimame karavane gyvenusi 3 kartų kompanija šventė „daugiadienes“ paleidusi per mašinos kolonėles lenkiškas dažnutes. Kitoje pusėje tos pačios šeimynos jaunimėlis tūsinosi per kitos mašinos kolonėles paleidęs savo stiliaus muziką... Jau galvojome, kad bus „koncertas“, kaip ir Slovakijoje, visą naktį. Tačiau prieš vidurnaktį savo muzikas išjungė. O vėliau baigėsi ir girtų blevyzgos bei šokiai, nes prapliupęs lietus visus suginė į „karavanus“ ar palapines.

8. Lietus pliaupė visą naktį, bet nuo ryto vėl kaitra. Važiuojame namo. Sustojame dar keliuose Lenkijos PC apsipirkti ir, paklaidžioję po Alytų (tai mums buvo sudėtingesnis miestas nei Varšuva), apie 03:30 grįžtame i savo namus.

Slovakijoje teko atostogauti jau daug kartų. Tiesa paskutinis kartas buvo 2007-ais metais. Ir su apgailestavimu tenka pripažinti, kad Slovakija nebėra ta netolima pigi šalis turinti kalnus – vis dar labai geras variantas neilgoms aktyvioms atostogoms, bet jau nebepigus.

ne tai, kad nepasiruose, bet vyras per daug pasitikejo savo ir mano jegomis, esam kope i 5 kalnus, niekur nesikraunam maisto, tik vanduo svarbiausia, koks sokoladelis. viskas. butent del kopimo keturiomis praradom laika, kuri praejom tamsoje. uz tai ir sakau, kad vyrais netikekit, jiems islauzt viska negalvojant apie pasekmes
Papildyta:


*priepat yra nemokamas, bet mes anksti atvaziavom, tai dar buvo vietu

** as sakiau , mes begom i pirma pasitaikiusia trasa, todel taip ir gavosi

Maniškis tai kaip tik atsargesnis už mane Aš sugebu lipti net taip, kad manau, jog niekaip nenulipsiu žemyn po to Įsivaizduojate? Ir lipu vistiek į viršų, nors 100 proc. manau, kad nenulipsiu Niekam nieko nesakau, tykiai sau lipu ir tiek. Tai gerai, kad man tik taip pasirodo, o po to nulipu greičiau už kitus Nežinau kodėl man taip rodosi, gal kai nauja kopinėjimo patirtis, kad takas nepažymėtas ir neleistinas. Bet šiaip fantastiškas jausmas, nesulyginamas su niekuo gyvenime, kai manai, kad kukuosi kalne ir nenulipsi, bet vistiek lipi į viršų, o ne žemyn

Absoliučiai taiklus pavadinimas. Tokias eiles prisimenu tik vaikystėje gastronomuose prie mėsos. Ir mes buvome pirmadienį, ne šeštadienį! Žmonių daugybė baseinuose, prie vandens kalnelių praleidi po 20-30 min. kad sulauktum pripūsto rato. Ir ištisinis triukšmas, animacijos, disco... tipo Turkija

pati kalno struktura karpatu tokia, nieko nepakeisi. jie toki byrantys, keliai padaryti is stambiu nebyranciu, ant kuriu dedant koja reikia galvoti, kaip deti ja.
va, kur tikrai su vaikais galima eiti ir tikrai pigu - ispanijoje prie monserato vienuolyno. pasieki apie 2000m ir tikrai ejimas malonus, galva uzvertes eini.

idedu viena foto


kas man dar labai patiko, kad vakare paciame miesto centre nuleki i vidurziemio jura paplaukioti. sitas suerinis dalykas

etna - geru oru su leliukais kuo puikiausiai.

mozes kalnas egipte, dabar jau neaisku, kada pasiekti bus imanoma. ilga trasa, bet nesunki.

bet su vaikais tik i ispanija ar portugalija ir ju kalnus keberiociaus.

Mes su vaikais Tatruose tik ir esam buve, tai negaliu palyginti, bet nesiskundziu eiti sunkoka, nes savo leliukus reikejo nesti, kai kur patys paeidavo, bet ispudziu visiems uzteko